Reklama 2

J. I. Venalis: „Muzikos rašto išmokau dar lageryje“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

„Aš dieną naktį sapnuodavau, kad groju, tiesiog gyvenau su muzika ir labai išgyvenau, ar sugebėsiu mokytis Sibire“, – mena ilgametis daugelio Mažeikių meno kolektyvų muzikantas, smuikelį virkdęs net 72 metus, mokytojas, tremtinys, Mažeikių krašto kultūros premijos laureatas Jonas Ildifonsas Venalis.

– Neseniai Lietuva pažymėjo dvi svarbias datas. Ką jos Jums reiškia?

– Mums jos labai reikšmingos. Dideliai dideliai džiaugėmės, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, iš pradžių netikėjome dar... Sibire vargiai išgyvenome 10 m.

– Ar prisimenate tą dieną, kai Jūsų šeimą išvežė?

– Mūsų 30 ha ūkis buvo Pumpurų kaime, gražioje Šerkšnės ir Ventos upių pašonėje. Iki Mažeikių apie 7 km, tad, kai ko prireikdavo, važiuodavome ten dviračiu. Tą dieną mama irgi mus pasiuntė pirkinių, atvažiavęs į miestą atkreipiau dėmesį į verkiančius ir susirūpinusius žmones: „Šiąnakt bus vežimai.“ Tėvams parvažiavęs sakau, ruoškimės, gal ir mus paims. Tėvai buvo tokie keisti žmonės – juk galėjom slėptis, bet tėvas dar nusistebėjo – už ką, juk mes nieko blogo nepadarėme... O tada niekas nežiūrėjo, turėjai žemės – esi buožė... Čia buvo vežimai pasauliniu mastu, vežė pilnu tempu. Taigi, kai tik atėjo naktis, mus areštavo, atvežę įkišo į ešeloną, mėnesį vežė, begalinis tolis... Aš tada dideliai nepergyvenau, dar pajuokavau, kai mus varė per mišką, sakau tėvui, ar užrakinai tvartą, kad kas gyvulius nepavogtų.

– Tai kur Jus ešelonas atvežė?

– Atvežė mus į Irkutsko sritį, Taišeto r., Suetichos gyvenvietę, pusę ešelono nuvežė į mišką, o kitus, tarp jų ir mus, atvežė dirbti miško medžiagos apdirbimo fabrike. Vieni pjovė mišką, vertė į Biriusos vandenis ir plukdė iki mūsų, mes gaudydavome tuos rąstus ir tempdavome, paskui apdirbdavome su pjovimo prietaisais, gateriais. Darbas buvo sunkus... Tuo labiau, kad esi nevalgęs, o pirmasis prižiūrėtojų žodis buvo „bistreje, fašisti“ (greičiau, fašistai). Aš, dar toks paauglys, irgi sunkiai dirbau, tai dabar jaučiu nugarą, labai skauda... Bet mano ir amžius didelis, esu 1928 m. gruodžio 31 d. gimimo. Ten geriau buvo žiemą, nors speigai buvo iki 50 laipsnių. Vasarą blogiau, nes apipuldavo muselės maškos – taip jas vadino. Labai mažos ir nuo jų neapsiginsi. Karštis didžiulis, o tu turėdavai ant veido nešioti kaukę, buvo tvanku, didžiulis karštis, o darbas sunkus – tai be galo vargindavo. Ateidavo ruduo, atvėsdavo, tada tos muselės dingdavo, o jos užnešdavo visokių ligų, mirimų daug... Mes grįžome visi.

– Ten sukūrėte ir šeimą. Kokios buvo vestuvės?

– Paprasčiausios. Ėjau gal 25-uosius metus, kai susituokiau su lietuvaite – buvo ir bažnytinė, ir civilinė santuoka... privalėjo. Beje, barake ir pamaldos vykdavo, ten buvo ir kunigų. Žinojo, kad mes meldžiamės, kad ir tuokdamiesi imame šliūbą, vadindavo durniais, bet per daug nesikabinėjo. Tremtyje gimė ir vyresnysis sūnus, sunkiai buvo su mažu vaiku. Dabar vyresnysis Algirdas gyvena Vilniuje, yra medikas, profesorius, mokslų daktaras, o jaunesnysis Antanas čia su mumis, turi savo verslą netoli Mažeikių. Jis nuo mažens daugiau prie mechanizmų linkęs.

– Kas padėjo morališkai nepalūžti?

– Mums padėjo tai, kad buvome daug lietuvių, apie 20 tūkst. Jaunimas, nors pareidavo privargęs, nepavalgęs, vakare prie barako šokdavo kaip pasiutęs, nudulkėjęs, nesiprausęs – lengviau tie dešimt metų praėjo. Prisimenu, buvo metas, kai pradėjo rašyti laiškus iš Amerikos, siųsti siuntinius – maistą, šiltus drabužius. Kurie gaudavo daug, pardavinėdavo vietiniams rusams. Atsiųsdavo labai gražių drabužių, ypač moteriškų. Buvo visokių šposų. Štai vienai šeimai atsiuntė iš Amerikos labai gražių apatinių rūbų, žiūrime – ateina rusės į klubą pasipuošusios naktiniais apatiniais. Mums juoko, o jos netiki, kad tai ne suknelės. Sunkiausiai buvo seniems žmonėms. Pareidavo iš darbo, susėsdavo prie barako ir verkdavo, o mums, piemenims, buvo veiklos ir net susimušdavome. Mus po šautuvu nevarinėjo, buvome didelėje teritorijoje, iš kurios išeiti negalėjome. Tenai žemė derlinga, viskas labai augo, ir bulvės, bet nieko negalėjome paimti. Išvarydavo kartais rinkti bulvių. Taigi, tas brigadininkas, kuris mus sekdavo, įsakydavo tik paviršiuje esančias bulves rinktume, kad tik didesnį plotą nurinktume, o kas apačioje, su koja dar įminti. Bet, jeigu naktį atėjęs jas norėdavai pasiimti ir jei tave pagavo – tai 10 m., ir jau vaikštai po šautuvu. Geriau tegu supūva, sušąla, bet kad tik tu negautum. Rizikuodavo žmonės, daug ir pakliūdavo. To uždarbio beveik nebuvo, o kai gavome pirmąjį atlyginimą, rusai tuoj agitavo paimti po pusę litro, aš nebuvau dar ragavęs tos degtinės, paliko nesupratę, kai mes atsisakėme. O mano svajonė buvo muzika...

– Visi jus pažįsta kaip nesiskiriantį su muzika, visur su smuikeliu. Kada užsikrėtėte šiuo pomėgiu?

– Augau gal iki šešerių pas senelius. Jie turėjo dvi dukras ir sūnų, kuris jaunas mirė nuo džiovos. Močiutė labai sielvartavo ir prašė, kad tėvai leistų mane pas juos pagyventi. O senelis buvo prie muzikos, grodavo smuiku, buvo savamokslis kaimo muzikantas, man taip patikdavo, ir mokydavausi – tai taip prigijo, kad norėjau labai mokytis muzikos, bet va tas trėmimas, kai mus išvežė, nebuvau baigęs vidurinės. Ten galėjai mokytis neakivaizdžiai, bet koks ten mokymasis – dieną dirbi, tai naktis belieka. Taip ir mokiausi, ir dirbau, ir grojau.

– Kokius mokslus baigėte?

– Mokiausi siuntinėjimo būdu, bet nebuvo smuiko klasės, o buvo tik teorija. Lankydamasis kultūros namuose, jie juos vadino klubu, sutikau rusą smuikininką iš Sevastopolio valstybinio teatro, jis pas mus ten organizavo smuikininkų mokyklą. Jis ir pasakė, kad yra galimybė mokytis neakivaizdinėje Maskvos muzikos mokykloje, davė adresą, pradėjau susirašinėti, jie atsiųsdavo užduotis, ką aš turiu išmokti. O ta mokyklą, kurią baigiau nuotoliniu būdu, daugiau priklausė chorvedybai. Pagalvojau, mat velniai, nors kažkokį popiergalį turėsiu. Pirmą smuikelį nusipirkau ten už degtinės butelį, su juo grojau vietos kultūros namų orkestre.

– Praėjo dešimt metų... Kaip Jus pasitiko gimtinė?

– Kai mus paleido, pirmieji į Lietuvą parvažiavo tėvai ir dviem metais vyresnis brolis, pradėjo rašyti laiškus, kad sunku prisiregistruoti. Tėvas svajojo parvažiuoti ir gyventi savo ūkyje, o iš jo tik namo laipteliai likę, tuščia žemelė, mūsų pastatai buvo nauji, o dabar nugriauti. Kur apsistoti?.. Vėliau grįžau ir aš, žmona buvo palikusi Rusijoje, kol rasiu kur apsigyventi. Ui ui, kokia reakcija, aš išnakvojau pašerkšny, prie upės, krūmuose. O juk buvo – pro kiemo vartus išeidavome ir stačiai į Šerkšnę. Kur nors įsikabinti reikėjo, o kur gauti, jei neprisiregistravus nepriimdavo į darbą. Pradėjau lankytis kultūros namuose, ilgai grojau su kapela – pinigus kada mokėjo, kada ne, bet aš vis tiek ėjau ir grojau. Grojau kartu ir Dačka, kuris dar baldų fabriko kapelai vadovavo. Sutarėme su juo, kad jis atsisakys kaimo kapelos vadovavimo baldų fabrike ir pasiūlys mane. Taip aš ir pasilikau, įsikibau, kur reikėdavo, ten grodavau – ar gaudavau užmokestį, ar ne, vis tiek grodavau. Dabar tik prieš gerą pusmetį ir baigiau groti, nes sunkiai susirgo žmona. Nors įsikibau į darbą, o gyventi... tai pas vienus žmones, tai pas kitus prisiglausdavau. Kai iš žmonos pusės siuntiniai prasidėjo, šiek tiek užsidirbome ir tokioje bakūžėje Laisvės g. vieną kambarėlį nusipirkome, ten ir apsigyvenome. Vėliau apėjome tą namą, kuriame gyvename ir iki šiol, dviejų galų, gana nemažas. Antrojo galo savininkui mirus, pasiūlė pirkti mums, bet vėl – negalėjai turėti didelės kvadratūros būsto. Pagelbėjo tai, kad, kai mes susituokėme, nedavė žmonai mano pavardės, ji buvo Baltutytė, o aš Venalis. Tai vieną galą nupirko Venalis, o kitą Baltutytė. Taip ir pradėjome tvarkytis šį namą, reikėjo daug remonto.

– Buvote nagingas. Beje, o kaip mokykloje atsidūrėte?

– Reikėjo Muzikos mokykloje smuiko klasės mokytojo, tai ir nuėjau. Buvau ir prie kito meno – dirbau įvairius baibokėlius, tekindavau iš medžio. Atsiradus mokyklose darbų mokytojų etatams, įsidarbinau Mažeikių 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Merkelio Račkausko gimnazija) techninių darbų mokytoju. Ten daug metų dirbau, kartu dirbau ir Muzikos mokykloje. Pasenau, išlydėjo į užtarnautą poilsį ir dabar išėjęs į pensiją ligonį slaugau.

– Jus galėjome pamatyti daugelyje renginių – tai smuikelį virkdant, tai kontrabosu grojant.

– Grojau visur, kur kvietė, daug reikėjo važinėti ir į pensiją išėjęs grojau, kur bepakviesdavo, ten eidavau – tiek patiko groti. Muzikos rašto dar lageryje išmokau, jau ten grodavome iš natų. Bet kokiuose suėjimuose smuikelio nepaleisdavau iš rankų, šokti nelabai mėgau, o štai groti... Teko ir vestuvėse, ir krikštynose groti, tik laidotuvėse ne, ten ėjo su dūdomis. Žmona nelabai norėjo, kad gročiau, nes amžinai išvažiavęs, vis ne namie, bet vis kokį rublį gaudavau, stengiausi iš kur nors išsunkti, kad geriau pavalgytume. Stengiausi, kad materialiai vaikams būtų lengviau, žinojau tą jausmą, kai labai nori mokytis.

– Jūsų nuomone, kaip būtų susiklostęs likimas, jei ne tremtis?

– Aš norėjau mokytis – baigti vidurinę ir stoti mokytis muzikos. Kitokio kelio nebuvo. Žinojau, kad reikės mokytis daug ir sunkiai, o tie atlyginimai vargani – kaip visi sakė. Man nesvarbu, kad tik groti galėčiau. Aš tikriausiai būčiau įstojęs mokytis muzikos, nes mokiausi labai gerai. O tėvai tokie keistuoliai buvo, jiems muzika – ne mokslas, ot, žemelę turėti – tai šventas dalykas, todėl jiems dideliai buvo sunku, kai jos neteko.

Pradėjo rankas traukti mėšlungis, o groti dar labai norėjau. Dabar nebeturiu smuikelio, tik jo nuotrauka belikusi. Turėjau labai gerą smuiką, su kuriuo nuėjau visą savo muzikinį gyvenimą – jis buvo pirmas ir paskutinis, lydėjęs mane septyniasdešimt dvejus metus.

Nuotrauka iš asmeninio albumo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode