Reklama 2
Reklama 1

M. Petrauskas: „Dainavimas – darbas, hobis, gyvenimo būdas“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Dievulis geriems žmonėms duoda labai daug išbandymų, juos reikia įveikti ir kažkaip nepasiduoti“, – teigia „Lietuvos talentų“ nugalėtojas, šiuo metu gyvenantis Mažeikiuose, įvairiose šventėse koncertuojantis Marius Petrauskas. Išbandymų gyvenime patyręs atlikėjas teigia, jog muzika yra viskas, ko negalima perteikti žodžiais.

 

 

– Papasakokite apie save. Kur esate gimęs ir augęs?

– Esu gimęs Lazdijuose, augau tokiame mažame miestelyje Leipalingyje pas močiutę, kol tėvai dirbdavo. 5 metukų mane jie pasiėmė kartu gyventi į Žarėnų miestelį Telšių rajone. Labai sunkiai pripratau prie kalbos, nes kalbėdavau dzūkiškai, bet greitai prasimušiau į žemaičių kalbą.

– Kur mokėtės, ką esate baigęs?

– Mokiausi Žarėnuose, pradėjau lankyti Telšių muzikos mokyklą, paskui įstojau į Stasio Šimkaus muzikos konservatoriją Klaipėdoje, kur toliau grojau klarnetu, tačiau po metų perėjau į klasikinį vokalą. Neseniai baigiau Šiaulių valstybinę kolegiją, muzikos pedagogikos bakalaurą, o šiais metais planuoju baigti magistro studijas.

– Kokia Jūsų šeima? Papasakokite apie šeimos narius, kuo užsiima, kur dirba.

– Visa mano šeimyna susijusi su menu. Mama yra Žarėnų kultūros namų direktorė bei režisierė, tėtis taip pat ten dirba meno vadovu. Sesuo šiuo metu baiginėja Vilniaus dailės akademiją, šiuolaikinio meno specialybę. Sunku paaiškinti, ką ji ten daro, bet darbas susijęs su reklamų kūrimu, filmavimu, fotografavimu ir pan. Brolis taip pat nebuvo abejingas muzikai, tačiau įsitvirtino statybose.

– Grįžkime į 2010-uosius. Kas Jus paskatino dalyvauti „Lietuvos talentuose“? Papasakokite daugiau.

– Jeigu atvirai, niekas nepaskatino. Tiesiog paskambino režisierė ir pasiūlė dalyvauti, atvykti į tam tikrą vietą tam tikru laiku ir tiek.

– Ar esate dalyvavęs dar kokiuose nors konkursuose? Kokiais apskritai laimėjimais dar galite pasigirti?

– Konkursų buvo labai daug. Pamenu, su Ruslanu Kirilkinu nuolat konkuravome viename konkurse – „Sidabrinis varpelis“ – Telšiuose. Man buvo gal 12 metų, ir trejus metus iš eilės laimėdavau, o jis laimėjo tik du kartus. Paskui man nebeleido dalyvauti, tai buvau komisijoje. Vėliau projekte „Sidabriniai balsai“ nuėjau toli, taip pat dalyvavau „Dainų dainelėje“, realybės šou „Dangus 2“, „X faktorius“, „2 min. šlovės“ (ten tik vežiau mokinį), į „Lietuvos balsą“ taip pat tik vieną mergaitę nuvežiau, išbandžiau ir „Euroviziją“, bet šiais metais atsisakiau. Iš tikrųjų, labai daug konkursų buvo, sunku visus atsiminti.

– Kodėl būtent dainavimas Jus traukia? Nuo vaikystės taip yra? Gal turėjote ir tebeturite kokį nors pavyzdį/autoritetą?

– Dėl dainavimo tikriausiai kalti tėvai, nes tėvas mane nuo mažens mokė dainuoti, o mama – scenos judesio ir bendravimo su žmonėmis. Tėvas tikrai labai daug dirbdavo su manimi. Man dainavimas yra viskas, juo galiu išreikšti, ką jaučiu, ko negaliu pasakyti žodžiais. Kai dainuoju kokį klasikinį kūrinį, kaip „Paryžiaus katedra“, kaip daugelis pastebėjo, tiesiog „išskrendu“. Tai tikrai nerealus jausmas ir tikiuosi, jog šis jausmas niekur nedings.

– Jums dainavimas tik darbas ar jau gyvenimo būdas?

– Man dainavimas yra darbas, hobis ir gyvenimo būdas. Visada vaikštau niūniuodamas.

– Kokia Jūsų svajonė? O gal jau viskas pasiekta?

– Svajonių, žinoma, turiu, ir tikrai jos dar nėra visiškai pasiektos. Nekalbėsiu daug apie svajones, o tai paskui neišsipildys...

– Kokių turite planų ateičiai?

– Planuoju vėl pulti į darbus, nes gyvenimas kartais susiklosto taip, kad nebežinai, kur dingti, bet dabar jau atsigaunu ir vėl įrašinėsiu dainas. Beje, labai džiaugiuosi, kad viena iš mano dainų – „Spalva mano sielos“ – išrinkta kaip geriausia 2019 metų Lietuvos daina. Vadinasi, ne be reikalo tiek daug prie jos dirbau.

– Mėgstate keliauti? Kokias šalis esate aplankęs ir kokių įspūdžių parsivežęs?

– Mėgstu viską daryti netikėtai. Jei man kas patinka, darau ir nekreipiu dėmesio į kitų kalbas. Kartais nė kiek nepamąstau ir paskui pasigailiu. Esu buvęs Bratislavoje su Mažeikių choru, vadovaujamu Ričardo Grušo, Vokietijoje konkurse dalyvavau, teko pabuvoti Vienoje.

– Kaip manote, ko šiuolaikinei visuomenei labiausiai trūksta?

– Manau, kad žmonėms trūksta draugiškumo, pasitikėjimo vienas kitu. Iš tikrųjų, kiek daug tarp mūsų neapykantos, pavydo... Tokių dalykų negali būti gyvenime. Jei pradėsime lipti vienas kitam per galvas, tai bus blogai. Bet jau taip yra ir dėl to labai gaila.

– Kokie Jūsų pomėgiai? Ar daug laiko skiriate jiems?

– Mano pats mėgstamiausias užsiėmimas yra maisto gaminimas. Kai ateina įkvėpimas, užsivedu ir negaliu sustoti. Daug išmokau gyvendamas bendrabutyje. Juk ten visko mama negali padėti ant lėkštutės, ir šiaip žiūrėdavau, kaip mama gamina, todėl iki šiol esu pats sau kulinaras.

– Ar esate tikintis žmogus?

– Taip, tikrai esu. Gal į bažnyčią nueinu retai, bet Dievas yra visur, su juo bet kur galima pasikalbėti, nors ir gulint lovoje ar vaikštant.

– Galite save pavadinti laimingu žmogumi? Kodėl?

– Ir taip, ir ne. Dievulis geriems žmonėms duoda labai daug išbandymų, juos reikia įveikti ir kažkaip nepasiduoti. Esu laimingas, kad mane tėvai tokį užaugino. Pasiekiau ir taip daug, bet reikėtų dar daugiau. Esu sveikas, turiu kojas, rankas... Neseniai koncertavau „Vilties“ darželyje Telšiuose, vaikų su negalia centre. Va ten pamačiau, ką reiškia būti laimingam žmogui. Mes turime viską ir dar skundžiamės.

– Kokį įvaizdi Jums sudaro mažeikiškiai-koncertų žiūrovai? Kokie jų pageidavimai?

– Mažeikiuose koncertuoju mažai. Neseniai vienoje įmonėje koncertavau ir ten pageidavo klasikos kūrinių. Bedainuodamas ir pats vos neapsiverkiau, apėmė šilta aura. O šiaip dažniausiai koncertuoju tolimesnėse vietose.

– Kokių dar įsimintinų akimirkų turite iš praeities? Gal kažko pamokančio...

– Galiu pasakyti tik tiek – kad ir kokia nelaimė nutiktų gyvenime, reikia keltis ir eiti pirmyn, tik nepasiduoti. Taip sakau ne veltui. Pats buvau daug kartų suklupęs, bet iš kažkur gavau jėgų ir stojausi ant kojų. Ne per seniausiai ir vėl buvo keli smūgiai, bet vieną rytą atsikėliau ir pagalvojau: „Mariau, baik gailėtis savęs, kelkis, nepasiduok.“

– Ar daug iššūkių ir išbandymų teko įveikti gyvenime?

– Manau, iš to galima būtų ir knygą parašyti. Ne viena laida mane norėjo kviestis pasikalbėti apie mano gyvenimą, bet aš tokios pigios reklamos nesivaikau.

– Sakėte, kad viena Jūsų dainų išrinkta į 2019 m. geriausias.

– Vieną dieną man paskambino iš vienos muzikos leidybos įmonės iš Vilniaus ir paklausė, ar galima mano dainą „Spalva mano sielos“ įrašyti į CD ir išleisti „Geriausios lietuviškos dainos 2019“. Labai nustebau, sutrikau. Susiskambinau su prodiuseriu, jis paragino mane ir aš sutikau. Labai džiaugiuosi, kad ši daina sulaukė tokio pasisekimo. Čia man motyvacija dirbti toliau.

– Kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate?

– Įvairiausių minčių kyla ir nuotaika permaininga. Nemėgstu žiemos, ji mane slegia, bet iš to yra ir naudos – daugiau laiko kūrybai. Turiu dvi naujas dainas, tik reikia jas gerai „nušlifuoti“ ir įrašyti.

– Ko palinkėtumėte skaitytojams?

– Linkiu, kad šie metai j atneštų daug laimės, sveikatos, daugiau pozityvumo ir draugiškumo, gražių bei įsimintinų akimirkų. Linkiu, kad niekada netrūktų mylimų žmonių aplink ir geriausių patirčių gyvenime.

Nuotrauka Gintauto Garalio

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode