Reklama 2

B. Navickienė: „Esu, kas esu. Tiesiog esu krakiškė“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Pravėrus svetingus Birutės Navickienės namų duris, pasklinda malonus aromatas – kepa mokyklos užsakytas moliūgų pyragas šventei. Vis negali atsisakyti pagelbėti. „Prašantiems pagalbos turiu atsakymą – gerai, sutinku, viską padarysiu. Taip tėvų įskiepyta – pirmiausia darbas, pagalba kitiems. Šiaip esu eilinis žmogus, mėgstantis paprastumą. Mano gyvenimą lydi trys dalykai, kuriuos aš myliu, gerbiu, tik, aišku, ne viską suspėju – tai maisto ruošimas, mezgimas ir gėlės bei aplinkos puoselėjimas. Viskas patinka, kas aplinkoje natūralu: molis, gintaras, medis, smėlis, akmuo... Tą patį mėgstu ir santykiuose su žmonėmis – draugiškumą, paprastumą, tarpusavio sutarimą. Būk geras ir tau kiti bus geri – taip buvome mokomi, to ir dabar siekiu“, – pradeda pokalbį Krakių seniūnaitijos seniūnaitėB. Navickienė.

– Minėjote, kad prieš 21 m. pradėjote dirbti virėja Krakių kavinėje, o jai užsidarius likote dirbti parduotuvės vedėja. Kokių dar įsipareigojimų kaimui turite?

– Iš Krakių nesugebėjau išeiti net kurdama antrą šeimą. Neįsivaizdavau savęs kur nors kitur, be galo myliu savo kaimą, gerbiu jo žmones, ypač solidaus amžiaus. Su kiekvienu yra apie ką pakalbėti, nes nuo vaikystės juos pažįstu. Gal visa tai ir lėmė, kad tapau kaimo seniūnaite. Mano darbas – kaimo žmonių problemų sprendimas seniūnijoje: ar tai apšvietimas, ar kiti ūkiniai reikalai. Pasitaiko konfliktinių situacijų – reikia padėti ir jas spręsti. Visada laikausi tokios pozicijos, kad, prieš kritikuodamas kitą, pirmiausia įvertink save, pasižiūrėk į savo kiemą.

– Koks dabar Jūsų kaimas? Ar jau pradedantis judėti, ar jau įsibėgėjęs?

– Visai užsidarantis... Kaime apsigyvena vis nauji žmonės. Gaila išeinančių iš šio pasaulio kaimo žmonių, su kuriais kartu augome, kartu karves į ganyklą vedėme, daržus ravėjome. Naujakuriams – tai miegamasis rajonas, norisi ramybės, poilsio. Gal tikrai visi esame pavargę nuo darbų, rūpesčių, lėkimo, bėgimo. Dabar visi važiuoti – į mašiną, vartai užsidaro ir jau nesusitinkame vieni su kitais. Seniau ir vardadieniai, ir gimtadieniai... Į laidotuves visas kaimas susirinkdavo. Dabar užsidarome savo šeimos rate. Ką mes kaimui galime pasiūlyti – jaukų pabendravimą prie kavos ar arbatos. Džiaugiamės, kad šiemet didelio dėmesio sulaukė Liepos 6-ąją, Valstybės, Mindaugo karūnavimo dieną, – „Tautiškos giesmės“ giedojimas. Radžio koncertas sukvietė daug žiūrovų, kartu krakiškiai turėjo progos vėl susitikti, pabendrauti vieni su kitais, pasižmonėti.

– Papasakokite, kuo gyvenote vaikystėje, paauglystėje. Kokių tada turėjote svajonių?

– Didžiausią nostalgiją jaučiu savo tėviškei – vienkiemiui, kurio jau nebėra. Menu trobesius, kvepiančius mamos kepama duona, akmeninį rūsį, šulinį vidury kiemo, o kur dar ąžuolas, kaštonas, kiti didžiuliai medžiai. Krakių vienkiemyje prabėgo dešimt nerūpestingų metų, vėliau tėvas savo rankomis pasistatė namą gyvenvietėje, pagal savo jėgas prikibome ir mes, vaikai, turiu 10 m. jaunesnę sesę, kurią, galima sakyti, užauginau, ir dviem metais vyresnį brolį. Vaikystėje labai daug draugų neturėjau, bet mokiausi labai gerai. Visada norėjau daugiau padaryti, jei kiti prirašydavo lapą – tai aš turėdavau du, taip atskleisdama savo gebėjimus, kad aš galiu. Mokytojai džiaugdavosi, o klasės draugai pykdavo. Aktyviai dalyvavau ir kitoje veikloje: pionierių, vėliau komjaunimo organizacijoje. Rinkau atvirukus, žurnalus apie gyvūnus, gamtą. Labai mėgau chemiją, dalyvavau rajoninėse chemikų olimpiadose. Savarankiškai dalyvavau konkurse „Gamtosauga ir mes“, ir man pasisekė – laimėjau pirmąją vietą. Kaip paskatą apdovanojo kelione į Sankt Peterburgą (tada Leningradas), savaitę vyko ekskursijos su gidais, turiningi užsiėmimai.

– Kokius mokslus baigėte?

– Galima sakyti, savo svajonės įgyvendinimui – būti taikomosios dailės ir chemijos mokytoja – rengiausi nuo 6–7 klasės – rinkau ir kaupiau įvairią literatūrą, net baigiau būsimo pedagogo fakultetą, kuris turėjo pridėti balą. Deja, didelis konkursas pakoregavo mano likimą. Neįstojusi pradėjau dirbti auklėtoja Mažeikių darželyje-lopšelyje „Bitutė“. Maniau, iki Naujųjų metų pailsėsiu, o paskui ruošiuos, mokysiuos temas rašyti. Bet... susipažinau su vyru ir baigėsi mano mokslai. Gimė vaikai. Paskui dirbau Krakių aštuonmetėje mokykloje, dėsčiau chemiją. Specialybę vis vien norėjosi turėti, o taikomųjų darbų ir chemijos neakivaizdžiai nebuvo, tad baigiau maisto paruošimo technologiją, jau dirbdama Mažeikių kooperatyve. Ši sritis man nebuvo svetima, dar jaunystėje pradėjau rinkti įvairius receptus, mezgimų schemas, dėjau į aplankus.

– Kas, be tėvų, Jums davė gyvenimiškų pamokų?

– Didelės įtakos mano gyvenimui turėjo baba, kuriai vos treji metai bebuvo likę iki šimto, kai paliko šį pasaulį. Mes gavome labai daug tikros istorijos, gyvenimiškų pamokymų: kaip gyveno prieš karą, po karo, kaip sunkiai vargo. Ji piktindavosi, kad, sėdint prie vaišėmis apkrauto stalo, vaikams, atsieit, nėra, ko valgyti. Nebuvo nei vegetarė, nei veganė – kirto lašinius, mėsą, kiaušinius, miško uogas, grybus, mielines bandeles, pyragus ir sveikata nesiskundė. Pažerdavo ir grožio patarimų: „Mergelkos, nesitepkit tų kremų, su išrūgomis prauskite veidą“, skatino būti natūraliomis, nesidažyti. Buvo verpėja, verpdavo ne tik vilną, bet ir liną, pačios išaugintą – kaip relikviją saugome jos ratelį.

– Vienas Jūsų pomėgis, siekia net tris kartas...

– Baba, mama, dabar ir aš – trys gaspadinių kartos. Mama dažniausiai ruošdavosi jubiliejams, vestuvėms, laidotuvėms, metinėms, krikštynoms. Seniau galėjai nustebinti... Gaspadinystė jau nuo vaikystės many – būdama penkiolikos kartu su mama ėjau, tada padėdavau nešti duoną, gėrimus į stalą, o pirmas savarankiškas balius – kai man buvo 18 metų. Pačiai keista buvo, kaip man, tokiai jaunai, patikėjo ir maistą susipirkti, ir pasiruošti. Kai vaikai buvo maži ir finansinė padėtis sunkesnė, vestuvėms kepdavau sausainukus, grybukus, gėlytes, riešutus, iš cukraus pudros vyšnaites. Dabar šeimininkauju tik artimiesiems ir draugams, beveik kiekvieną savaitgalį sulaukiame svečių. Darau skaniai, paprastai, bet ne prastai. Stengiuosi maistą priderinti prie atvykstančių svečių skonio. Sakysim, jei atvyksta į svečius kelios kartos – anūkai, vaikai, tėvai ir seneliai – vos ne trijų rūšių maistą turiu gaminti, kad visiems įtikčiau. Mamos čeburekai, babos cepelinai – taip paskirstyti mūsų pagrindiniai mėgstami patiekalai. Kiekviena turim savo patiekalą.

– Esate meniškos sielos, tad realizuojate save per mezginius?

– Mezginiais susidomėjau gal 4 klasėje – tada iš raudonų siūlų nusimezgiau moherinį šaliką, o būdama šeštokė – jau liemenę. Pradžioje mėgau virbalais megzti, o dabar kažkodėl daugiau vąšelį į rankas paimu. Paprasčiau – akys nepabėga. Ypač mėgstu smulkius darbelius megzti, dauguma jų turi idėją. Esu numezgusi angeliukus, simbolizuojančius visą šeimą – tėvus, save, vyrą, vaikus, brolio, sesers šeimos narius, o idėja, kaip visus nudžiuginti, kilo prieš mamos 70 metų jubiliejų. Noriu išsaugoti savo šeimos židinį, kad galėtų bendrauti vaikų vaikai, kad nesusvetimėtų, kaip dabar dažnai pasitaiko. Norisi meilės, šilumos. Smulkūs darbeliai taip ir išeina su temomis, artėja adventas – turiu jau minčių, kokį advento vainiką padaryti, jau žinau, kad darysiu su samanom, kažką numegsiu, įdėsiu žvakes, gal prireiks ką ir nulipdyti. Dažnai atlikdama namų ruošos darbus, pagalvoju: „Aš turiu mintį, bet neturiu laiko.“ Aš turbūt depresija niekada nesusirgsiu – visą širdį, visą dėmesį įdedu į darbelius. Kai gera nuotaika, labai greitai mezgasi, o kartais narplioji ir nieko neišeina – tada jau žinau, kad laikas padėti į šalį. Rankdarbiuose atsispindi ir visa tavo emocinė būsena. Kai antrą kartą tekėjau, ir suknelę buvau nusimezgusi, žiedams pagalvėlę, stalo serviravimui taures apmezgiau, vazas ir pan. Esu padariusi paveikslų kompoziciją – keturi metų laikai. Labai seniai norėjau tapytų paveikslų, tik nežinojau, ką išsirinkti – iki tol, kol pas a. a. dailininkę Danutę Stanislavą Palekienę Daubariuose nepamačiau paveikslų rudens, o aš rudenį gimusi, ir žiemos tema, dar užsakiau, kad nutapytų paveikslus su pavasariu ir vasara. Taip gimė mintis nusimegzti paveikslus su keturiais metų laikais – ruduo su savo lapais, vaisiais, žiema su sidabrinėm snaigėm, pavasaris su alyvų, žibučių, obelų žiedais, vasara su rugiagėlių, aguonų jūra. Apie keturis metų laikus tėviškės vienkiemy esu parašiusi ir eilėraštį. Aš tada girdėjau ir pavasarį savo čiulbesiu pranašaujantį paukštį, ir kurapkas žiemą mačiau. Vaikystėje su broliu ir tikrą ledonešį matėme, o dabar žibutės čia pat, o neprisiskini jų – laiko neužtenka... Ir dabar norėčiau gyventi vienkiemy, kad nematyčiau pavydo, piktumo. Ten saulė ryte švietė – ir tu laimingas. Aš darau sau, savo malonumui ir neturiu noro pasirodyti prieš žmones. Džiugu, kad kiti pastebi – štai židikiškiai pakvietė pademonstruoti savo rankdarbių. Kai vaikai ėjo į mokyklą, kaip mama prisijungdavau savo darbeliais prie Juozapinių jomarko – auskarai, apyrankės ir kaklo papuošalai, sagės ir kt. Teko ir Krakių mokyklos lėlių teatrui lėles megzti. Nė vienas darbas nekopijuotas, o mezgu bet kada ir bet kur, giminės net pykdavo, kad į eilinį gimtadienį aš atvykdavau su... rankdarbiu. Net ir mašinoje šalia vyro sėdėdama mėgstu panarplioti.

– Vasarą Jūsų sodyba skęsta gėlėse. Tai dar vienas pomėgis?

– Man labiausiai patinka aplinką puošti žemomis ir žydinčiomis gėlėmis. Pas mane šiemet kaip atlygis už darbą žydėjo gal kokie 2 000 žiedų, neskaitant jurginų. Kai manęs kas klausia, kodėl aš tai darau, atsakau, kad už tai gaunu atlyginimą – gėlės man dovanoja žiedus, man šypsosi, liūdesį jomis galiu išlieti. Kai šviečia – joms linksma kartu ir man.

– Klausausi Jūsų ir susidaro įspūdis, kad „ne savo rogėse sėdite“. Ar aš klystu?

– Aš savo gyvenime taip ir neatsisėdau į savo kėdę. Kaip norėčiau gyventi... Valgyti iš molinių indų mediniais šaukštais, vaikščioti su naginėm, gyventi vienkiemy ir, būtinai, kad kieme ganytųsi arklys, nes namuose visada jį turėjome, buvome pripratę prie arklio kieme. Deja, daug kas priklauso nuo aplinkinių. Realesnė neįgyvendinta svajonė – aš savo meno dirbtuvėse. Jos šiltos, čia turėčiau savo kampą, šalia bendramintė, su kuria galėčiau pasidžiaugti, pasidalyti patirtimi. Beje, vaikystėje lankiau jaunųjų fotografų būrelį, bet tai buvo trumpai. Norėjau iš vytelių pinti, bandžiau lipdyti, iki šiol, kai trūksta kokios detalės, tai pasidarau. Dabar dar mandalas kartais piešiu, taip ir iš namų pabėgi, ir protą palavini.

– Ar teko gyvenime patirti nuoskaudų? Kokie malonumai širdį džiugina?

– Sunkiausia gyvenime buvo pirmosios skyrybos... Bet gal ne – sunkiausias išbandymas buvo stuburo operacija, kai tu, žmogau, dar nė trisdešimties nesulaukei, o guli lovoje ir negali savęs panešti, nevaldai kojų. Gal tik po trijų savaičių atsistojau, tada jaučiausi labai turtingu žmogum – nesirgęs to nesupras. Labai stengiausi, daug gydžiausi – privalėjau užauginti du vaikus. Čia gal ne tik skausmas, bet ir gyvenimo pamokymas, kad ne viskas nuperkama, kad turtai dar ne viskas. Gyvenimo nesėkmė veda į sėkmę. Tai patvirtino ir mano skyrybos, dabar gyvenu labai gerą šeimyninį gyvenimą. Didžiausias gyvenimo džiaugsmas – tai du sūnūs, džiaugiuosi, kad gyvi tėvai. Didelių mokslų nepasiekiau, bet džiaugiuosi, kad galiu megzti, kurti.

– Sakėte, kad vyras leidžia užsiimti savo mėgstama veikla. O ar sutampa jūsų pomėgiai?

– Mūsų pomėgiai su vyru, galima sakyti, sutampa, jis bando prakalbinti medį, skardą. Svajoju, kad įrengiamoje pirtyje būtų vyro dirbiniai iš medžio, o visa kita mano: užuolaidos, servetėlės, kilimėliai. Vienas kitam pamėtėjam idėjų – viską, ką mūsų rankos sugeba, norime sudėti į vieną – kad būtų lino, gintaro, medžio harmonija.

– Kuo gyvenate šiandien? Turite svajonių, planų?

– Esu viską pasiekusi. Dabar gyvenu labai gerai, tik gaila sparčiai pirmyn žygiuojančių metų, galiu padėkoti savo vyrui Kęstučiui – ką dabar turiu, turiu jo dėka, tad, kad tik sveikatos būtų. Jis mano gyvenimo vedlys, jis ir mano vaikus padėjo užauginti. Gyvenimo romantika man, kai šeimoje ramybė ir santarvė, be psichologinio smurto – tuo dabar galiu džiaugtis. Kiek norų, svajonių dar reikia įgyvendinti – užteks visam gyvenimui. Labiau pulčiau į rankdarbius, turiu gražių norų. Turbūt neišsipildys mano svajonė... Svajojau, kai būsiu moteris metuose, kai vaikai sukurs savo šeimas, ruošiu savaitgaliais teminius pietus, kaskart vis naujos puokštės, vaikai atvažiuos su anūkais. Bet, deja, sūnūs toli, matomės geriausiu atveju du, tris kartus per metus – mano abu vaikai Švedijoje dirba stogdengiais, o vyras Lietuvoje stogdengiu dirba. Turiu ir realių svajonių – „dūšiai“ ramybės ir gero gyvenimo. Esu pasiekusi gyvenimo pilnatvę, dar laukiu, kad vaikai gražias šeimas sukurtų, kad tėvams, vyrui, man sveikatos nepritrūktų. Norėtųsi daugiau pasaulio pažinti, nes per tuos darbus tam nebelieka laiko. Tiesa, pirma reikėtų į Švediją nuvykti, sūnus aplankyti. Liko ir neįgyvendintų svajonių – norėjau labai apsiginti liaudies meistrės vardą. Suorganizavau savo darbų parodą Krakiuose, Mažeikiuose, buvo likę organizuoti Telšiuose, Klaipėdoje, bet pritrūko laiko, daug jo atima buitis, darbai.

– O kokie planai susiję su seniūnaitės pareigomis?

– Norėtųsi, kad mūsų komanda, su kuria dirbtumėme ranka rankon, būtų gausesnė – juk vienas lauke ne karys. Praėjusiais metais, ruošdamiesi didžiosioms šventėms, rinkome aukas šeimoms, kurias ėjome sveikinti, o ėjome pas tuos, kuriems sunkiau dėl ligos iš namų išeiti – Krakiuose vienišų nėra. Tai ir pabendravimas, ir palinkėjimas, labiausiai jie skundžiasi, kad sveikatos nebėra. Norime ir šiemet organizuoti senjorams Kūčių vakaronę, susėsti ir pakalbėti, pasiklausyti dainų, kartu sugiedoti giesmių. Norėčiau ir bendros vakaronės su krakiškiais, kad susibėgtume, vieni su kitais susipažintume – senbuviai su naujakuriais. Juk esame to paties kaimo žmonės.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode