Karalaite
Poniai

Tas nuginkluojantis vaiko klausimas: „tai ką man veikti?“

Vaikystė neapsieina be žaidimo. O žaidimas, pasak Vaiko psichologijos centro steigėjos Monikos Skerytės-Kazlauskienės, prasideda tuomet, kai vaikai prisiima vaidmenis ir kai tam tikrus vaidmenis priskiria daiktams. „Nejučia kaladėlė tampa telefonu, mašinėle, lygintuvu. Vaikai ima statyti namus ir būti tėčiais, mamomis. Toks vaidmenis žaidimas ne tik paruošia prisiimti vaidmenis, sėkmingai tvarkytis gyvenime, bet ir moko laikytis taisyklių, sutarti su kitais žaidimo dalyviais, išmoko bendradarbiauti“, – teigia MONIKA SKERYTĖ-KAZLAUSKIENĖ, su kuria kalbamės apie žaidimo svarbą, siekiant pažinti save ir pasaulį.

Kodėl vaikai žaidžia? Kuo svarbus žaidimas tiek jaunesniems, tiek vyresniems vaikams?

Artėja Kalėdos ir vaikų atostogos, kai sumažėja vaikams organizuotų veiklų, darželio ar mokyklos laiko, būrelių ir kai kuriems tėvams kyla šiurpai prisimenant vaikų nuginkluojantį klausimą: „Tai ką man veikti?“ Ima atrodyti, kad mes, suaugusieji, esame atsakingi už vaikus ir jų laisvą laiką, kad turime organizuoti, ką vaikams veikti net ir jų laisvu laiku, organizuoti ne tik jų mokymąsi, bet ir žaidimą. Bet ar tikrai? Taip, žaidimas yra svarbus vaikų gyvenime, bet ar mūsų gebėjimas organizuoti vaikų žaidimą padės jiems daugiau žaisti?

Norint suprasti, kuo žaidimas svarbus vaikams, reikėtų pasiaiškinti, kuo ši veikla ypatinga. Viena svarbiausių žaidimo ypatybių yra ta, kad neįmanoma žaisti per prievartą – žaidimas įmanomas tik pačiam vaikui ar suaugusiajam norint. Jei vidinio noro nėra – tai jau ne žaidimas, o darbas. Žaidimas – tai pirmiausia veikla, kylanti iš mūsų vidinių paskatų, vidinio užsidegimo, vidinio noro. Žaidimas įgalina mus pajausti, kad galime – galime kurti pagal save, galime valdyti savo susikurtą žaidimą, galime būti galintys. O tas jausmas „aš galiu“ yra labai svarbus, jis būtinas sėkmingam augimui.

Mes žaidimu linkę vadinti labai įvairias veiklas, net sakome – pažaiskime spalvų / skaičių / raidžių mokymąsi. Tačiau svarbu atminti, kad žaidimas yra veikla, kuria ne siekiama ko nors, o mėgaujamasi pačia veikla. Todėl veiklos, kurios turi tikslą vaiką ko nors išmokyti, neturėtų vadintis žaidimu, geriau – sužaidybinta edukacija, veikla su žaidybiniais elementais. Tokia veikla smagesnė nei tiesioginis mokymas ir vaikams ji patinka, tačiau klaidingai vadindami ją žaidimu imame manyti, kad vaikai daug laiko žaidžia. Tačiau iš tiesų bet koks tikslo įtraukimas į žaidimą gali nužudyti patį žaidimą. Didžiausias žaidimo paradoksas, kad vaikai žaidimo metu išmoksta labai daug, bet jei mes, suaugusieji, sudedame savo mokymosi tikslus į vaikų žaidimą, tai sunaikiname patį žaidimą.

Jei mažų vaikų žaidimas labiausiai atitinka tai, ką mes vadiname žaidimu – jie kuria savus pasakiškus ar realius pasaulius, juose veikia, tai paaugusių vaikų žaidimas gali įgauti įvairesnes formas – tai ir skaitymas, ir piešimas, muzikavimas, šokis, įvairi kūryba. Visa tai, kas įtraukia, „veža“, įkvepia taip, kad pamirštama pavalgyti ar laiku grįžti namo, tai, kas padeda surasti bendraminčių ir kartu kurti, mėgaujantis pačia veikla, gali būti vadinama žaidimu. Ir tokių veiklų turėti visiems yra labai svarbu.

Teigiama, kad vaikams neužtenka išgirsti ir pamatyti, jiems reikia patirti, pačiupinėti, įsijausti ir išgyventi. Ir dėl to kartais vaikams svarbiausia yra nieko neveikti. Tačiau ką reiškia tas nieko neveikimas? Ir kodėl taip pat sakoma, kad vaikai visuomet būna užsiėmę?

Suprantant, kad žaidimas yra laisva veikla, kai mėgaujamasi pačiu procesu, tampa aišku, kad bet kokia mūsų reakcija į „na ką veikti?“ greičiausiai neatitiks vaiko vidinių virpesių. Dalis vaikų išmoksta pasiduoti organizuotai veiklai ir daro tai, ką suaugę sugalvoja, nes jie jau įprato būti linksminami. Dalis vaikų atmeta visus mūsų pasiūlymus ir tikisi, kad sugalvosime tai, kas jiems patiems suskambės. Tai gali įvykti, tačiau tam reikia gero įsiklausymo į vaiką, tenka skirti visą dėmesį, išklausyti svarstymus ir abejones. Tokio pokalbio metu gali kilti tinkamas vaikui sprendimas, bet greičiausiai jis vis tiek kils iš vaiko minčių, o mes galime būti geriausiu atveju pagalbininkai, padedantys tas mintis suprasti, išgryninti.

Kodėl svarbu leisti vaikams patiems pasirinkti, ką veikti laisvalaikiu?

Geriausias atsakas į „ką man veikti?“ yra sudaryti galimybę vaikui pabūti pačiam su savimi, su savo mintimis, savo jausmais, kitaip sakant – panuobodžiauti, kad vaikas pats atrastų savo žaidimą. Maži vaikai tai padarys greičiau, didesni, jau patyrę, kad suaugusieji moka gerai organizuoti laiką, kad ekranai labai gerai įtraukia ir nebereikia galvoti, spyriojasi ilgiau. Tačiau sudarant tokias galimybes panuobodžiauti reguliariai, kai vaikai ima suprasti, kad jų pačių mintys, jausmai, sprendimai yra svarbūs ir reikšmingi (o tai yra dar viena svarbi sąlyga sėkmingam augimui) ir ima vadovautis jais, kurti savo pasaulius, savo veiklas, savo žaidimus. Kai nustojame už vaikus organizuoti jų laiką, jie atranda gebėjimą tai daryti patys.

Su kolege Milda Brėdikyte, kuri jau seniai perprato vaikų žaidimo esmę bei svarbą ir sukūrė naratyvinio žaidimo metodą, vykdome projektą Vilniaus darželiuose ir padedame darželių mokytojams perprasti žaidimo paslaptis. Smagiausia yra tai, kad, sudarius vaikams galimybes laisvai žaisti, parodžius, kad tai yra smagi veikla, kuriai yra vietos vaikų darželiuose, pokyčiai vyksta iš karto, jų nereikia laukti. Jau po kelių užsiėmimų auklėtojos pasakojo, kad vaikai ėmė savarankiškiau galvoti ir elgtis, draugiškiau žiūri į savo bendraamžius ir ėmė žaisti daugiau, jų žaidimai tampa įdomesni, įvairesni. Žaidimas yra pagrindinė vaikų veikla, per žaidimą vaikai mokosi, bet jei mes, suaugusieji, to nesuprantame, labai lengva žaidimą išstumti iš vaikų gyvenimo.

Artėja šv. Kalėdos – jas švęsdami susirinksime visi prie stalo, vaišinsimės. O vaikams sunku nusėdėti vienoje vietoje, jie nori veiklos. Ką galėtumėte pasiūlyti veikti visiems kartu – vaikams ir suaugusiesiems?

Pabandykite per šias šventes neorganizuoti vaikams žaidimų. Pabandykite patys įsitraukti ir pažaisti su vaikais, kartu patirti bendrų nuotykių. Galbūt kažkur yra paslėptas lobis? O gal gavote laišką, kad reikia gelbėti užklimpusias Kalėdų Senio roges? O gal pasimetė vienas iš elnių? O gal nykštukai rengia puotą ar elfų miške kilo pavojus? O gal norisi surengti naminį koncertą ar spektaklį? Nuotykiai gali prasidėti nuo perskaitytos knygos, nuo vaiko išsakytos fantazijos, nuo jūsų vaikystės svajonės ar visai atsitiktinės minties. Tačiau jei į šventę susirinks nykštukai, elfai, troliai, stebuklingo miško gyventojai, rūmų didikai ar knygų veikėjai – tokių nuotykių kils daugiau ir vaizduotė įsijungs lengviau.

Kai kuriame nuotykius kartu su vaikais, vaikai supranta, jog žaidimas yra svarbi veikla, ir to gali pakakti, kad jie patys vėl atrastų žaidimo džiaugsmą, žaidimo pasaulių kūrimo smagumą. Ir nebereikės galvoti, ką pasiūlyti vaikams veikti, nes jie patys kiekvieną laisvą akimirką sugalvos savo žaidimą, savo nuotykį, tik būkite pasiruošę juose dalyvauti ir jais pasimėgauti. Nes juk Kalėdos – šventė visiems. Visi turime teisę sugrįžti į vaikystę ar pasijausti vaikais, pasielgti šiek tiek kvailai ir patirti džiaugsmo iš tos smagios veiklos, nereikalaujančios jokio rezultato – žaidimo. Nes sako, kad nustojame žaisti ne dėl to, jog imame senti, bet imame senti tuomet, kai nustojame žaisti. Žaismingų Kalėdų!

Bernardinai.lt

Powered by BaltiCode