Ar norėtumėt pasimatuoti imperatorės suknią?

Kai tėvynėje ir iš knygynų lentynų, ir iš internetinės prekybos portalų buvo šluojamas jau trečias Kristinos Sabaliauskaitės romano Petro imperatorė tiražas, o autorė per įvairiausias medijas dalino interviu ir aiškino šio romano atsiradimo istoriją, galų gale, kai užvirė aršios diskusijos, dėl kokių gi priežasčių perkamiausia Lietuvoje knyga nebuvo įtraukta į geriausių metų knygų penketuką, o apie šį sprendimą savo nuomonę reiškė tokia gausybė su literatūra susijusių ar nesusijusių asmenų, į visą šį linksmą spektaklį turėjau laimės žvelgti iš tolo. Mat kaip tik tada buvau vienoje iš romano veiksmo vietų, kitaip sakant, „sėdėjau priešo apkasuose“, pačioje jų šerdyje ieškodama dingusio, romane taip išaukštinto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spindesio likučių. Iš tokios distancijos viskas atrodo gerokai paprasčiau, ir vis dėlto nuostabu, kad knyga šiandien gali kelti tiek diskusijų ir emocijų.

Tik laužyti iečių, ko gero, nėra prasmės. Sabaliauskaitė rado beveik tuščią lietuvių literatūros nišą – istorinį nuotykinį romaną – ir entuziastingai ėmėsi ją pildyti. Su trenksmu plykstelėjusi pirmoji, o ir visos kitos Silva rerum dalys parodė, kad autorė yra šio literatūros žanro meistrė, kad visi pergalių laurai atitenka vien jai. Juk po Silva rerum sėkmės buvo parašytas ne vienas istoriniu pavadintas romanas, tačiau nei ypatingo skaitytojų dėmesio, nei atidesnio literatūrologų žvilgsnio jie iki šiol nesulaukė. Maža to, pasirodė, kad istorinis romanas yra neįkandamas riešutėlis net talentingiems rašytojams. O Sabaliauskaitė ir toliau tokius riešutėlius gliaudo ir nepaliauja stebinti. Po pernykščio rašytojos pasisakymo „Santaros-Šviesos“ suvažiavime buvau beveik tikra, kad jos naujasis romanas tęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės temą ir pasakos Tado Kosciuškos bei 1794 m. sukilimo Lietuvoje ir Lenkijoje istoriją (vis dar tikiu, kad ir toks romanas pasirodys). Tačiau autorė nusprendė kitaip. Imtis rašyti romaną apie pirmąją Rusijos imperatorę – drąsus pasirinkimas, kad ir vedamas pažinimo bei azartiško smalsumo (žr. Marijus Galius, „Kristina Sabaliauskaitė: Romano adaptuoti politinėms realijoms nesiūlau“, in: Literatūra ir menas, 2019, Nr. 16, p. 5). Panašu, kad rašytoja leidžiasi užkariauti naujų teritorijų: nori ne tik mums papasakoti mūsų pačių istoriją, bet pasakoti ir apie kitus, tuos, kurie visada buvo ir yra šalia: labai pavojingi, gyvybingi, sunkiai suprantami. Ir nors LDK nedingsta iš Sabaliauskaitės akiračio, bet kartais atrodo, kad naujajame romane puikioji kunigaikštystė egzistuoja tik tam, kad atsirastų kontrastas ar lyginimo galimybė.

Kalbėti apie romaną, kai iš anksto aišku, kad kitais metais tikrai sulauksime antrosios jo dalies, gana keb­lu. Nepaisant to, vos spėjus Petro imperatorei pasiekti knygynų lentynas, pasirodė daugybė recenzijų ir interviu su autore, kuriuose akcentuota romano struktūra (paskutinės 24 imperatorės valandos, per kurias ji prisimena visą savo gyvenimą nuo mažumės), ypač ryški Rytų ir Vakarų kultūrų priešprieša, rusiškų keiksmažodžių gausa kaip epochos ir kitos šalies mentaliteto ženklas, moters likimas, gyvenimo, mirties ir laiko paralelės. Ir nors šį kartą susiduriame su kiek kitokiu pasakojimo stiliumi ir siužeto sąranga, kai kurie dalykai lieka nepakitę. Tai autorės nuostata rašyti romanų cik­lus (šį kartą numatyta dilogija), dozuoti įspūdžius ir versti skaitytoją su nekantrumu (?) laukti kitos dalies. Ar ji bus tiesiog pasakojamos istorijos tęsinys? Žinant autorės galimybes stebinti, galima pagrįstai tikėtis, kad likusios 12 mirštančios imperatorės gyvenimo valandų bus kitokios, kad mūsų lauks vidines, o gal ir išo­rines transformacijas patyrusi, naujų spalvų ir bruožų įgavusi pagrindinė herojė.

Tačiau kol kas prieš akis tik pirmoji dalis. Perskaičiau, prisipažinsiu, per trejetą naktų, bet užvertusi paskutinį puslapį niekaip negalėjau atsikratyti galvoje kilusios erzinančios sumaišties. Jai sutvarkyti ir surūšiuoti trūko kažkurio jungiamojo dėmens, kurio niekaip negalėjau surasti. Todėl nusprendžiau, jei jau esu vietoje, kurioje Jekaterina praleido nemenką gyvenimo dalį, čia ieškoti ženklų, kurie padėtų sudėlioti mintis, surikiuoti vien asmeninius potyrius.

Dabartinėje Maskvoje yra tikrai nemažai romane minimų vietų ir pastatų, tačiau instinktyviai traukiu į patį centrą, link raudonų tvirtovės sienų. Kažkodėl atrodo, kad kaip tik už jų turėtų būti tai, ko ieškau. Prasibrovusi pro turistų grupes, apsaugos užkardas ir įvairiausias patikras, pagaliau stoviu tikriausiai turtingiausiame iš Rusijos sostinės muziejų. Viltingai spausdama rankose visažinį audiogidą, leidžiuosi į paieškas, klusniai pagal jo nurodymus apžiūrinėju vitrinose išrikiuotus eksponatus, dėmiuosi jų istorijas. Kur gi tas ženklas, tas siūlo galas, kuris padėtų išvynioti skaitant romaną kilusių minčių kamuolį?

Ginklų ir trofėjų salė pasitinka iečių, strėlių, įvairiausio laiko ir darbo šarvų bei šalmų gausa, nesuskaičiuojamais peiliais, rapyrom, šautuvais, pistoletais ir dar kitokiais man nepažįstamais ginklais. Taip, karo romane daug, tačiau dažnai jis yra tik besikeičiančių įvykių fonas ar dekoracija. Daugiau čia ne paties karo, o jo padarinių. Tiesa, Petras I nuolat keliauja ir kariauja, paskui jį keliauja ir jo Katerinuška. Tačiau tokių įsimintinų ir paveikių, kone apokaliptinių karo scenų kaip pirmojoje Silva rerum dalyje (1655 m. rusų siaubiamas Vilnius) šiame romane nėra. Vaizdingumu ir įtaiga išsiskiria tik 1711 m. įvykiai prie Pruto, galėję pasibaigti visiška Rusijos armijos kapituliacija. Deus ex machina čia buvo carą lydėjusi racionalioji Katerina, sumaniusi kaip išpirką atiduoti turkų pašos viziriui visas savo ir kitų ten buvusių moterų brangenybes ir taip išgelbėjusi nuo gėdos ir Petrą I, ir visą rusų armiją. Kaip tik šiuo gestu būsimoji valdovė užsitarnavo kareivių pagarbą ir meilę, kuri tolesniame jos gyvenime buvo ypač svarbi, o kai kada net lemtinga.

Toliau esu kreipiama į dovanų, kurias carams teikė užsienio valdovai ir pasiuntiniai, salę. Mano gidas pasakoja apie pačius įvairiausius ir įspūdingiausius eksponatus, tačiau net nepasiūlo sustoti prie vitrinos su dovanomis iš Lietuvos ir Lenkijos. Bet aš sustoju. Dėl vienos iš jų – nuostabaus Vilniaus meistrų darbo, vaizduojančio laivą. Ar šia dovana buvo norima įsiteikti Petrui I žinant jo meilę jūrai? O gal laivas kaip krikščioniškas simbolis turėjo ir kitą, užslėptą kodą? Tačiau politikos ir diplomatijos, sudėtingos to meto įvykių raizgalynės tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos romane beveik nėra. Ji apsiriboja tik Martos-Katerinos bendro pobūdžio pastebėjimais kad ir apie prie žemėlapių palinkusius vyrus, kurie, net nemanydami lįsti į mūšio lauką, taip lengvai planuoja kitų mirtis.

Nepaisydamas nuo nesuskaičiuojamų užsienio pasiuntinių dovanų ir ginklų gausos pavargusių mano akių, įsakmusis audiogidas primygtinai ragina eiti toliau. Žengiu į dar vieną salę. Ak!.. Tiesiai prieš mane lyg rausvapirštės aušros nutvieksta žaižaruoja nepaprasto grožio suknia. Taip, ta pati, kurią vilkėdama 1724 m. Jekaterina buvo oficialiai karūnuota visai čia pat esančioje Ėmimo į dangų katedrojе (Успенский собор). Ta pati, kuri, anot amžininkų, pranoko visus lūkesčius – kaip tik šiai ceremonijai atvežta iš Berlyno, gausiai išpuošta meistriškai sidabru siuvinėtomis gėlių girliandomis, karūnomis, fontanų purslais, ji vertė stebėtis ir aikčioti. Dar pasakojama, kad šis nuostabus kūrinys buvęs toks sunkus, jog valdovė karūnavimo procesijos metu vis turėdavusi sustoti...

