Reklama 2
Reklama 1

E. Ereminė: „ Kai bus sunku – dainuok...“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Gyvename XXI amžiuje – nors gyvenimas gerėja materialine prasme, tačiau tolstame nuo svarbiausių gyvenimo vertybių, iš kurių savo kasdienybėje sėmėsi stiprybės mūsų protėviai. Visiškai menkaverčius reiškinius mūsų vis greitėjantis gyvenimas paverčia vienos dienos, tik šios akimirkos produktu. Greit panaudotu ir išmestu kaip į pakuočių konteinerį – ko gero, jų daugiausia prikaupiame. Žinoma, pasaulis keičiasi – tai neišvengiama ir turėtume su tuo susitaikyti, tačiau tai, kas mus išskiria iš kitų gyvybės formų, tikiuosi, liks. Tos vertybės – tai pagarba gamtai ir žmogui. Tai viskas. Daug ar mažai? Manau, tiek, kiek reikia“, – apie gyvenimo prasmę samprotauja Mažeikių rajono savivaldybės valstybinėskalbos tvarkytoja, pedagogė, etnokultūros puoselėtoja, folkloro ansamblių dainininkė Eglė Ereminė. Kupiškėnė teigia, kad Žemaitijoje labiausiai pasiilgo sutartinių.

– Kaip pagal svarbą išdėliotumėte savo veiklas? Kaip Jūsų gyvenime atsirado folkloras, liaudies dainos?

– Nedėlioju savo veiklos į tam tikras „lentynėles“. Tai, ką darau savo gyvenime, man viskas svarbu – darau tai su meile, nuoširdumu ir aistra. Su muzikiniu pasauliu susipažinau labai anksti – šešerių metų tapau respublikinio vaikų ir moksleivių konkurso „Dainų dainelė“ laureate. Į folkloro „vandenis“ įbridau dar besimokydama vidurinėje mokykloje, kai Kupiškio II vidurinėje mokykloje, kurioje aš mokiausi, pradėjo dirbti jauna muzikos mokytoja Zita Augulytė. Ji sugebėjo dar nelaisvoj Lietuvoj iš mūsų, savųjų tiesų beieškančių ir ne visada paklusnių paauglių, suburti folkloro ansamblį! Atsiverčiau mokytojos Zitos įrašą savo išleistuvių albume: „Neužmiršk visad laukiančių namų. Kai bus sunku – dainuok... „Obelyta tu žalioja, užsiaugai sodelalį, uolioj, uolioj“... Ačiū, mokytoja! Dabar tik labai aiškiai suprantu, kad namai – svarbiausia ir brangiausia. Namai ten, kur mūsų laukia. Vėliau su būreliu bendraminčių Kupiškio kultūros centre pradėjome dainuoti kanklines dainas – brolių Antano ir Jono Juškų, Liudviko Rėzos užrašytas. Tie metai – tik pati nepriklausomybės aušra – apie tai, aišku, mes tada dar net negalvojom. Mėgstantys liaudies dainą ir dainuojantys visoj Lietuvoj tuomet pažinojome vienas kitą. Važiavome vieni kitų palaikyti, būti, dainuoti – į Obelius, Rokiškį, Panevėžį, Jurbarką, Vilnių. Buvome viena šeima – niekada to nepamiršiu. Gražūs būdavo vakarai!

– Giedate sutartines. Kaip prisijaukinote jas?

– Tai labai svarbus mano muzikinio gyvenimo laikotarpis. Sutartinės 2010 m. lapkričio 16 d. oficialiai įtrauktos į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Toje oficialioje ceremonijoje LR kultūros ministerijoje, kai iš Nairobio (Kenija) buvo parvežtas šis svarbus dokumentas, ir mums, Kupiškio sutartinių giedotojų grupei, teko garbė atstovauti Sėlių kraštui, kuris iki šiol yra išsaugojęs ir puoselėjantis sutartinių tradiciją.

Su sutartinėmis susipažinau dalyvaudama Kupiškio kultūros centro veikloje ir jas giedojau apie 20 metų. Pamenu, pirmieji žingsniai prisipratinant šį muzikos žanrą buvo nelengvi. Atrodo, melodija labai paprasta ir elementari, bet reikia sekundės dalies tikslumu pataikyti įstoti ir melodiškai, ir ritmiškai. Be to, sutartinės dar buvo šokamos – įsivaizduokite, dvejinė sutartinė: kiekvieno atlikėjo melodija, ritmika, žodžiai skirtingi, giedant sutartinę atliekami tam tikri šokio judesiai. O kas svarbiausia – būtina, kad sekunda, kada reikia, „susidaužtų“!

Šiuo metu, gyvendama Žemaitijoje, jų labai pasiilgstu. Manau, kad šis muzikos žanras ir gydo, ir harmonizuoja žmogų. Ir pajusti sutartinės galią labiausiai pavyksta ją pačiai giedant. Sako, ne kiekvienai merginai buvo lemta giedoti sutartines. Juk sutartinė yra giesmė. Terminų žodyne rašoma: „Giesmė – iškilminga daina, himnas: Tautos giesmė, Pergalės giesmė.“ O tai jau įpareigoja!

– Kaip kupiškėnė atsirado Žemaitijoje? Kuris kraštas dabar yra Jūsų namai?

– Jau septyneri metai gyvenu Žemaitijoje, bet širdy visada liksiu kupiškėnė. Esu meilės imigrantė.

– Ir dabar Jūsų folklorinės veiklos geografija labai plati – Skuodas, Ylakiai, Mažeikiai. Papasakokite apie jas.

– Kaip jau minėjau, mano folklorinė patirtis prasidėjo mano gimtajame Kupiškyje. Likimo vingiai lėmė taip, kad atsidūriau Žemaitijoje. Vyras gavo pasiūlymą dirbti Mažeikiuose, tuomet pradėjome ieškotis būsto ir vienus metus gyvenome Skuodo rajono Ylakių miestelyje. Čia, šalia Ylakių, Gedrimuose, mano vyro senelių kraštas. Pradėjau dirbti Skuodo rajono kultūros centre meno vadove. Kartu su kolege vėl subūrėme folkloro kolektyvą, kuriam pagrindą padėjo ylakiškė mokytoja Emilija Miltenienė prieš 30 metų. Kolektyvas prieš penkerius metus pakrikštytas gavo „Aldos“ vardą. Aldoti – šūkauti, dainuoti, triukšmą kelti. Tai ir triukšmaujam vis dar. Keletą metų teko padirbėti Skuodo rajono savivaldybės administracijoje kalbos tvarkytoja. Vėliau atsiradus galimybei tarnybinio kaitumo būdu buvau perkelta arčiau namų (tuomet jau gyvenome Mažeikiuose). Darbo Skuode laikotarpį džiugiai ir su nostalgija prisimenu – buvau labai šiltai priimta, sutikau labai daug mielų ir gerų žmonių, padėjusių man, aukštaitei, perprasti daug žemaitiško charakterio subtilybių. Todėl ir Skuodo mišriame choro „Apuolė“ vietą radome.

Taip pat dalyvauju Mažeikių folkloro ansamblyje „Alksna“, džiaugiuosi, kad pavyko prikalbinti dalyvauti „Alksniukų“ veikloje ir savo sūnų Andrių. Jis jau abiturientas ir šią veiklą šiemet apleido, bet tikiu, kad šito pomėgio nepamirš ir grįš prie jo. Sekmadieniais giedu Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios chore.

– Ką įdomaus vaikščiodama protėvių kultūros takais sau atradote?

– Iš tikrųjų – atradau viską, ko man reikia. Braidydama tom jonvabalių apšviestom pievom radau tai, kas mano gyvenime svarbiausia. Tai, kas laiko patikrinta. Dainuodama sutikau daug įdomių žmonių, apkeliauta daugybė folkloro festivalių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – pabuvota Graikijoje, Portugalijoje, Norvegijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir kt. Mados ateina ir praeina, o protėvių išmintis mums diktuoja svarbiausias gyvenimo pamokas.

– Kaip likimas lėmė, kad ėmėtės kalbos tvarkybos?

– Dirbdama mokykloje lietuvių kalbos mokytoja dažnai pagalvodavau apie ramesnį, ne tokį įtemptą darbą. Nesibaigianti švietimo reforma, nežinomybė ir neužtikrintumas atvėsino mano siekį dirbti šį darbą. Todėl labai suprantu ir visokeriopai palaikau pedagogų siekius gerinti savo darbo sąlygas.

– Ar yra tekę ginti kalbą?

– Esu taikus žmogus, su niekuo nekariauju, tad savo pozicijas ginu tik taikiai. Taigi taisyklingą gimtąją kalbą ginu bendraudama su žmonėmis – lankydamasi įmonėse, įstaigose. Jaučiu geranoriškumą – daugelis sužinojusių apie tokią paslaugą noriai ja naudojasi, t. y. skambina, rašo elektroniniu paštu, klausia, konsultuojasi. Džiugu, nes jaučiu grįžtamąjį ryšį. Ir tikrai nesinorėtų nieko bausti, o tik padėti. Dar vienas labai efektyvus ginklas „ginant“ kalbą – tai liaudies daina.

– Kokia Jūsų nuomonė apie Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sprendimą atsisakyti Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo?

– Pirmiausia, Valstybinė lietuvių kalbos komisija neatsisakė Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo. Kalbos komisijos 2019 m. sausio 31 d. nutarimu sąrašas netenka tik teisinės galios, tačiau šiuo nutarimu neatšaukiami nei kalbos taisyklingumo reikalavimai, nei pareiga viešojoje kalboje laikytis bendrinės kalbos normų, t. y. didžiosiomis laikytos klaidos ir toliau laikomos klaidomis, tik už jas netaikoma administracinė atsakomybė.

Šis VLKK sprendimas, kaip žinoma, turėjo didžiulį rezonansą. Aš manau, kad visuomenei jau seniai reikia suteikti galimybę gyventi sąmoningiau – juk vien bausdami tikslo nepasieksime. Vis dar tebetempiame paskui save seną sovietinį palikimą – bausti, negalima pasigailėti. Aš vis tik drįsčiau jau dėti kablelį kitoje sakinio vietoje. Mano nuomone, tai drąsus sprendimas, kuris iš dalies šiek tiek pralenkia didžiosios visuomenės dalies dabartinį mąstymą. Tai teigiu labai drąsiai remdamasi savo, kaip kalbos tvarkytojos, darbo patirtimi. Lankausi įvairiose įmonėse, įstaigose ne kaip kontrolierė, o kaip pagalbininkė ar konsultantė.

– Papasakokite apie save.

– Augau nuostabiai. Nekalbu apie materialines savos šeimos galimybes. Augau apsupta turtingos šeimos istorijos. Giminėje – daug įdomių žmonių – dailininkų, fotografų, muzikantų, dainininkų, rašytojų. Turbūt, viena kita savybė genais atiteko ir man. Gyvenome mažame kukliame namelyje pačiame Kupiškio centre – kažkada mūsų namų valdos ribojosi su klebono sodu. Karo metais mano močiutę, keliaujančią traukiniu, vokiečių kariai nukreipė kitur – priverstinių darbų į Vokietiją. Senelis tuo metu jau buvo sušaudytas, nes priklausė Šaulių sąjungai. Namuose liko dvi mergaitės – mano mama su trejais metais jaunesne seserimi. Grįžus močiutei iš Vokietijos gyvenimas nebuvo lengvas. Mama jau dirbo mokykloje (toje pačioje, kurioje ir aš vėliau dirbau) raštininke, todėl į mokslus leido jaunesnę seserį. Mano teta baigė Lietuvos dailės institutą. Džiaugiuosi savo tetos pasiekimais – ne veltui mano mamytė paaukojo jai savo galimybę mokytis. 2012 m. tetai suteikta Valstybinė J. Basanavičiaus premija už atkurtą Jono Basanavičiaus sodybą ir kitus darbus. Tetos pasidarbuota ir Žemaitijoje – Renave, Plungėje, Pikeliškėse ir kt.

– Kas buvo Jūsų tėvai? Kokių vertybių atsinešėte iš namų, mokyklos?

– Mano mamytė labai mėgo gėles, daug skaitė, gražiai dainavo, skaniai ruošė maistą, siuvo, siuvinėjo... Labai mylėjo žmones – ir ji buvo mylima.

Mano tėvelis visą savo gyvenimą paskyrė autotransportui, dirbo pirmiausia paprastu vairuotoju, paskui tapo eismo saugumo inžinieriumi Kupiškio autotransporto įmonėje. Miestui persitvarkant buvo nugriautas mūsų namelis ir užgriuvo statybų rūpestis. Tėvelis visą tų darbų krūvį prisiėmė pats.

Labai įdomus, bet liūdnas momentas – su mumis kartu gyveno mano močiutė, tačiau į naujus namus ji taip ir nepersikraustė. Sako, kad seniems žmonėms kraustytis iš savų namų būdavo be galo sunku.

Tėvai visada ugdė mumyse sąžiningumą, meilę žmonėms, mokė, kad viską gyvenime galima pasiekti tik gerumu. Tu pagelbėjai – ir tau padės. Šeimos, giminės suėjimuose išmokau nemažai dainų, nes, kiek pamenu, susirinkę visada dainuodavome.

– Kokius mokslus baigėte?

– Baigusi vidurinę mokyklą įstojau mokytis į Šiaulių pedagoginį institutą, norėjau įgyti pradinių klasių mokytojo kvalifikaciją. Dirbau Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje. Gimnazijai gryninantis aplinkybės privertė keisti kvalifikaciją – įveikiau Vilniaus pedagoginio universiteto filologijos studijų programą ir pradėjau mokyti gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros.

– Kas Jums šeima, kokia ji turėtų būti?

– Būti laimingam – tai turėti darnią, stiprią, draugišką šeimą ir namus, į kuriuos norisi grįžti kasdien. Į namus, kurie kvepia medumi ir pienu...

Pagal statistiką kas antra lietuvių šeima skiriasi. Tai, be jokios abejonės, labai liūdna. Ir vėl galvoju, kad to priežastis – mūsų atotrūkis nuo senųjų mūsų tradicijų. Pasaulis materialėja, tikrąsias vertybes keičia kitos, labiau vartotojiškos ir „patogesnės“. Gyvenimas bėga kūlvirsčiais, skubame, lekiame – neturime laiko net stabtelti ir įsiklausyti, nepastebime smulkmenų, kurios kartais pakeičia mūsų gyvenimus. Kartais iki tos laimės taip mažai trūksta. Tiesiog pokalbio. Nuoširdaus pokalbio. Šeima – tai visa ko pradžia.

– Jūsų išskirtinis bruožas – natūralumas, tautinis kostiumas. Gal ir sveiką gyvenseną propaguojate?

– Taip, mėgstu tai, kas natūralu. Neturiu nieko prieš kosmetiką – bet, mano nuomone, viskas turi būti saikinga. Mėgstu aprangą, aksesuarus, papuošalus su liaudies meno, baltiškosios kultūros motyvais. Stengiuosi dėvėti tautinius atributus ne tik per valstybines, kalendorines šventes, bet ir kasdien. Tai man suteikia savivertės ir tikrumo. Didžiuojuosi, kad esu lietuvė!

Dėl sveikos gyvensenos. Propaguojama ji visais įmanomais būdais ir priemonėmis. Mėsa nesveika, cukrus nesveika, alus irgi... Vis tik visada grįžtu prie savo protėvių patirties – žinoma, žmonės gyveno kitokio tempo gyvenimą, daug fiziškai dirbo, judėjo, todėl ir kūną papildyti naujais resursais reikėjo gausiau. O dėl sveiko laisvalaikio – be abejonės, atpratom per mažai judėti, sportuoti, tiesiog būti gryname ore. Apsileidom. Ir aš tą ydą turiu.

– Lieka laiko laisvalaikiui, pomėgiams?

– Iš tiesų, laisvalaikio lieka labai mažai – daug repeticijų, renginių... O ir namų ūkį reikia prižiūrėti. Mėgstu skaityti, ypač istorinius romanus – šiuo metu ant mano stalo Colleen McCullough „Žolynų vainikas“, tai istorija apie politines, socialines senovės Romos peripetijas. Keliauti irgi labai mėgstu – visada prieš kelionę paruošiu „namų darbus“: parengiu knygą apie įdomias, vertas aplankyti vietas ar objektus. Tai savarankiškai keliaujant labai padeda.

– Gal turite tokių svajonių, kurios senokai laukia savo eilės?

– Sakoma: svajok atsargiai, būna, kad svajonės išsipildo... Būtų labai liūdna ir neįdomu gyventi be svajonių – juk vienai išsipildžius jos vietą būtinai užima kita. Vieną svajonę turiu – patobulinti savo tapybos įgūdžius. Besimokydama Šiaulių pedagoginiame institute turėjau labai puikų dailės dėstytoją, kuris ir pažadino tą mano svajonę. Senokai jau ją savy nešioju.

– Ar dėliotumėte savo gyvenimą kitaip, jei reikėtų iš naujo rinktis kelią?

– Sakoma, niekas nenutinka be reikalo. Mes planuojame, o Dievulis šypsosi. Jei būtų tokia galimybė, gal elgčiausi ir šiek tiek kitaip, bet tikrai ne dėl esminių savo gyvenimo sprendimų. Džiaugiuosi tuo, ką turėjau, ką turiu. Tikiu likimu, tikiu gerumu, tikiu, kad dorų žmonių pasauly yra daugiau, nei kai kada atrodo. Gyvenime labai svarbu nors trumpam sustoti ir retkarčiais pasimėgauti laiminga akimirka.

– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

– Manau, kad kuo pradėjau, tuo ir baigsiu. Linkiu neskubėti gyventi, vertinti tuo, kokį kraitį mums paliko mūsų protėviai. Jie pasaulį atidžiai stebėjo ir stengėsi jį pažinti. Pasaulį, kuriame viskas turi prasmę, kuriame niekas nenutinka be priežasties. Lai rieda visų mūsų gyvenimai ramiai, nuo ryto iki vakaro, nuo rūpesčio iki džiaugsmo, nuo sniego iki medaus...

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode