Romas

K. Kekienė: „Svarbiausias dalykas – tai pats gyvenimas“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Kornelija Kekienė Mažeikių r. vaikų našlaičių ir senelių globos namams paskyrė 23 savo gyvenimo metus, dirbdama paruošė nemažą būrį vaikų, su kuriais dalyvavo įvairiuose dailės konkursuose. „Mano paruošti vaikai tapo laureatais ir laimėjo prizines vietas dailės olimpiadose, konkurse „Plauk garlaiviu Trakų ežere“, Japonijos ir Indijos ambasadų organizuotuose konkursuose „Aš piešiu Japoniją“ ir „Aš piešiu Indiją“ tapo laureatais ir buvome pakviesti į LR Seime vykusius apdovanojimus;  konkurse „Lietuvos tradicijos“ ir „Aš piešiu žemėlapį“ laimėtos prizinės vietos. Mus, aktyvius bei žinomus, pastebėjo ir pakvietė į LR Prezidentūrą, kur vaikams buvo organizuota šventė – susitikimas su Prezidentu Valdu Adamkumi“, – džiaugiasi savo auklėtinių pasiekimus prisiminusi K. Kekienė, kurios darbas įvertintas daugeliu padėkos raštų, tarp kurių – Mažeikių r. vaikų našlaičių ir senelių globos namų, Mažeikių rajono savivaldybės mero padėkos raštai, Profsąjungos už aktyvią visuomenine veiklą, Ukrinų pagrindinės mokyklos – už savo vaikų gražų auklėjimą ir t. t.

– Ką per 23 darbo metus pastebėjote, kokie turėtų būti namai vaikams, praradusiems šeimos židinį?

– Ne šeimynas steigti reikėtų, bet turėtų būti NAMAI. Yra dalykų, kurių aš nedaryčiau... Pirmiausia, rytinis kambarių tvarkymasis, nekalbu apie lovos pasiklojimą, bet dulkių šluostymas, kambario plovimas. Arba vaikas parėjo iš mokyklos ir nusimetė megztinuką – čia jau netvarka. Na, būkim mamos, ko vaikai nepadaro namie. Štai čia tie rėmai ir spaudė vaikus. Tiek, kai savo auginau, tiek dirbdama dabar darželyje, sakau – mielieji, neduokime vaikams materialios meilės, neduokim perdėtosglobėjiškos meilės, o duokim dvasinę meilę. Vaikams tu turi būti kaip draugas.

– Jums dar visai jaunutei teko būti ne tik darbuotoja, bet ir mama būriui šeimos šilumos išsiilgusiems vaikams. Kokia buvo pradžia?

– Pradėjau dirbti 1993 m., tik baigusi Klaipėdos aukštesniąja medicinos mokyklą,tada man buvo 21-eri, praktiškai neturėjau jokios darbo su vaikais patirties. Tik atėjus teko dirbti kūdikių grupėje, o kaip su jais dirbti, tada dar ir savo vaikų neturėjau, bet greitai apsipratau, prisirišau prie vaikų, net ir vėlesnį jų gyvenimą sekiau, ypač pirmųjų. Tiesiog jausdavau meilę, buvo malonu ir pakelti, ir priglausti tą vaiką. Savotiškai įdomusdarbas prasidėjo, kai atsidarė laikinos paramos mišri grupė – buvo ir mažiukų, ir didelių – kaip šeimoje, nuo mažiausio iki didžiausio. Vyresnieji vaikai, ypač mergaitės, mums, auklėtojoms, padėdavo globoti mažesniuosius grupės auklėtinius – taip dalydavomės darbais. Būdavo ir tokių vaikų, kurie norėdavo turėti net savo darželį, ypač iš kaimo atėję vaikai.

– Kaip ir mokytojui pirmieji auklėtiniai lieka atmintyj visam gyvenimui, taip ir Jums pirmieji vaikai, kuo jie buvo ypatingi?

– Prisimenu to laiko vaikus, kaip sakau šiandien, su jais galėjai visą pasaulį apkeliauti, viskas jiems buvo įdomu. Ir mes, darbuotojai, neskaičiuodavome savo darbo valandų, vaikai keldavosi 6 val., mes irgi tuo laiku atvažiuodavome. O kiek daug apkeliavome! Sėdame savaitgalį į maršrutinį autobusą ir vykstame prie kurio nors tvenkinio, ir nežiūrėdavome – spėsime grįžti iki savo darbo laiko pabaigos ar ne, ne čia buvo esmė – iš tiesų buvo gera su tais vaikais pabūti, papirkdavo ir tas vaikų geranoriškumas.

– Kaip jau minėjote, važiuodavote dvi auklėtojos su dideliu būriu vaikų. Ar nebuvo incidentų?

– Neišvengėme jų, bet būtent jie atskleidė gerąsias vaikų puseles. Prisimenu, vienos išvykos metu mergaitė susipjaustė koją, užmynusi ant pamestos šukės. Reikėjo ją kažkam palydėti į ligoninę, tai pasišovė vienas vaikinukas, reikėjo matyti, kaip jis rūpestingai ant rankų paėmęs kelia tą mergaitę į Greitosios pagalbos mašiną. Buvo toks nuoširdus bendravimas... Ir šiandien, tuos vaikus sutikus gatvėje, malonu, kai jie nori kartu su mums pasidžiaugti tvarkingu savo gyvenimu, parodyti savo šeimas. Džiugu, kad nepamiršta, kai susitikę arba „feisbuke“ pasidomi, kaip gyvenu. Neseniai švenčiau gimtadienį – gavau be galo daug sveikinimų iš buvusių vaikų. Džiugu, net kartais suspaudžia širdį. Aišku, laikui bėgant keitėsi ir vaikų bendravimas, ir vaikai kitokie atėjo.

– Kodėl keičiantis laikui pasikeitė vaikų elgesys?

– Viskas pradėjo keistis, kai pradėjo kelti vaikų teises, pareigų tiesiog... neliko, vien tik vaikų teisės. Dar kita tendencija – grįžo jau buvusių globotinių vaikai. Vėliau jau ateidavo vaikai iš pašalpų gavėjų šeimų, šitie vaikai buvo kitokie. Kai manęs paklausia, kokie vaikai – atsakau, kad tarp daugelio vaikų, buvusių globotinių, kaip ir visose šeimose, būna ir gerų, ir blogesnių, keli pastarieji sudaro įvaizdį, kad visi tokie, bet tai netiesa, buvo ir tokių, kuriuos galėjai dėti prie žaizdos. Būdavo, baigi 22 val. darbą ir namie jau pasiekia žinutė: „Auklėtoja, labanakt, labos naktelės“ ar pan. ir taip kiekvieną vakarą, turėjau tokią auklėtinę.

– Ar sunku buvo susilaikyti nuo minties pasiimti globoti ar net įsivaikinti?

– Iš pradžių taip, sunkoka, buvo visokių minčių. Dirbdama ten pastebėjau, kad tie vaikai, kurie ateidavo, buvo kažkuo likimo nuskriausti, bet buvo labai nuoširdūs, jie norėdavo prisiglausti, su jais galėdavai valandų valandas kalbėti. Žinojome vaikų gyvenimus ir patys juos pasiimdavome į šeimas, kad pajaustų, koks yra šeimos gyvenimas. Vieną mergaitę ir į šeimos šventes parsiveždavau, ir kartu prie jūros vykdavome. Šeimoje daug dėmesio skirdavome savo vaikams, jo pakankamai gaudavo ir tie vaikai, kuriuos parsivesdavau. Vėliau tas noras globoti ar net įsivaikinti blėso – vieni išėjo, o atėjo jau kitokia karta.

– Kas sukeldavo liūdesį dirbant Vaikų našlaičių ir senelių globos namuose?

– Kažkur giliai širdyje būdavo gaila, kad buvusių auklėtinių vaikai ateidavo. Galvodavai, kodėl vieniems pasisekė taip gražiai susitvarkyti savo gyvenimus, o kitų gyvenimai taip ir praslydo... Gal kažkas buvo genuose... Skaudžiausia būdavo, kai tėvai, na, kaip tėvai, vadinkim juos tėvais, dalindavo pažadus ir jų netesėdavo, ypač pažadus pasiimti. Tada vaikai tampa nevaldomi bei gyvena vien pažadais ir tu pasijunti tiesiog žmogus be žodžio, kuris nieko negali pakeisti.

– Bet buvo ir džiugių akimirkų?

– Džiaugsmingiausias – susitikimas po 15 m., kai į salę įėjo tie vaikai su kostiumais, kas su šeima, kas vienas – sunku nusakyti tą jausmą. Labai gražus ir jausmingas susitikimas suorganizuotas Plinkšėse praėjusią vasarą. Auklėtojos truputį lyg ir kampe susigūžėme... Kur tau, kai įėjo tokie! Džiugu, kai susitikus gatvėje sveikinasi, palaiko ryšį su tavim. Vienas momentas, kurį atsiminsiu visą gyvenimą, susijęs su viena mergaite. Menu – sekmadienis, Motinos diena, atvykstu ryte į darbą, visi vaikai išstatyti, išpuošti, tvarkingi... Tik atidarau duris – nuskamba daina apie mamą, kuriai pritaria vaikai. Sustojau tarpdury ir taip suspaudė širdį, visi sušukuoti, o ji ką bespėjo užsimesti, kol visus suruošė. Kita staigmena – mano gimtadienis, kuris sutampa su mamos diena; visi šeimynos vaikai, pasiskirstę darbais, paslapčia viską suorganizavo – kas gėlės žiedelių surado, kas piešė, o kas arbatą ruošė...Taip mes gal porą metų gyvenome, net gyvenome kaip bute vienu metu – sueiname į grupę ir skląstį užšauname, kad kiti neitų.

– O konfliktinių situacijų teko patirti?

– Yra buvę, kai stovėjau, o prieš mane buvo pakelta kėdė ir aš supratau, jei aš pasitrauksiu – prarasiu savo vertę, supratau, kad turiu dabar atstovėti ir išspręsti konfliktinę situaciją, nors mintyse sukosi tokia mintis, jei jis mes kėdę, kurią ranką kelti, kad apsaugočiau vaikus irsave. Bet tai yra, kaip jau sakiau, vienas šaukštas deguto medaus statinėje. Aš rizikavau... Nors apie tą vaiką galiu pasakyti ir daug gero.

– Darbas su vaikais, patyrusiais pačių artimiausių žmonių išdavystę, sunkus. Ką davė šis darbas Jums?

– Davė daug patirties. Daug ko išmokau, kai ką galbūt perdaviau ir savo vaikams. Pastebėjau – mano vaikai nei mokykloje, nei kitur neskirstė vaikų nei pagal pinigus, nei pagal padėtį. Atmintin įstrigo užsieniečių viešnagė našlaičių namuose – jų mentalitetas, požiūris kitoks: nors ir nemokėdami kalbos, žaisdavo su vaikais, su jais bendraudavo. Akivaizdus pavyzdys, kad prie paties vaiko reikėjo eiti, su juo kažkur išeiti, pažaisti krepšinį, tą patį blyną išsikepti... Ne materialios meilės, o dvasiškumo, bendravimo jiems reikia.

– Jaunystėje bent pagalvojote, kad dirbsite su tokiais vaikais?

– Ne, jaunystėje buvau pasakiusi, kad išvis su vaikais nedirbsiu, bet matau, kad visas gyvenimas eina tarp vaikų, ir šiuo metu dirbu darželyje. Dabartinis darbas su vaikais – tai tarsi grįžimas į vaikystę, nors ir reikalauja daug atsakomybės, bet malonus. O nuo mažų dienų norėjau studijuoti kažką susijusį su daile, ar baldus kurti, juos projektuoti, bet... įstojau į Klaipėdos medicinos mokyklą, padirbusi Globos namuose, pamačiau, kad vien medicinos mokslo nepakaks, įstojau studijuoti socialinį darbą, suvokusi, kad su vaikais dar to neužteks, vos spėjusi apginti diplominį, ėmiausi gilintis į socialinę pedagogiką ir psichologiją. Kai perėjau dirbti į darželį, supratau, kad man šito nepakanka, tada Šiauliuose įgijau ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio ugdymo specialybę. Juokiuosi, reikėtų penkto diplomo. Daug dirbu darbų, kurie nesusiję su mano diplomais.

– Tai kas nesusiję su tais diplomais?

– Oi, aš viską mėgstu – mėgstu aktyvų poilsįgamtoje, keliauti, meistrauti iš medžio. Namuose iš medžio pasidariau barą, visi labai nustebę. Vienas iš meistrų net nusistebėjo, ką čia darau su tokiais moteriai neįprastais įrankiais. Bet gal čia yra šaknys... Nežinau, kur tos šaknys. Mano a. a. bočelis darė statines, kas dėl dailės – reikėtų į mamos pusę paeiti, tai giminaitis Vincentas Gečas, Lietuvoje gerai žinomas dailininkas. Mėgstu restauruoti daiktus – tai ir senoviniai foteliai, ir senelio kelioninė skrynia. Man patinka toks darbas. Man reikėjo veiklos, erdvės kurti, aš ir darbe 20 m. išbuvau profsąjungos pirmininke, organizuodavau ekskursijas, išvykas įsąskrydžius, keliones...

– Jau minėjote, kad nuo vaikų šurmulio nepabėgote iki šiol, kaip atsipalaiduojate?

– Tai man ir yra atsipalaidavimas. Ramybę duoda gamta – labai džiaugiuosi, kad gyvenu kaime ir ūkio darbai ne naujiena. Kartais tai būna kaip gyvenimo būdas, kuris eina iš kartos į kartą. Taip ir įsitraukiau į šią veiklą, ir ne tik triušius auginu. Patinka kažkuo rūpintis, o ir laisvalaikiu yra veiklos. Kadangi gyvenu sodyboje, kur gimiau ir užaugau, kiekvienas medis turi savo istoriją, kiekvienas namo kampas, kiekvienas takelis kažką primena, ir nieko lengva ranka neketinu atsisakyti – juk nupjauti, sunaikinti gali greitai, o sodui užauginti ir dešimtmečio reikia. Į ateitį turiu planų, bet, kol jų nepradėjau, nenoriu apie tai kalbėti. O gal tai ir liks tik planais...

– Nuo jaunystės dirbote tai vienur, tai kitur...

– Per vasaros atostogas teko dirbti įvairius darbus: darželyje (būtent tada, dar septyniolikmetė, prisikalbėjau, kad niekada nedirbsiu su vaikais), pašte laiškininke, prekiauti turguje. Ko žmogus nepadarai, kai nori gyventi geriau. Teko darbe ir artimųjų rate pravesti ne vieną renginį, suvaidinti ne vieną personažą vaikų šventėse. Pirmyn vedė ir smalsumas... O iš kur mūsų šaknys? Susidomėjimą savo giminės šaknimis paskatino tėvelių pasakojimai apie praeitį. Tada pradėjome gilintis, domėtis, siųsti paklausimus į archyvus. Prisijungė ir daugiau  artimų giminaičių, kai kurie daug laiko praleido net Vilniaus archyvuose ar važinėjant po parapijos bažnyčias ir skaitant jų išlikusias bažnytines knygas. Rezultatas nustebino, pasiekėme 1600 metus. Tolimas giminaitis V. Rimgaila išleido ne vieną knygą apie giminės palikuonis. Skaitai ir gera darosi...

– Ar smalsus buvote vaikas?

– Ir dar kiek, sakysim, sugesdavo lygintuvas, paimdavau ir pati laidus susijungdavau. Man buvo įdomu, kas televizoriaus, radijo viduje, tiesa, tik pastarosios iki galo nesurinkau ir tėvai sužinojo. O šiaip televizoriui nuimdavau dangtį, pasižiūrėdavau – aha, galiu išardyti... Visas detales susidėdavau iš eilės, o vėliau vėl viską teisingai surinkdavau. Sėdėdavau patenkinta ir galvodavau: „Aš žinau, kaip jis padarytas.“ Man nereikėjo atsuktuvo, užtekdavo peilio, žirklių. Buvau toks vaikas, norėjau kažką veikti. Šeštoje klasėje, niekieno neskatinta, suorganizavau savo šeimaiNaujųjų metų šventę su „laimės šuliniais“, man viskas patikdavo.

– Tai Jūs turbūt labai suprasdavote ir savo vaikus bei buvote jiems atlaidi?

– Taip, supratau ir galiu pasakyti, kad, lyginant su manimi, mano vaikai buvo auksiniai. Mergaitė pasidavė daugiau į dailę, buvo laikas, kai piešė ir portretus. Ji daug pasiekė, yra baigusi ekonomikos inžineriją, net magistrantūros darbas įvertintas mokslininkų ir apdovanotas kaip geriausias darbas Lietuvoje. Dabar neseniai dalyvavo moterų ralyje, jos komandinėje įskaitoje laimėjo pirmąją vietą. Paveldėjo pomėgį keliauti, abu su draugu atsisakė gerų darbų ir iškeliauja į kelionę aplink pasaulį – tai ne tik kelionė, bet ir pažintis su vietiniais gyventojais. Sūnus judresnis, pilnas entuziazmo. Prieš kelerius metus kilnojo svarsčius ir laimėjimų turėjo, vienas iš tokių – laimėtas Europos čempionatas, bet po traumos teko atsisakyti šios sporto šakos. Du kartus dalyvavo projekte „Misija Sibiras“, dalyvauja ir kituose įvairiuose projektuose – buvo prie Baikalo ežero ir Portugalijoje, prie tolimiausio taško. Abu vaikai lankė Muzikos mokyklą, abu šoko ir konkursuose dalyvavo – aktyvistai. Galiu džiaugtis savo vaikais. Gal todėl, kad stengiausi jiems ne materialią meilę skiepyti, duoti viską, o paskui gyvenime jie atsirinks. Džiaugiuosi, kad jie moka vertinti tai, kas gauta. Net aplinkiniai stebisi, kad tokie suaugę, dukrai 25-eri, sūnui 22 m., vaikai kartu ir į bažnyčią su manimi eina per didžiąsias šventes – mums tai tradicija, net klausimų nekyla.

– Gal kam liko neištartas padėkos žodis?

– Vis kirba širdis, kad turiu nunešti rožių puokštę Mažeikių 1-osios vidurinės mokyklos (dabar Merkelio Račkausko gimnazija) buvusiai lietuvių kalbos mokytojai Almai Vaičiulienei, didžiulį ačiū norėčiau sakyti jai už, rodos, paprastus žodžius, ištartus man: „Nesvarbu, kaip kas mokosi, kaip kas siekia, svarbiausia gyvenime būti Žmogumi iš didžiosios raidės.“ Man tada to labai reikėjo ir ji pataikė į dešimtuką. Tai man buvo didžiulis stimulas, kad gyvenime reikia vertinti žmogiškumą, o ne kažkokius mokslus, laurus, turtus... Ne čia gyvenimo prasmė. Mus, dirbančius Mažeikių r. vaikų našlaičių ir senelių globos namuose, priekin vedė ir palaikė buvusi direktorė Birutė Vaičkienė, ne kartą, dar būdama jauna darbuotoja, be patirties, jaučiau jos palaikymą. Kažkada ji sakė: „Tu gali pasiekti daugiau.“ Tas pasitikėjimas mane ir įpareigojo, ir skatino – už tai ir jai tariu nuoširdų ačiū.

– Jūsų palinkėjimas...

– Buvusiems auklėtiniams norėčiau palinkėti – svarbiausia, suprasti, kas jums teikia laimę, džiaugsmą. Juk visi, ieškantys gyvenime tiesos, gėrio, grožio, savitarpio supratimo ir meilės, visada randa. Svarbiausia, nenuleiskite rankų ir būkite gėrio pavyzdžiu savo tėvams.

Kolegėms, su kuriomis dirbau ir šiandien dirbu, žmonėms, kuriuos pažįstu tiek daug metų, kurie visada buvo ir liks mano gyvenimo dalimi, kurie vis dar domina nepaisant to, kiek laiko su jais nebendrauju, kuriuos visada norisi sutikti, linkiu – mylėkite žmones, vaikus, kolegas tokius, kokie jie yra, nes jie tada pamils jus. Tikėkite šalia esančiais, nes jie patikės jūsų žodžiais. Nebijokite klysti ir atleisti, kaip klysta visi, tada jums bus atleista. Svarbiausia, kad viskas gyvenime būtų paremta žmogiškumu! 

Svarbiausias dalykas – tai pats gyvenimas. Mokėkime jį reikiamu laiku suprasti, atrasti jo tiesą, gebėti jame atrasti savo laisvę ir sukurti savo gyvenimo šventę.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode