Reklama 2

A. Vilkas: „Žmogaus gyvenimas yra didžiulis ratas“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos biologijos mokytojas ekspertas, Kultūros centro folkloro ansamblio „Alksna“ įkūrėjas ir vadovas Algirdas Vilkas iš visų savo veiklų pirmenybę teikia vienai jų: „Visų pirma esu mokytojas – ir tai man svarbiausia. Kad smegenys neperkaistų, jas reikia perjungti – tam tinka ir kitos veiklos, kurios viena kitą papildo“. Ir tas užsidegimas, atsidavimas veikloms, garsinančioms mūsų rajoną, neliko nepastebėtas – 2014 m. mokytojas tapo Mažeikių krašto kultūros premijos laureatas.

– Pirmiausia, Jūs mokytojas... Su kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate ir į kokias veiklas planuojate nerti?

– Gyvenu gimnazijos šimtmečio šventės laukimo nuotaikomis. Didžiausia mano veikla – parengti išsamią gimnazijos šimtmečio istoriją ir įrengti modernų, šiuolaikinius poreikius atitinkantį gimnazijos istorijos muziejų. Darbai juda. Gimnazijos istorijai pavyko surinkti daug ir įdomių faktų, gauti archyvinės medžiagos.

– Jūs esate daugialypė asmenybė – be mokytojavimo, saviveiklos, kuo dar domitės? Papasakokite apie kitas savo veiklos sritis.

– Esu sukūręs elektroninę Mažeikių krašto enciklopediją, už kurią ir kitą mano veiklą 2014 m. man buvo įteikta Mažeikių krašto kultūros premija. Man šis apdovanojimas labai brangus ir mielas. Kai pradėjau dėlioti krašto enciklopedijos elektroninę versiją, tuo metu Lietuvoje analogiškos iš viso nebuvo. Dabar jau yra: Kaišiadorių, Kretingos, Skuodo... Medžiagą šiam darbui rinkau apie dešimt metų, man pagelbėjo ir mano mokiniai. Tiesa, enciklopedijos informacija labai kintanti, tad ne visada galima suspėti su pasikeitimais, todėl padaryta galimybė, kad skaitytojas gali užsiregistruoti ir pats papildyti informaciją, ištaisyti klaidas, įkelti nuotraukų. Kadangi esu biologas, turiu dar vieną profesinę domėjimosi sritį – Lietuvos voragyviai ir lietuviškų vabzdžių pavadinimų kūrimas. Apie vorus yra „feisbuko“ paskyroje įkurta grupė „Lietuvos voragyviai“, kuri jau turi beveik keturis šimtus pasekėjų. Žmonės atsiunčia vorų nuotraukų atpažinimui, pateikia klausimus, domisi. Ir kodėl žmonės vorų bijo, taip ir nesuprantu... Liaudies išmintis sako: storas, kuprotas ir šilkus verpia, kas?.. Na, žinoma, kad voras. Teko vorams kurti lietuviškus pavadinimus, kuriuos patvirtino toponimikos komisija. Prisidėjau prie blakių ir žirgelių lietuviškų pavadinimų, kurie išspausdinti atskirais straipsniais, kūrimo...

– Esate folkloro ansamblio „Alksna“ vadovas ir įkūrėjas. Kada gimė ši idėja?

– Tai buvo taip seniai, kad viską teko sudėti į ansamblio trisdešimtmečiui skirtą knygelę, pasirodžiusią užpernai. Besimokydamas Vilniaus universitete lankiau kraštotyrininkų klubą ir net du folkloro ansamblius – vieną žemaičių folklorą propaguojantį, o kitą – aukštaičių ir dzūkų. Tiek su ansambliu, tiek su kraštotyrininkų klubu teko dalyvauti ekspedicijose po visą Lietuvą. Užrašinėjome ne tik tautosakos kūrinius, bet rinkome ir eksponatus muziejams. Bendraudamas su kaimo žmonėmis regėjau, kaip jie puikiai sugeba perduoti savo senelių palikimą. Širdis suvirpėdavo išgirdus autentiškas dainas su visais pavinguriavimais ir paniūniavimais, tarminiais žodeliais. Man taip viskas patiko ir buvo taip tikra, kad sutikau tokia veikla ir pats užsiimti. Be to, mama taip pat buvo dainininkė, turėjo labai gražų balsą, todėl ir iš jos daug ką girdėjau. Mažeikiuose tuo metu nebuvo nė vieno kolektyvo, kuris atliktų autentiškus, nenugludintus, ne pagal natas išmoktus kūrinius, o išgirstus iš gyvų pateikėjų. Baigęs universitetą ir grįžęs tėviškėn sumaniau tokį kolektyvą įkurti ir Mažeikiuose. Pradžia buvo nelengva. Iš kur rasti žmonių, kurie mėgtų liaudies dainas, šokius ir ratelius? Kartu su manimi į Mažeikius grįžo Raimonda Baužytė-Ramanauskienė, kuri taip pat Vilniuje buvo lankiusi folkloro ansamblį. Jau esame dviese, o po to per pažįstamus prisišnekinome ir daugiau žmonių, kurie tapo ansamblio branduoliu, ir pradėjome dirbti. Iš pradžių gal nedrąsiai, po to jau ir ekspedicijas surengėme Pikeliuose, Žemalėje, Židikuose, Krakiuose ir kitose vietose, užrašinėjome dar XIX a. pab. ir XX a. pr. gimusių žmonių liaudišką išmintį, vėliau jau kalbinome ir smetoniškos Lietuvos tikrus žemaičius, įsikūrusius savo gimtosiose vietose. Taip surinkome nemažą Mažeikių krašto folkloro kraitį, kuris šiandien sudaro mūsų ansamblio aukso fondą. Pirmieji ansamblio nariai – Violenita Juškevičiūtė, Palmira Kučinskaitė, Vytautas Ramanauskas ir kt. – dar ir šiandien tebėra ansamblio nariai.

– Kokie pirmieji Jūsų koncertai? Kuris jų Jums brangiausias ir kodėl?

– Pirmasis kartas visada įstringa atmintin. Pirmasis mūsų koncertas – Dūdų šventė Mažeikiuose. Tai buvo pirmas mūsų pasirodymas visuomenei, nors, kai būrėmės į kolektyvą, niekada neplanavome koncertuoti, o dainavome, šokome tik savo malonumui ir tam, kad nepamirštume, ką mums mūsų protėviai perdavė – kalbą, papročius, prisiminimus. Mes dar neturėjome savo pavadinimo, neturėjome nei tinkamos, Mažeikių kraštą reprezentuojančios aprangos. Kolektyvą tada priglaudė Mažeikių melioracijos valdyba, davė mums salę repeticijoms, pasiuvo pirmuosius drabužius. Tiesa, medžiaga buvo lininė, tačiau labai stora, nepatogi, bet džiaugėmės tuo, ką turėjome. Po to ansamblio nariai patys pasisiuvo drabužius, ieškodami muziejuose iš saugomų eksponatų autentiškos ornamentikos, siuvimo būdo ir t. t.

– Gal savo aistra folklorui užkrėtėte ir kitus šeimos narius?

– Ne, šeimos nariai šito neperėmė. Jie supranta, palaiko mane, bet patys toje veikloje nedalyvauja, tačiau ir neprieštarauja.

– Vaikštinėjate rinkdamas kraštotyrinę medžiagą, bendraujate su senais žmonėmis. Ko galima iš jų pasimokyti?

– Nuoseklumo. Galima nuveikti daug darbų, jei juos dirbsi nuosekliai, nebūtinai viską iš karto padaryti. Kiek Lietuvoje visur pabuvęs, bet Žemaitijoje labai gražus etiketas – kai išlydi žmogų, šeimininkas jį palydi iki vartelių ir atsisveikina. Tai labai įdomus, nuoširdus žmogaus etiketo bruožas. Kalbant apie senuosius papročius – į laidotuves žmonės nebuvo kviečiami, jie patys ateidavo.

        O kokių gyvenimo pamokų išmokote kartu su pašnekovais keliaudamas senovinių dainų keliais?

– Kalendorinio ciklo. Visas žmogaus gyvenimas yra didžiulis ratas, kuriame tam tikrais momentais atsikartoja tie patys reiškiniai. Supratau, kodėl žmonėms tiek svarbios Kalėdos, Velykos, pavasario, vasaros, rudens darbai, kada ir ką daryti.

– Tai gal ir vaikystės svajonės buvo susijusios su daina, folkloru, o gal su gamta, kad pasirinkote biologo kelią? Kas turėjo įtakos pasirenkant veiklos kryptį?

– Mano pažintis su biologija prasidėjo nuo kokių ketverių metų. Tada, dar mažas vaikas būdamas, jau mėgau kiemo paukščius. Kadangi gimiau ir gyvenau kaime, matydavau lakstančias vištas, antis, žąsis, kalakutus, tai pradėjau kolekcionuoti jų plunksnas, o po to dar ir kankorėžius. Tai buvo mano pačios pirmosios kolekcijos, tvarkingai sudėtos dėžutėse spintoje. Mama pakilnodavo jas, sujaukdavo ir sakydavo, kam tau jų reikia. Atsakydavau, kad man įdomu ir... kodėl tos plunksnos tokios įvairios, skirtingos. Klausimų būdavo daug, o atsakymų trūkdavo. Lankiau nedidelę kaimo pradinę mokyklą, į kurią klampodavau per pelkyną. Čia pamatytos pempės, žydintys burbuliai, raktažolės, pelenėlės mane taip sužavėjo, kad sau pasakiau – būsiu botanikas. Praėjo dar keleri metai – pradėjau laipioti į medžius ieškodamas paukščių lizdų, tikrindamas ir aprašydamas dėtis, klausydamas paukščių balsų. Man taip pasidarė įdomu, kad nutariau – ne, botaniku nebūsiu, būsiu zoologu. Vieną dieną nusipirkau geografijos atlasą, visą jį po kruopelytę peržiūrėjau, visus pažymėtus pavadinimus įsiminiau, ir buvo taip įdomu, kad pagalvojau – būsiu geografu. Mūšis manyje dėl geografijos ir biologijos tęsėsi daug metų. Kai pradėjau lankyti vidurinės mokyklos devintą klasę, savarankiškai vykdavau į Rygą. Ten man be galo patiko gamtos muziejus, kur valandų valandas galėjau kiurksoti prie eksponatų vitrinose. Be to, nusiveždavau ir savo surinktas vabzdžių, samanų kolekcijas, rodydavau mokslininkams, kad šie padėtų išsiaiškinti, kokia rūšis, kas jai būdinga ir kaip atskiriama. Tai mane „vežė“. Labai patiko ir jau nedvejodamas nutariau studijuoti tik biologiją. Ir neapsirikau, šis mokslas man labai įdomus, mielas, kad ne tik tapo darbo, bet ir gyvenimo dalimi.

– Papasakokite apie savo tėvus, jų lūkesčius. Kokių vertybių atsinešėte iš namų, mokyklos?

– Abiejų tėvų jau nebeturiu – išsiskyrimas su jais man buvo be galo skausmingas, palikęs gana gilų randą mano gyvenime. Tėvai buvo paprasti kaimo žmonės. Visas charakterio savybes – atsakingumą, darbštumą, kruopštumą – paveldėjau iš mamos. Mama visada sakydavo: „Akys baisininkės, rankos darbininkės.“ Suprask, ką pamatai, tave gali į neviltį nuvesti, bet, kai pradėsi dirbti – viską iki galo sėkmingai ir užbaigsi. Tai lyg ir mano credo tapo – neatidėlioti darbų rytdienai. Panorau pasidomėti savo giminės genealogija. Iš tėvo pusės jau esu išstudijavęs nuo 1741, o iš mamos – nuo 1756 metų. Būtų galima eiti tolyn, bet, deja, neišliko bažnyčių metrikų knygų, kurias ir pradėjau nagrinėti norėdamas išsiaiškinti savo giminės šaknis. O šaknys čia pat, Žemaitijoje, Mažeikių krašte. Vadinasi, genetiškai esu tikras žemaitis, be jokių priemaišų, net turintis tik žemaičiams būdingus kai kuriuos fenotipinius požymius. Mokykla man davė žinių, bet įvarė ir baimės, dėl kurios kartais bijodavau į ją eiti. Buvo pamokų, kurių labai nemėgau, bet čia daugiau kalta buvo tuometinė ideologija ir supratimas.

– Įsimintiniausias biografijos faktas, kuris pakeitė jūsų gyvenimą...

– Negalvojau, kad man teks atsistoti prieš mokinių auditoriją ir su ja bendrauti. Baigdamas Vilniaus universitetą gavau paskyrimą į Vaiko ir motinos mokslinio tyrimo instituto Citogenetikos laboratoriją Vilniuje. Maniau, būsiu mokslininkas, dirbsiu mokslinį darbą, apsiginsiu disertaciją, tačiau, kaip šiandien pamenu, atvyko iš Mažeikių jaunų specialistų ieškotojai ir tiesiog mane įkalbėjo. Pagalvojau, o kodėl gi ne, juk grįžtu į savo tėviškę. Ir nesigailiu, čia įleidau šaknis ir esu laimingas.

– Koks Jūsų laisvalaikis?

– Mėgstu fotografuoti, įamžinti istorines akimirkas. Knygų, išskyrus mokslines, nelabai mėgstu skaityti. Dabar daug ką galima perskaityti internete, pvz., važiuojant autobusu ar traukiniu, ir nebūtinai knygą temptis su savimi.

– Kaip manote, daugiau Jūsų gyvenimo svajonių jau išsipildė ar daugiau tokių, kurios senokai laukia savo eilės?

– Ko gero, visi pasakytų, kad didžiausia svajonė būtų nuskristi į Mėnulį ar iš kosmoso pasižvalgyti į savo tėviškę. Bet būkim realistai. Turiu dar vieną svajonę – parengti ir išleisti knygą apie savo tėviškę. Tai būtų tarsi atminimas tai žemei, kuri mane užaugino.

– Kokiu istoriniu laikotarpiu norėtumėte gyventi?

– Norėčiau gyventi praeities laikotarpiu, bet būti laisvas ir su šiuolaikinėmis technologijomis. Mat, tai, kas buvo praeityje, mažai užfiksuota, daug kas sunaikinta ir sugriauta negrįžtamai.

– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

– Būti paprastais, dorais žmonėmis, mylėti savo kalbą, kraštą, laikytis amžiais mums skiepytų papročių ir tradicijų bei perduoti ateinančioms kartoms...

Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode