Romas

A. Šimkuvienė: „Už viską esu dėkinga likimui“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Manau, kad atstovauju vidutinei klasei, ne pagal pajamas, bet pagal tai, kad savo darbais galiu padėti žmogui. Be to, vidutinei klasei priskiriami ir mokytojai, o aš save laikau socialine darbuotoja. Niekada nepraeičiau pro šalį, kai žmogui reikalinga pagalba, tiesiog neleisčiau sau to padaryti. Žmogus, kai yra prie skurdo ribos ar turintis negalią, tiesiog dažnai daug ko nedrįsta ar negeba daryti pats, nes yra sugniuždytas skurdo, paliestas negalios“, – taip save pristato Audronė Šimkuvienė, VšĮ Mažeikių rajono neįgaliųjų centro direktorė.

– Užsiminėte, kad esate socialinė darbuotoja, kas lėmė šį pasirinkimą?

– Gyvenimas privertė, nes pati užauginau kurčią sūnų ir žinau, ką reiškia, kai šeimoje auga vaikas su negalia. Ypač sunku buvo tarybiniais laikais, kaip sakau, mes, visos mamos, dėl savo vaikų nueidavome kryžiaus kelius, siekdamos padėti neįgaliam vaikui, ir juos užauginome. Nors dabar sąlygos visai kitos, bet valdžios požiūris į šeimą, kurioje gimsta vaikas su negalia, mažai pasikeitė. Norėdama toms šeimoms palengvinti kelią ir dalinuosi savo gyvenimiška patirtimi – dėl tų gyvenimiškų funkcijų ir tampi socialiniu darbuotoju. Kai pats esi iškentęs didžiulį skausmą, negali būti kitoks ir tiesiog nori kitam tą skausmą sumažinti, kad jis būtų mažesnis, nei buvo tavo.

– Kada tas skausmas sumažėja ir ateina susitaikymas?

– Priklauso nuo šeimos brandos. Vienai pačiai mamai labai sudėtinga tai padaryti. Užauga vaikas ir nepilnoje šeimoje. Vyrai, kurie lieka šeimoje, gimus neįgaliam vaikui, yra tikri tėvai, bet kurie neatlaiko psichologinės įtampos ir palieka šeimą... Leidžiu sau juos pavadinti skystablauzdžiais, jie nėra vyrai. Mūsų šeimoje didelę įtaką darė ir Justino tėvelis. Šeimos branda, susiklausymas, suvokimas – taip, turime, bet ką daryti toliau, kaip padėti sūnui. Prasidėjo ieškojimas, ką daryti, kaip auginti. Tuo labiau, kad Mažeikiai dėl bet kokios vaiko negalios yra periferija. Tas mūsų, abiejų tėvų, ieškojimas davė rezultatą. Mūsų 33-ejų sūnus visiškai integruotas – baigė mokslus, turi specialybę, yra sukūręs šeimą, dirba didžiulėje įmonėje. Nepaisant to, kad jis vienintelis kurčias, kuo puikiausiai bendrauja ir susikalba su kolegomis.

– Kada pastebėjote, jog Jūsų vaikas kitoks?

– Kadangi sūnus šeimoje antrasis vaikas, pirmoji dukra, po metų supratome, kad kažkas ne taip. Čia norėčiau nukrypti ir stabtelėti ties viena problema – kurtumas yra viena iš apgaulingiausių negalios formų. Kodėl? Tėvai ilgai gali slėpti vaiko negalią. Iš pažiūros jis atrodo visai sveikas vaikas, o slepiama, nes gėdijasi, ir tai tiesa. Tai blogiausia. Kol mama ir tėvas nesusitaiko su tuo, kad turi ypatingą vaiką, tol jie niekada nepadės –visada gėdysis. Ši negalia tuo ir pavojinga, kad gali ilgai slėpti negalią nuo draugų, bendruomenės, savų. Vaiko atžvilgiu tai prarastas laikas, nes mažylis neugdomas.

– Kaip tą tylą bandėte įveikti Jūs?

– Mokėmės, mokėmės. Tada nežinojome, kokie tikrieji gestai, bet žinojome, kad turime jį mokyti. Keista, bet pirmiausia jis išmoko skaityti. Namie viskas buvo nusagstyta lapeliais, pvz., ant stalo užrašas „stalas“, ant spintos – „spinta“. Mes jį mokėme ir tarti, kad jis suvoktų, jog garsas siunčia informaciją. Sakysim, jis prasidarydavo duris ir imdavo savo balsu mykti – tada nekreipdavome jokio dėmesio. Iš pradžių reikalavome, kad pabelstų į sieną, taip siųsdamas informaciją, mokydamasis, kaip reikia kviesti. Vėliau, išmokus skaityti, jau nebereaguodavome į beldimą, o laukdavome, kol jis ištardavo „mama“ ar pan. Kai tik ištardavo, tada viską metęs bėgi pas jį, nes jis tada suvokia, kad, išleidęs garsą, gali prisikviesti žmogų – taip ir mokėmės po truputį, atsirado ir žodynas. Kurčiam vaikui sunkiausia buvo išaiškinti žodžius, kurie reiškia abstrakčias sąvokas, pvz., oras. Nežinojome tada, koks oro gestas.

– Jūs sūnui buvote pirmieji savamoksliai mokytojai, padėję jam eiti girdinčiųjų keliu.

– Taip. Kai pradėjo lankyti ugdymo įstaigą, ir vaikui, ir mums buvo sunku, privalėjome išmokti tikrųjų gestų kalbą. Mes irgi mokėmės, kaip ir sūnus, nes augindami kurčią vaiką suvokėme, kad jis negali būti atskirtas. Jis bus kurčiųjų visuomenėje, kiek norės, integruosis į sveikąją visuomenę, bet svarbiausia jis išmoks, kad galėtų kažką pasiekti. Gestų kalba dabar oficialiai pripažinta kaip kurčiųjų kalba. Gaila, kad iki šiol išlikusi stigma – jei tu kurčias, tai ir kvailas, nes mes nesusišnekame, bet tai ne to žmogaus problema, tai mūsų problema, kad negalime susišnekėti.

– Ko išmokė neįgalaus vaiko atėjimas į šeimą?

– Pirmiausia noriu padėkoti, kad turiu tokią šeimą, kuri yra mano stiprybė, mano visų vertybių centras, o išmokė paprastumo, nuoširdumo, suteikti pagalbą, kokia ji tuo metu reikalinga. Gink, Dieve, ne gailesčio. Neįgalusis greit įsižeis, jei pajus gailestį. Visada sakau: būk toks pat, koks jis yra, niekada nedemonstruok savo arogancijos, kad esi viršesnis. Jeigu nori nuoširdaus pokalbio, turi būti pats nuoširdus, tolerantiškas. Išmokė ir išgirsti, įsiklausyti.

– Dabar kurtiesiems susikalbėti padeda gestų kalbos vertėjas, kurį turite centre. Kaip dar palengvinate neįgaliųjų gyvenimą?

– Šiuo metu Neįgaliųjų centre paslaugas gali gauti visi rajono neįgalieji. Gali atsinešti skalbinių – išskalbsime, išdžiovinsime, pageidaujant ir išlyginsime. Teikiame kirpyklos paslaugas. Padedame susitvarkyti dokumentus, neįgaliesiems atstovaujame įvairiose įstaigose, pvz., palydime į Užimtumo tarnybą, padedame sutvarkyti dokumentus šildymo kompensacijai gauti, tenka palydėti ir pas notarus bei antstolius ir pan. Pagal projektus aš dar dirbu ir kaip asmeninis asistentas, esu baigusi gestų kalbos kursus. Mano darbas – palydėti ten, kur reikia tvarkyti dokumentus. Turime gestų kalbos vertėją, kuris yra kurčio žmogaus balsas. Neįgalieji tokie pat žmonės, jie gyvena visuomenėje tokį pat gyvenimą, tik kartais dėl savo negalios būna nedrąsūs. Mes tam ir esame, kad padėtume žmogui kuo geriau įsitvirtinti visuomenėje. Tokia yra ir mūsų centro paskirtis. Kartais žmogus tiesiog ateina išsikalbėti – džiaugsmu, bėdomis pasidalinti. Turime treniruoklių salę ir pagal projektą dirbančią kineziterapeutę. Pas mus daug užimtumo – žmonės čia dainuoja, šoka, groja, yra rankdarbių būrelis. Centre vykstantys kompiuterių kursai neįgaliajam žingsnelis po žingsnelio padeda įsisavinti šiuolaikines technologijas. Viską net sunku išvardinti.

– Pakalbėkime apie Jūsų gyvenimą. Kokia buvo vaikystė, jaunystė?

– Gimiau lietuvių šeimoje Garliavoje, Kauno r. Augome trise, aš buvau vyriausia. Turiu dvynukus brolį ir seserį. Mama dirbo akušere, tėvelis buvo mechanikas, remontuodavo mašinas. Manau, jaučiau itin didelę atsakomybę, nes reikėjo prižiūrėti porą metų jaunesnius dvynukus. Tėvai įpareigodavo būti atsakinga už mažuosius. Mokykloje mokiausi gerai. Mėgau sportą, daug metų esu atidavusi rankiniui. Lankiau sporto mokyklą.

– Kokių svajonių turėjote? Kaip likimas atvedė į Žemaitiją?

– Svajonių buvo daug ir visokių, bet gyvenimas taip susiklostė, jog baigiau tokius mokslus, apie kokius net negalvojau. Rekomendacijos buvo paruoštos stoti į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Nežinau, kodėl ten buvau nukreipta, nes niekada nesvajojau būti mokytoja. Baigusi Garliavos 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinė mokykla, Kauno r.) įstojau į Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikumą (dabar Kauno Juozo Gruodžio konservatorija) mokytis vokalo. Studijavau, bet nebaigiau, nes ištekėjau už žemaičio, kuris studijavo Kauno technologijos institute. Šiemet atšventėme 35 m. bendro gyvenimo sukaktį. Žemaitis, mažeikiškis, baigė mokslus ir parsivežė į Žemaitiją, į Mažeikius. Taip aš būdama 23 m. įleidau šaknis čia. Keitėsi ne tik gyvenamoji vieta, bet ir svajonės. Pagalvojęs apie menininko gyvenimą, priimi sprendimą, kam skirti prioritetą – šeimai ar menininko gyvenimui, tad apsisprendžiau... Vaikams ūgtelėjus kibau į kitus mokslus – Mažeikių kolegijoje studijavau vadybą, turiu vadybininkės diplomą. Vėliau Šiaulių universitete įgijau ekonomisto specialybę. Galima sakyti, ekonomistu dirbu iki šiol. Visos gautos žinios tiesiogiai susijusios su mano darbu dabar. Vadovaujant centrui reikia mokėti ir skaičiuoti, įgyvendinant projektus, ir išmanyti vadybą.

– Kaip klostėsi Jūsų darbinė karjera?

– Kai atvykau į Mažeikius, neturėjau jokio išsilavinimo, oficialiai buvau tik baigusi vidurinę, tad viena iš pirmųjų darboviečių – darželis, dirbau paprasta auklyte. Po to įsidarbinau darbininke Kompresorių gamykloje, kur dirbo ir mano vyras. Vėliau pradėjau dirbti Neįgaliųjų centre su kurčiaisiais kaip gestų kalbos specialistė, buvau ir iki šiol esu Kurčiųjų bendrijos pirmininkė, kitąmet bus 20 m., kai vadovauju draugijai. Išėjus buvusiai Neįgaliųjų centro vadovei, atsirado galimybė, baigus mokslus, ir man realizuoti save kitaip – steigėjai prieš 11 m. pavedė vadovauti centrui.

– Su kokiomis skausmo akimirkomis susidūrėte gyvenime?

– Skausmingiausios akimirkos gyvenime trys: pirmiausia, tėvo mirtis. Antra, kai išgirdome, kad turim sūnų... ypatingą. Tada pirmiausia, kaip ir visiems, ilgą laiką sukosi klausimas, kodėl tai man, už ką. Trečia – mamos išėjimas. Aišku, nepaliko pėdsakų ir išėjimas vyro tėvų, kurie sudarydavo sąlygas ir į kiną išeiti, ir pakeliauti.

– Kokių turite pomėgių? Koks Jūsų laisvalaikis?

– Mums su vyru labai reikia spektaklių – labai mėgstame Juozo Vaičkaus Skrajojamąjį teatrą,Šiaulių dramos teatro komedijas nuotaikai pakelti, „Domino“ spektaklius. Esame aplankę ne vieną operą Vilniuje. Mums dvasinio peno reikia. Žavi klasikinė muzika. Vyras, kai tik ištekėjau, labai atsargiai žiūrėjo į klasiką. Man tai buvo artima, gal ir vyras priprato ir pamatė klasikos savitą grožį. Niekada nepraleidžiame renginių, kurie organizuojami Mažeikių kultūros centre. Labai mėgstu knygas, bet dabar nusilpusios akys, tai mažiau leidžiu sau skaityti, o jaunystėje tiesiog „valgydavau“ jas. Dar abu su vyru mėgstame keliauti. Kiekvienam pasiūlyčiau aplankyti Italiją, čia didžiuliai kultūros klodai, vien pakliūti į Vatikaną, susipažinti su pasauliniu grožiu – kažkokia fantastika. Į Romą norėčiau grįžti ir grįžti. Kaskart vis atrandi kažką naujo. Ne paskutinėje vietoje ir kelionė į Veneciją.

– Kokios būdo savybės Jums trukdo gyvenime?

– Manau, esu per didelė darboholikė, per didelis išsiugdytas atsakomybės jausmas. Net per atostogas neiškentusi atvažiuoju į darbą, jei nesu kur išvykusi.

– Kokie artimiausi planai?

– Svajojau ir dabar svajoju, kad Neįgaliųjų centras vienoje vietoje jungtų kuo daugiau negalių. Mano giliu įsitikinimu, integracija turėtų prasidėti nuo mūsų, skirtingų negalių, integracijos tarpusavyje. Jeigu mes vienas kitą labiau pažinsime, vienas kito nebijosime, galėsime vienas kitam labiau padėti. Kai kiti pamatys, kad mes tarpusavyje integruojamės, mano įsitikinimu, ir visuomenė į mus atsigręš ir visai kitaip žiūrės. Padėkime žmogui, nes jis – vertybė, ir centre pirmiausia turime matyti žmogų, o ne problemą ar negalią.

Asmeninės svajonės irgi žemiškos. Turiu vieną anūkėlį, kaip žemaičiai sako, esu bočiaus žmona, tikiuosi greitai tapti močiute. Ateina naujos atžalos, kurios ir pildys mūsų šeimą – tai ir yra didžiausias turtas.

– Gal ko nepaklausiau, o Jūs norite pasakyti...

– Turiu nuostabų kolektyvą, kuris 100 procentų atsidavęs darbui ir kiekvienas atlieka ne vieną funkciją, o turi dešimt įsipareigojimų. Tik jų dėka centras gali gyvuoti, net jų šeimos nariai įsijungia į veiklą, kiekvienas ateina pilnas idėjų, ką ir kaip padaryti. Didžiuojuosi galimybe dirbti su tokiais žmonėmis, be jų centras neegzistuotų. Ne aš išlaikau centrą, visa tai padaro darbuotojai, jie kuria, daro, aš galbūt į lentynėles padėlioju. Ką šiandien turiu, už viską esu dėkinga likimui.

– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

– Viską lemia gera nuotaika, geras požiūris į gyvenimą. Gyvenimas neegzistuoja be sunkumų, tik priklauso, kaip tu į juos reaguosi. Jei manysi, kad sunkumai greitai pasibaigs, kad tai laikina – ir gyvenimas tampa lengvesnis. Kiekvieno žmogaus likimas turi ir vienokių, ir kitokių slenksčių, vienas jų slidesnis ar sunkesnis, bet viskas praeina, jei tu gyvenime turi atsvarą. Svarbus optimisto požiūris. Visiems to ir palinkėčiau, daugiau optimizmo – tada ir ligų mažiau, ir gyvenimas bus geresnis.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Powered by BaltiCode