Štai mano siūlo galas, trūkstamas jungties gabalėlis. Kad ir ką romane įžvelgtų kiti, man jis pirmiausia yra apie Moterį – jos išgyvenimo, tapsmo, šlovės ir, ko gero, dar būsimų klaidų bei nuopuolio istoriją. Pirmojoje dalyje matome stiprią, aistringą, protingą, nepalaužiamą asmenybę. Jos jausmai, pažeminimai, patirtys, aistros, nusivylimai, atradimai yra šio kūrinio ašis ir variklis. Jau skaitant pirmąsias Silva rerum dalis buvo aišku, kad Sabaliauskaitė moka ir gali kurti įtaigius moterų charakterius. Ne, rašytojai rūpi ne moters idealo paieškos, bet moteris iš kūno ir kraujo. Todėl pasirinkimas „užrašyti“ Martos Skowrońskos – Jekaterinos I istoriją šiuo atveju tiesiog idealus. Ir ne vien todėl, kad šioji Rusijos imperatorė buvo ir tebėra jos bendravardės Jekaterinos II, arba Didžiosios, šešėlyje; ne todėl, kad apie Martos kilmę beveik nieko tikra nežinoma ir atsiveria labai plačios perspektyvos istorinei fikcijai; o labiausia dėl to, kad tai ne pelenės, o moters išgyvenimo sunkiausiomis aplinkybėmis istorija. Kaip nepalūžti po patirto karo siaubo, kaip sulipdyti save iš šukių ir stengtis gyventi toliau nepasiduodant jokioms negandoms? Kaip pasitelkiant visa, kuo apdovanojo gamta, dar sugebėti atsilaužti nuo pyrago ir savo riekę? Ar įmanoma prisitaikant prie aplinkybių, balansuojant ant lyno, likti pačia savimi? O gal privalu iš naujo sukurti ar perkurti save? Kokia tokio gyvenimo kaina? Atrodo, kad kaip tik tokius klausimus man formuluoja romane pasakojama istorija. Neįtikėtina istorija (ji galėjo nutikti tik to meto Rusijoje) apie karo belaisvę, kuri nepasižymėdama ypatingu grožiu, turėjo daug jai iš prigimties atseikėtos ir gyvenimo mokykloje įgytos išminties. Taip, ji buvo ne tik neišmatuojamos vidinės stiprybės ir kažkokių nepaaiškinamų galių turinti femme fatale, kurios kerams neatsispyrė net Rusijos caras, bet ir prieštarų draskoma moteris, mirties patale apžvelgianti ir vertinanti savo gyvenimą. Nesistengianti savęs pasmerkti ar išteisinti, tik bandanti atsakyti į patį svarbiausią klausimą: „Kas aš? Aš triskart pakeičiau tikėjimą, penkis kartus vardą, keturiskart tekėjau, triskart – už to paties vyro. Buvau trijų valdovų pavaldinė ir vieno – valdovė“ (p. 5). Pirmoje dalyje į šį klausimą nebuvo atsakyta.

Prieš išeidama iš salės dar kartą žvelgiu į akinančią suknią. Kaip ir šermuonėlių mantija (Rimvydas Stankevičius, Šermuonėlių mantija, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017), ji liudija, kokia sunki ir pavojinga yra valdžios bei sėkmės našta. Visi pavydi, bet retas geba išlaikyti jos svorį. Ji duoda ir suteikia, bet, ko gero, daug daugiau atima.

Maskvos kasdienybė greitai sugrąžina į realų gyvenimą, todėl grįždama mąstau, kad nepaisant romano privalumų, šį kartą į akis krenta ir nemaža trūkumų. Labiausiai, ko gero, erzina autorės kategoriškumas vaizduojant Rusijos ir LDK ar Lenkijos kasdienybę, prikišamai išdidinant mentaliteto ar kultūrinius skirtumus, žinoma, Rusijos nenaudai. Abiejų Tautų Respublika tampa vos ne prarastojo rojaus simboliu, kur viskas nuostabiai gražu ir tobula, gi Rusija labiausiai panaši į juodai dažytais dantimis šypsančias vietines moteris, į pragaro ir kančių skylę, kurioje nieko negalima pakeisti. Atrodo, kad viską turėtų paaiškinti nuolatinis ir jau kiek pabodęs rašytojos tvirtinimas, jog ji remiasi autentiškais šaltiniais. Bėda tik, kad tų autentiškų epochos šaltinių, o ypač apie XVIII a. pradžios Rusiją, yra be galo daug. Kai kurie mokslininkai, paskyrę visą gyvenimą šios epochos ir joje gyvenusių asmenybių tyrimams, vis dar sakosi labai daug ko apie ją nežiną. Galų gale ir patys šaltiniai yra be galo prieštaringi. Kad ir apie Jekaterinos išvaizdą bei skonį. Vienuose ji apibūdinama kaip gražuolė ir gerai besirengusi, o štai vokiečių didikės laiškuose – kaip prasčiokė, apsikarsčiusi gausybe papuošalų, medalių ir amuletų, kurie einant skimbčioja taip, kad imperatorė esą panaši į mulą. Arba kad ir šiame romane visiškai nutylėtas Petro I požiūris į mus, kuris taip aiškiai išreikštas laiškuose (kad ir garsusis jo posakis apie Stanislovo Leščinskio poelgį, kai anas sužinojo, kas laimėjo Poltavos mūšį). Kaip tik todėl kategoriškai ką nors teigti ar apsiriboti juoda–balta spalvynu ir yra rizikinga. Juk rašytojas nėra istorikas, kuris surenka visus įmanomus faktus, juos rūšiuoja ir daro išvadas, o galų gale dar turi juos ir apginti. Rašytojas neturi (taip tvirtino teoretikai nuo pat Antikos laikų) atspindėti vienos universalios tiesos. Juk tik jam, išskirtinai jam suteikta tokia privilegija kaip licentio poetica, jam pavaldi vaizduotė ir išmonė, gebanti užpildyti tai, kas neaišku, kas nepasakyta, nepatvirtinta liudijimais ar dokumentais. Galimybė kalbėti apie tai, kas buvo, bet kartu ir apie tai, kaip galėjo būti.

Dar kliuvo ne romano formos pasirinkimas, o jos užpildymas. Schematiškumas, pradėjęs ryškėti paskutinėje Silva rerum dalyje, čia dar labiau krinta į akis. Norisi ne enciklopediškai tikslios istorijos, įvilktos į sklandžios ir išradingos kalbos rūbą, bet gyvo veiksmo, netikėtų siužeto posūkių, daugiau išmonių. Kaip tik šie dalykai labiausiai žavėjo pirmosiose Silva rerum dalyse. Dabar gi kartais atrodo, kad Silvos daugiasluoksniškumas šiame romane bandomas pakeisti šiuolaikinio žmogaus jusles veikiančiais gana banaliais dirgikliais.

Taip jau susiklostė, kad šią rašytoją vieni beprotiškai myli ir godžiai ryja jos knygas, o kiti jos nuoširdžiai nemėgsta. Vis dėlto turime pripažinti, kad kol kas geresnio lietuviško istorinio nuotykinio romano dar niekas neparašė. Jei kiekvienas mokslų daktaras tiesiog iš smalsumo ir noro išsiaiškinti imtųsi plunksnos ir taip talentingai išdėstytų mums savo atradimus, turėtume tikrai gausią romanų seriją. Bėda tik, kad visi norime skaityti savo įsivaizduojamą idealų istorinį romaną. Kartais mūsų ir rašytojo požiūris į įsivaizduojamus ar vaizduojamus dalykus gali nesutapti. Taip šį kartą atsitiko ir man. Tačiau nepaisant visko, aš, kaip ir didžiulė rašytojos gerbėjų minia, su nekantrumu lauksiu antrosios Petro imperatorės dalies. Aš noriu būti nustebinta, noriu ryti romaną naktimis, vedama smalsumo versti puslapį po puslapio, o ryte atsibusti palaimingame transe, nors ir kiek apsunkusia galva bei pajuodusiais paakiais.

Vietoj pabaigos lai bus man asmeniškai pats taik­liausias Sabaliauskaitės pastebėjimas apie Rusiją: „Rusijoje cerkvių varpai visada skambėdavo ir skamba tik triumfuojančiai, tik pergalingai, tik linksmai, tarsi išprotėję [...] varpas būna ne vienas, o gyva jų daugybė, ir zvonarius, tampydamas už tų virvių, skambina ne vien rankomis, bet ir kojomis, tarsi šokdamas pasiutusį šokį. [...] Ir jie, tieji varpai, niekada valandų neskelbė ir neskaičiavo. Priešingai – jiems tilindžiuojant tą savo susiliejančią dainą laikas tarsi išnykdavo, tarytum sustodavo. Laikas Rusijoje buvo ne matas, o paslaptis“ (p. 68). Europoje varpai tikrai skamba kitaip. Ir daug kas kitaip.

Powered by BaltiCode