P. A. Tirlikas: „Gyvenimas visada su savo pliusais ir minusais...“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Lietuvos fotografo mažeikiškio Prano Algimanto Tirliko nuotraukomis grožimasi ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Net spėjome primiršti, kad jis dirbo ir dėstytoju, ir inžinieriumi, bet visada šalia su juo ėjo ir fotografija, tad 23 metų laikotarpis AB „Mažeikių nafta“ suteikė pilnatvę – pomėgis tapo ir pagrindiniu darbu. Ilgas fotomenininko kelias neliko nepastebėtas – 2009 m. tapo VI tarptautinės fotoparodos-konkurso „Gyvos žemės mintys“ laureatu, 2004 m. FIAP aukso medalininkuuž nuotraukų ciklą „Žmogus ir nafta“ (Juodkalnija), 1999 m. LFS laureatu bei kitų parodų diplomantu.

– Dar ir dabar nepaleidžiate fotoaparato iš rankų, vis įsigyjate naujų priemonių fotografijai. Ar galima sakyti, kad viską darote pats – nuo blykstės iki nuotraukos?

– Mėgstu pats viską pasidaryti... kažką įdomiau. Blykstelėjimo nelabai naudoju, nebent reikia, stengiuosi naudoti natūralią šviesą. Visi dabar pratę, kad aš „pinhole“ technika užsiimu, kuria susidomėjau išėjęs iš „Naftos“. Tai fotografija netgi ir be fotoobjektyvo.Žinoma, yra ir pirkti, bet man egzotiškiau pasidaryti pačiam. Vietoj dėžutės naudoju skardinę nuo alaus, kurią kruopščiai šveičiu, išpjaunu dangtelį, šone pragręžiu skylutę, kurią užklijuoju izoliacija ir tik lauke ją nuplėšiu, įdedu fotopopieriaus (beje, šis dar 1985-ųjų – draugai parėmė), uždarau, išnešu į lauką ir apšviečiu, ypač gerai, kai saulėta diena. Vaizdas susieksponuoja be objektyvo, kuris dėl išgaubtumo išeina iškreiptas, įdomus. Šią „pinholės“ priemonę galima ir iš degtukų dėžutės pasidaryti. Galima gauti vaizdą ir neryškinus, tą „pinholę“ padedi šviesoje ir laikai kelias savaites ar mėnesį prieš saulę, kuri kaskart brėžia brūkšnį vis skirtingame aukštyje, vaizdas išeina subraukytas saulės kilimo taku. Vaizdas tada spalvotas, nors medžiaga nespalvota. Labai įdomiai.

– Su meile kalbate apie fotografiją, o kada ji į Jūsų gyvenimą atėjo?

– Gal septintokai buvome, kai draugui padovanojo fotoaparatą „Smena-2“, o šis neturėjo kur ryškinti, tad atėjo pas mane. Viską padarėme, kaip priklauso, pagal knygą, išėmę iš fiksažo padžiovėme... Kitą dieną kaukšt – žiūrim, kad visa fotojuosta balta, pasirodo, mes po fiksažo neišplovėme ir apdegino druska. Paskui tėvas, kaip kailiadirbys, paprotino, kad po fiksažo juostą reikia išplauti. Kitą kartą jau išėjo. Paskui ir aš tokį fotoaparatą įsigijau, o baigdamas mokyklą, turėjau ir geresnę kamerą „Zenit-3M“. Kartą „prifotkinau“ žiemos vaizdų ir nusiunčiau į televiziją, kai parodė mano nuotraukas, tai ir pačiam patiko. Dalyvaudavau ir laikraščių skelbiamuose konkursuose, išspausdindavo ne vieną. Prisimenu vieną nuotrauką – Panemunės pilies fone plaukiantis laivas „Raketa“, skendintis dideliuose pursluose – gražiai išėjo. Ši buvo išspausdinta, dalyvavo konkurse. Praėjo daug metų ir laivai tie išnyko... Prisiminė ją ir neseniai vienas žurnalas nupirko.

– Kokie pagrindiniai motyvai fiksuojami Jūsų nuotraukose?

– Patinka fotografuoti gamtą, bet nesu tos temos čempionas, kaip kai kurie mano pažįstami fotografai. Mėgstu ir žanrines nuotraukas, ir siužetus su gyvenimiškomis situacijomis pagauti. Jei paklaustumėte, kokios man įdomiausios temos, tai jų nemažai: pramonė, gamta ir žmogus, „pinholės“ arba „cameros obscuros“ perteikiami apibendrinti vaizdai. Galima sakyti, temų makalynė. Pastebiu, kad dabar nelabai į šviesą kreipiamas dėmesys, visur montažai montažai. Man jie irgi įdomūs, reikės pamėginti montuoti gal iš dviejų vaizdų, pvz., gamta su technika. „Fotošopas“ dabar kaip keiksmažodis, bet ir man jis – pagrindinis arkliukas, galima žmogų nukelti bet kur pakeičiant foną. Sunku dabar iš fotografijos išgyventi – vestuvių mažėja, krikštynų irgi, laidotuvėse nebepaveiksluoja, o iš skyrybų juk nesiversi. Mėgstu savo nuotraukoms suteikti pavadinimus, kartu ir papokštauti, štai vieną jų pavadinau „Gauti kiaulę“ (2000 m.).Pasakymas „gauti kiaulę“ vokiečiams reiškia dovanas ir laimę, o rusams – negerą pokštą... Supraskite, kaip norite.

– Kokie prisiminimai nusėdę Jūsų atmintyje iš vaikystės?

– Gimiau vaizdingoje vietoje – ant Nemuno kranto, Gelgaudiškyje, Šakių r. Gražus miestelis – viena jo dalis ant kalno, kita slėnyje. Sesuo dabar ten gyvena, kada noriu, tada galiu ten nuvykti. Tėvukas buvo paprastas plytinės darbininkas. Vasarą į laivus kraudavo plytas, drenažo vamzdelius. Krovimas buvo labai primityvus – lenta nuo kranto iki laivo permesta ir su karučiais veždavo. Aš atnešdavau pietus, tad turėdavau progos ir palaipioti po „baidoką“ (baržą). Žiemą tėvukas kailius dirbdavo – reikėjo gi suktis, mama dažniau namuose, darbą kada turėdavo, kada ne. Man, kaip vaikui, įstrigo, kai laivu plaukdavome produktų į Kauną. Lėtai jis plaukdavo – vakare išplaukdavai, čia ir permiegodavai, o tik ryte atsidurdavai prie Aleksoto tilto Kaune. Prisimenu pirmą laivą – su dideliais ratais šonuose. Paskui jau atsirado „Raketos“ – tos jau greitesnės.

– Baigėte Gelgaudiškio vidurinę mokyklą. Koks mokinys buvote?

– Įdomi ta mūsų mokykla buvo – per tris pastatus. Tik vėliau pastatė mokyklą. Nebuvau nei išdykęs, nei moksliukas – viskuo po truputį domėjausi. Prisimenu, kaip antroje klasėje rašiau rusų k. diktantą, o aš jos nemokėjau ar pražiopsojau kažką. Diktuoja mokytoja, aš nespėju, o ji pasako keletą žodžių ir vis „zapietaja“ (kablelis) ir „zapietaja“ – aš ir rašau „zapietaja“. Nesupratau, kas tai – gavau dvejetą. Nusiminiau, grįždamas namo, manau, nuo kalno nučiuošiu, o portfelis slidžiu paviršiumi – aš ant jo nučiuožiau vieną kartą, kitą ir... portfelis praplyšo. Grįžtu namo nusiminęs – gavau dvejetą ir dar portfelį suplėšiau. Nelabai man su mokytojais pasisekė, bet iki 7 klasės turėjau gerą lietuvių k. mokytoją, tad gerai mokėjau gramatiką, vėliau mokytoja pasikeitė ir temų rašymas prasidėjo. Literatūra man labai nepatiko, sunkiai tą Donelaičio hegzametrą supratau, mes, vaikai, juk taip nekalbame. Bet, kai stojau, penketą iš lietuvių k. gavau – rašiau laisvą temą, svarbiausia, parašiau be klaidų, o stojant į technikos mokslus tiek ir tereikėjo.

– Kokius mokslus baigėte ir kaip Jūsų darbinė karjera klostėsi?

– Kauno politechnikos institute įgijau inžinieriaus energetiko specialybę, gavau paskyrimą į Tauragės politechnikumą, kuris buvo įsikūręs Tauragės pilyje, ten ir gyvenau, kol dirbau. Teko ragauti dėstytojo duonos – tas pedagogo darbas varginantis, bet ten buvo fotolaboratorija, galėdavome daryti nuotraukas. Nelabai patiko ta pedagogo duona, tad įsidarbinau Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykloje inžinieriumi. Šalia darbo visada fotografija ėjo kaip pomėgis. 1973 m., dirbdamas Tauragėje, sukūriau šeimą, turime dvi dukras – viena gyvena prie Klaipėdos, kita Anglijoje, deja, jau dešimt metų, kaip esu našlys. 1975 m. baigiau Maskvos liaudies universitete dvejus metus trukusias neakivaizdines foto meistriškumo studijas. Nuo 2002 m. papildžiau Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) narių gretas.

– Kaip suvalkietis patekote į Mažeikius?

– Tauragėje nepavyko gauti buto, taigi 1978 m. su šeima atvykau į Mažeikius, kur greitai žadėjo butą, ir neapgavo – pirma buvo bendrabutis, o vėliau ir butas. Įsidarbinau Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos Statybos direkcijos Energetikos skyriuje inžinieriumi techninei priežiūrai. Norėjosi fotografuoti tada dar statomą gamyklą, bet nelabai galėjome – drausdavo.

– Pirmas bandymas įsitvirtinti Naftos perdirbimo gamykloje ilgai netruko. Kodėl?

– Tada gamykla juk dar statėsi, mažai uždirbau, svarbiausia – gavau butą. Ilgesnį pinigą pasiūlė Mažeikių kompresorių gamykla, tad pasukau ten. Mano laimei, po maždaug trejų metų Naftos perdirbimo gamykloje atsirado fotografo vieta, žmona dar bandė atkalbėti, bet tai buvo man prie dūšios – tada jau buvo ir darbas, ir malonumas. Iš pradžių buvo fotoreportažai – bene pirmiausias darbas, sutapęs su mano gimtadieniu, buvo tekintojų konkurso fotografavimas. Per tuos metus nuotraukose teko įamžinti nemažai aukštų valstybės vadovų, politikų, daug paprastų darbininkų. Žinoma, liko laiko ir meninei fotografijai. Stumdė tada tą fotografą iš kabineto į kabinetą, galiausiai davė didesnę patalpą – galėjau įsikurti, kaip norėjau, ten 2007 m. ir pabaigiau darbo karjerą. Pasiūlymų dirbti buvo ir vėliau, bet niekur nebėjau – pasirinkau senjoro kelią, žinoma, ir savo pomėgio nepamiršau.

– Nukeliauta nemaža gyvenimo atkarpa, šiemet balandį švęsite 70-metį. Kokios akimirkos buvo įsimintiniausios?

– Buvo įspūdingų akimirkų, atmintyje įstrigo 1999-ieji, kai minėjau 50-metį, bendradarbiai pagerbė mane pirmąja personaline fotografijos paroda tuometiniame Naftininkų kultūros centre. Tada išgirdau vien tik liaupses, jokios kritikos. Buvo įspūdinga šventė, 70-mečio tikriausiai taip nebepadarysiu... Aš tai moksleivių parodoje kartą atsiklausęs pakritikavau, dabar niekas nebekviečia – kritika irgi gerai, verčia judėti pirmyn.

– Galima sakyti, kad ši jubiliejinė paroda buvo akstinas nesustoti ir pakviesti į daugiau parodų?

– Nors, kaip minėjau, yra geresnių fotografų už mane, kurie pagauna gamtos kadrus, bet kaip nemylėti mus supančios gamtos, su kuria susijusios dvi mano personalinės parodos: „Gyvenkime su gamta“ (Kaunas, „Fujifilm“ galerijoje, 2003 m.), „Paukščių ir žmonių erdvė“ (Mažeikių viešojoje bibliotekoje, 2004 m.). Vis dėlto ilgas laikas, dirbtas Naftos perdirbimo gamykloje, įsirėžė giliai atmintin, tad ir paroda Mažeikių muziejuje „Prisiminimai apie „Mažeikių naftą“ (2010 m.) neatsitiktinė. Dalyvavau su savo nuotraukomis ir grupinėse parodose, mano darbų galima rasti ir parodų kataloguose (Čikaga, Haviržovas, Kaunas, Plungė ir kt.), Lietuvos bei užsienio internetinėse fotografijos meistrų svetainėse. Man įdomiausi, svarbiausi ir mieliausi darbai – tai ciklai: „Žmogus ir nafta“ (1984–2007), „Gyvenkime su gamta“ (1998–2008), „Skylėti projektai“ (2009–2013). O štai „pinholinė“ nuotrauka „Idealus trikojis“ Lenkijoje (berods 2013 m.) „pinholistų“ konkurse laimėjo antrąją vietą, tai po to lenkai kelerius metus vis kviesdavo mane pas juos į parodas.

– Jei dabar prabustumėte ir suvoktumėte, kad esate pradinukas, ar keistumėte ką?

– Oi, mokyčiaus. Apie septintą klasę aptingau, gal tėvų priežiūra buvo mažesnė, o ir tie mokytojai nevykę buvo, dažnai keitėsi. Gal ir specialybę kitą rinkčiausi, šiais laikais fotografija joks mokslas. Viską skaitmeninė technika keičia, atrodo, neseniai juostiniai aparatai buvo... Keičiasi ir pats žmogus, ir turi keistis, juk ir beždžionė, išvesta iš džiunglių, turi prisitaikyti. Ar į gera tas meno tobulėjimas?.. Viskas eina link to, kad būtų techniškai geriau, siekiama parodyti visas galimybes, spalvines gamas, o štai idėjos ir nėra, minties labai mažai. Jei yra idėja, tai ir ji sumontuota. Man irgi reikėtų senus archyvus peržiūrėti ir pagal juos, remiantis santykiais, naujai kažką sukurti, be to, ir draugai skatina jubiliejinę parodą surengti. Kas galėjo pagalvoti, kad su fotoaparatu bus galima filmuoti ir dar geriau nei su vaizdo kamera. Prisimenu, kaip vestuvėse teko filmuoti su senovine kamera – didžiule kameros dėžė ir baterija prasta, greitai nusėdanti. Buvo ką nešti.

– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

– Palinkėti... Ko žmonėms trūksta... Matyt, laimės jiems trūksta, gyvenimo tikslo, o pinigų... Kad turėtų darbo, būtų ir jų. O šiaip gyvenimas visada su savo pliusais ir minusais – ir visų jų reikia...

.