Romas

J. Jokšienė: „Meilę Lietuvai įskiepijo tėvai“

Gražina Veršinskienė

Rugpjūčio 23-oji daugumai lietuvių asocijuojasi su 1989 m., kai Pabaltijo šalių žmonės, susikibę rankomis, stojo į gyvą grandinę – tai Baltijos kelias. „Mes, mažeikiškiai su latviais susikibome prie Bauskės. Praskrido lėktuvai, barstydami gėles, skambėjo graži tai datai sukurta daina. Paskui, kai pasibaigė, reikėjo skirstytis, bet kur tau – latviai susijungė su lietuviais ir visą naktį mitingavome. O kiek koplytstulpių pristatė, kiek žvakių... Visi laukai žiburiavo nuo jų šviesos – nepamirštamas dalykas“, – su pasididžiavimu tą įvykį prisimena senjorė, pavyzdinės sodybos šeimininkė mažeikiškė Juzefa Jokšienė.
–Tai buvo prieš 30 metų, bet Jums jaudulį kelia iki šiol?
Jausmas nenusakomas. Ten nebuvę, negali suvokti to. Niekada nesuabejojau laisva Lietuva, tik gal vienu kitu pareigūnu galiu suabejoti, bet jokiu būdu ne nepriklausomybe. Jei būsime tokie vieningi, kaip mes buvome Baltijos kely – tai taip apjuosę ir išgelbėsime Pabaltijį. Prie gero gali privesti santarvė, dorumas, ištikimybė, meilė Lietuvai. Dar prieš nepriklausomybės paskelbimą, nuvykę į Rumšiškių etnografinį muziejų, kaip suokalbininkai iš ausies į ausį, iš lūpų į lūpas šnabždėjome, kad jau kyla Lietuva, jau lietuvėja, kažką nujautėme ir laukėme. Jeigu nebūtų žmonių širdyse brendę, nebūtų ir tokios dainuojančios revoliucijos įvykę – nebūtų ir Baltijos kelio.

– Meilę Lietuvai atsinešėte iš šeimos?

– Nors jau nemažai metų turiu, gimiau 1930-aisiais, bet visada dalyvauju ten, kur vyksta Lietuvos šventės. Kartu su visais prie Mažeikių kultūros centro liepos 6-ąją giedojau himną. Didelė meilė Lietuvai – tai atėjo su genais, taip įskiepijo tėvai, nors jie ir gyveno Latvijoje. Gerai prisimenu tą laikotarpį, kai baigėsi karas, tada buvau pradėjusi dirbti medicinos sesele – kiekvieną dieną iš miško atveždavo sužeistų partizanų. Mes su patikimomis seselėmis susitarėme rašyti tokiam ligoniui, kad yra aukšta, 40 laipsnių, temperatūra, kad netardytų jo. Ir geresnio maisto, uogų, sulčių atnešdavome, o sargybinis tai prie palatos durų stovėdavo, saugodavo. Vienas jų net perspėjo – žiūrėk, kad pati nenukentėtum. Nepernešėm tų tremčių, kad reikėjo Lietuvai taip išsibėgioti: vieni išbėgo į Ameriką, kita dalis išėjo į mišką, dar kitus vežė į Sibirą.

– Kaip tuometinėje Lietuvoje gyveno Jūsų šeima?

– Mes irgi 1940 m. buvome užrašyti išvežti, nors buvome tokie „biedni“ žmonės. Tėvas vienas dirbo, o prie stalo šeši valgyti sėdom, augome trys vaikai – mudvi su sese ir brolis. „Dažytojas išnaudotojas“, – taip buvo dokumentuose įrašyta. Vien už tai, kad tėvas, dirbdamas dažytoju, turėjo mokinį padėjėją, nes vienam buvo sunku, reikėjo trafaretus palaikyti, mane tokią mažulėlę kartais paimdavo padėti. Bet nespėjo išvežti. Po karo Sibiro jau nebesiūlė, išvežė į Vilnių remontuoti valdžios pareigūnų butus, dieną naktį dirbo. Mūsų tėvas žiemą, kai nebūdavo darbo, tapydavo paveikslus, savamokslis buvo, ir juos parduodavo. Matyt genai, kad mano brolis A. Kišonas taip pat tapo paveikslus, kitas jo pomėgis – dendrologija. Čia jau mūsų pomėgiai sutampa.

– Savo gyvenimą pašventėte medicinai?

– Baigiau Klaipėdos medicinos seserų mokyklą, Mažeikių filiale, po poros metų persikvalifikavau į bakteriologinės laboratorijos laborantes, nes keliais rubliais buvo didesnis atlyginimas ir atostogos ilgesnės. Daugiau kaip 43 metus dirbau medicinos srityje. Teko ne tik dirbti ligoninėje, bet ir plytas, nuolaužas tempti iš subombarduotos ligoninės, nes trūko darbuotojų, o kiek po karo sužeistųjų. Gerai prisimenu ligoninės vadovą, rusą, kuris kaip džiaugsmo išraišką, pasibaigus karui, skatino dainuoti, šokti. Įsigijome tautinius rūbus. Subūrėme būrelius, šokome, dainavome, vaidinome – kaip sugebėjome. Dar ir šokių būrelio vadove buvau, nebuvau aš čia jokia specialistė – mane paruošdavo kultūros namuose, paskui aš savo bendradarbes išmokindavau. Kasmet Mažeikiuose prie Ventos upės vykdavo festivaliai, kiekviena didesnė įstaiga privalėdavo pasirodyti, be to, versdavo važiuoti su saviveikla koncertuoti į tuo metu besikuriančius kolūkius.

– Anuomet reikėjo daug kam besąlygiškai paklusti. Ar buvote kada pakliuvę į kuriozines situacijas?

– Oi, kokios būdavo melagystės. Kartą paskambino į ligoninę, kad tuoj surinkčiau savo šokėjas, apsivilktume tautiniais rūbais. Nuvežė mus į „Jaunosios gvardijos“ kolūkį prie Tirkšlių, kur atvyko nemaža, bene viena pirmųjų, delegacijų iš Amerikos. Tarp jų ir publicistikos knygos „Apie tave, gimtoji žemė“ (1962 m., Vilnius) autorius R. Mizara. Mūsų nespėjo paruošti, neperspėjo, ką reikia sakyti, o pristatė mus kaip to kolūkio jaunimą. Tad kalbinamos ir prasitarėme R. Mizarai, kad ligoninėje dirbame, tada ir išaiškėjo ta apgavystė. Amerikiečiams buvo viskas įdomu – ir koks atlyginimas, o jis – tik 45 rubliai. Keista jiems buvo, kaip išgyvename, kad batai tiek pas mus kainuoja.

– Visada buvote veiklos

sūkuryje?

– Kai dirbau laborante Mažeikių sanitarinės epidemiologinės stotyje, vienoje salėje mes dviese, padarėme parodą – tai buvo senoviniai etnografiniai daiktai, rūbai, rakandai, aš pasitikau avėdama klumpes. Įsijungė ir bendradarbės: sunešė kas ką turėjo pasislėpęs, net Lietuvos kunigaikščių portretus, senovinius pinigus. Mokytoja Z. Pocienė parinko senoviškų dainų tekstus, Vienažindžio, Maironio ir kt. poetų posmus, kurie apibūdino kiekvieną eksponuojamą daiktą. Padarėme per dvi dienas – šeštadienį ir sekmadienį. Ant salės durų pakabinome išdrožtą skulptūrą – duonos kepalas ir „uzbonas“ pieno, simbolizuojantys, kad netrūktų maisto kasdienio, ir užrašas: „Iš kartos – į kartą“. Sulaukėme ir vietinės valdžios dėmesio, jie apstulbo visa tai pamatę, bet nei pagyrė, nei papriekaištavo. Per amžių visokių stebuklų esu pridirbusi. Man patiko, kur menas, kūryba, kur kažką reikia išgalvoti.

– Tai gal ne savo rogėse visą gyvenimą sėdėjote?

– Ne savo specialybę buvau pasirinkusi, ne savo. Skyriuje slaugyti žmones dar buvo prie širdies, bet laboratorijoje per visą gyvenimą pro mikroskopą žiūrėti... Sulaukusi 36-erių pradėjau veržtis, ir save atradau puoselėdama sodybą.

– Norėjote saviraiškos, veiklos, bet kodėl būtent gimė noras puošti sodybą?

– Pradėjau sodybą puoselėti 1966 m., viską dariau dėl tėvelio, kuris sirgo bronchine astma. Jis buvo begalinės dorybės įsikūnijimas, labai jį mylėjau. Norėjau jam sukurti džiaugsmą, kad sėdėdamas ant suolelio, galėtų grožėtis. Tėvukas pasakodavo apie aikštę su gėlynais ir dideliu fontanu Liepojoje, todėl ir mūsų kieme atsirado fontanėlis. Pamažu sodybą pastebėjo miesto valdžia, paskui ir Vilniaus. Tada jau kelio atgal nebebuvo, sovietiniais laikais negalėjai pasakyti, kad nebenoriu, nebegaliu. Vilniaus ekskursijų biure mūsų sodyba buvo įtraukta, kaip dėmesio vertas lankytinas objektas. Man reikėjo ne tik kartu su ekskursijos vadovu papasakoti, bet ir pavaišinti. Čia labai daug padėdavo Mažeikių miesto vykdomasis komitetas. Paskui apstojo vestuvės – iš santuokos rūmų pas mane. Galima sakyti, savo bendrą gyvenimą pradėdavo mano sodyboje, pavėsinėje.

Jūsų sodyba 1980 m. respublikiniame konkurse tapo absoliučiai pavyzdingai tvarkoma sodyba.

– Kai buvo įteikiamas apdovanojimas, iš visos Lietuvos suplaukė kviestiniai svečiai, dar ir iš Latvijos pasikviečiau. Juos, tik įėjus pro vartelius, pasitiko ir vaišino tautiniais rūbais apsirengę mokiniai, suaugusieji, grojo orkestras. Tada gavau ir prizą, ir prie namo lentą prikalė. Šventė tęsėsi kelias dienas, o baigiamosios vaišės persikėlė net į buvusią mažeikiškių vadinamą „dramblio būdą“. Ne tik pavaišinome apie 300 svečių, bet ir lauktuvių dar įdėjome.

– Ar lengva tais laikais buvo rinkti išskirtinius augalus?

– Mane be galo žavėjo alpinariumo augalai, kai laisvai paleidi augalus, tik grupėmis sodini, paįvairinimui akmenuką padedi. Alpinariumas gražus ir žiemą. Idėjas atradome, kai važinėjome ieškodami augalų, o juos labai sunkiai rinkome. Tai ne dabar. Prisimenu, kaip gražuolį trispalvį buką ieškojome. Turėjome žalią ir raudoną buką, norėjosi ir šio. Sužinojome, kad sovietiniame kataloge nurodyta, jog vienas raudonas bukas, kurio lapelių apvadėlis rožinis, yra toli Rusijoje, o kitas – Latvijos parke. Pasukome į kaimyninę šalį, mūsų nusivylimui, parko darbuotojas pasakė, kad tokio buko čia nėra. Manome, bent jau parką apžiūrėsime. Ir, o stebukle, iš tolo tą didžiulį buką pamatėme, vietiniai to apvadėlio nepastebėjo. Medis aukštas, o reikia skiepui šakos. Pakėlė mane vienas vyras ant pečių, nulaužiau tą šaką, suvyniojome į didelę šlapią skarą ir parsivežėme, įskiepijome – taip ir išauginome didžiulį medį. Prie sodybos neapsiėjau ir be vyriškos rankos – vyras padėjo. Buvo sumeistravęs savadarbę elektrinę vejapjovę. Nesurinkdavo žolės, bet gražiai nupjaudavo.

– Daug sulaukėte svečių?

– Tebesaugau latvių išleistą žurnalą, kuriame mano sodyba paminėta, kaip pavyzdinė, nes pervažiavę visą Lietuvą tik mano sodyboje nerado nei išplanavimo, nei sodinimo, nei augalų derinimo klaidų. Daug važiavo – iš Rusijos, Estijos, Latvijos, kitų šalių ir, žinoma, lietuviai – tiek aukšti pareigūnai, tiek paprasti žmonės. Pasitikdavau juos pasipuošusi, stengiausi ir tada į savo rūbus įvesti Lietuvos tautiškumo elementų. O atsiliepimų knygoje, kiek daug žymių žmonių įrašų – ir Seimo nario, ir rašytojų, yra čia įrašų gruzinų, latvių kalbomis ir daugeliu kitų. Kol neturėjau knygos, rašė ant įvairių lapelių, atviručių, išsaugojau ir juos. Pats brangiausias man prezidento Valdo Adamkaus įrašas.

– Sulaukėte ir labai garbingų svečių.

– Prisimenu 1991-ųjų liepos 24-ąją. Atsidaro varteliai, pro juos, lydimi Mažeikių valdžios atstovo, įeina būrelis žmonių. Jie iš Amerikos, bet kalba lietuviškai. Iškart pažinau V. Adamkų, kurį buvau mačiusi per televiziją ir juo žavėjausi – labai gražus, elegantiškas, nuoširdus. Apie šiuos svečius nieko iš anksto nežinojau, bet emocijos buvo malonios – širdis dažniau pradėjo plakti iš džiaugsmo. Ir mintyse jau mačiau jį mūsų šalies prezidentu. Kai V. Adamkus tapo prezidentu, užliejo laimės jausmas, kad gal būt aš iš visos Lietuvos beveik pati pirmoji gavau progą jį apkabinti, su juo sveikintis ir pabendrauti. Džiaugiausi, kad buvo išrinktas ir antrajai kadencijai.

– Gal ir kitokios patirties įgijote?

– Teko augalų pavadinimus lotyniškai mokintis, juk nuvažiavęs į kitą šalį lietuviškai neprašysi – paprasčiausiai nesusikalbėsi. Buvo ir kitoks lankytojas – studentas, kuriam paskyrė mano sodybą aprašyti diplominiame darbe. Kiek jis mane vargino, viską reikėjo lotyniškais pavadinimais įvardinti. Aš ne visų augalų lotyniškus pavadinimus žinojau, tai dendrologas brolis padėjo. Puoselėjant sodybą, visko buvo – sodinom ir vėl rovėm. Reikėjo ir žinių, kokio dirvožemio augalas nori, kiek drėgmės jam reikia, išmanyti, ar sodinamas augalas yra saulės, pavėsio, pusiau pavėsio. Stengėmės semtis žinių, vykdavo susiėjimai, dažnai Rumšiškėse etnografiniame muziejuje. Aš gi Mažeikių gėlininkų draugijos pirmininke išbuvau 6 metus. Svarbiausia – mes visada supratome, kad dirbame Lietuvai. Atvykę kitataučiai sakydavo, kad čia mažoji Amerika – kiemelis mažiausias, namelis irgi. O mes didžiuodavomės, kad garsiname Lietuvą.

Kadangi jau ir amžius, ir lankytojus sunku priimti, sodybą, kurioje lankėsi prezidentas V. Adamkus, pardaviau. Rinkausi pirkėjus, kurie puoselėtų ją, ir radome – tai biologė Palma, daug žinanti apie augalus, ir Viktoras Bugnevičiai – jauni žmonės, kad tęstųsi...

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode