Ssc pirmasis
Ssc antrasis

Antras svarbiausias kūdikis – kolektyvas „Džesi“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Dirbdama su tokiais visko norinčiais, nuoširdžiais žmonėmis, negaliu sau leisti būti kitokiai. Visada stengiuosi būti linksma, suprasti šalia esantį, tik gerai besijaučiantis žmogus gali visiškai atsiskleisti ir būti laimingas“, – pasakoja Mažeikių Gabijos gimnazijos pedagogė, choreografė, šokių kolektyvo „Džesi“ vadovė Simona Gargasienė. Greitai 20-metį švęsiančio „Džesi“ kolektyvo vadovė džiaugiasi savo veikla bei nuveiktais darbais. Anot jos, šokantis žmogus – laimingas žmogus.

– Ar Jūs kilusi iš Mažeikių?

– Esu tikra mažeikiškė, gimiau Sedos ligoninėje, nes tuo metu Mažeikių ligoninė buvo uždaryta.

– Papasakokite apie savo šeimą, tėvus. Ar esate vienturtė?

– Čia prabėgo mano vaikystė ir jaunystė. Mano šeima didelė. Turiu dvi seseris ir vieną brolį. Taip atsitiko, kad tėvai negyveno kartu, bet visada šalia buvo tėtis, kuris rūpinosi manimi, išleido į mokslus. Turbūt retai kada išsiskyrę tėvai tiek daug dėmesio skiria savo vaikams. Man pasisekė, turiu labai gerus tėvus, kurie mane visada išklauso, paguodžia, mama rūpinasi, kad visada būčiau pavalgiusi aš ir mano šeima. Esu be galo užsiėmusi, tad kartais mamos pagamintas maistas mane išgelbėja.

– Kokius mokslus baigėte?

– Klaipėda – mano svajonių miestas. Jį pamilau studijų metais. Mokiausi ir 2000 m. baigiau Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedrą. Įgijau choreografo-pedagogo kvalifikaciją. Tuo metu studijos buvo ilgos, net 5 metai, bet jie tikrai neprailgo. Čia užaugau kaip žmogus, juk gyventi ne savo mieste be tėvų, be draugų tikrai nelengva. Įstojau neturėdama 18 metų. Tokiam jaunam žmogui tai tikras iššūkis, bet didelis noras nugali viską. Stojau galvodama, kad visada būsiu šokėja, tačiau studijuodama supratau, jog mus ruošia būti šokių mokytojais. Tai skirtingi dalykai, todėl iš didelio būrio kursiokų dirbame šį darbą vienetai. Neišsigandau, nes visada šalia manęs buvo mano pirmoji šokių mokytoja – Mažeikių choreografijos mokyklos direktorė Jolanta Tendienė. Tai ji mane užkrėtė šokio virusu, visada norėjau būti kaip ji. Jos reiklumas ir atsidavimas darbui pakerėjo mane. Ji mane padrąsino ir pakvietė diplominę praktiką atlikti vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių kolektyve ,,Kauškutis“. Šiame kolektyve užaugau, įgijau šokio pagrindų, kuriuos reikėjo tik sutvirtinti studijų metais. Mano diplominis darbas buvo puikiai įvertintas ir už tai esu dėkinga vadovei bei ,,Kauškučiui“.

– Ar jau nuo vaikystės žinojote, kad gyvenimą norite sieti tik su šokiu?

– Esu be galo laimingas žmogus, nes jau 9-oje klasėje žinojau, kuo norėsiu būti, nereikėjo ieškoti savęs. Manau, ne kiekvienam taip gyvenime pasiseka. Šokis užbūrė mane ir šiandien dar stebina, siunčia įvairius išbandymus, kiekviena mano gyvenimo diena vis kitokia, kupina naujų atradimų.

– Kokie dar buvo pasirinkimai be šokio?

– Kai manęs paklausdavo, kuo norėsiu būti užaugusi, visada sakydavau, kad noriu būti šokėja arba gėlių pardavėja. Man labai patinka gėlės, komponuoti iš jų puokštes, tad kita profesija, kurią galėjau įgyti, manau, būtų buvusi floristė. Gal kada ši kita mano svajonė ir išsipildys. Dabartiniai mano auklėtiniai, išgirdę mano istoriją apie specialybės rinkimąsi, man padovanojo floristikos kursus, kuriuose profesionali floristė atskleidė daug šito meno paslapčių. Esu be galo laiminga, kad šalia yra žmonės, kurie girdi tavo svajones ir stengiasi jas išpildyti.

– Kiek laiko dirbate Gabijos gimnazijoje?

– Mažeikių Gabijos gimnazija – tai jaunų, įdomių ir atsakingų žmonių mokykla. Čia dirbu jau 22 metus. Šalia manęs tik patys nuoširdžiausi ir šokio virusu užkrėsti žmonės. Gabijos gimnazija ne tik akademinių mokslų, bet ir šokanti mokykla. Ypač daug III–IV kl. gimnazijos mokinių iš menų pasirenkamų dalykų renkasi šokio pamoką. Manau, kad tai brandžių žmonių sprendimas, jie supranta, kad išsilavinęs žmogus turi ne tik mokėti skaičiuoti, rašyti, bet ir šokti. Juk šokantis žmogus – laimingas žmogus. Turime gražų tradicinį renginį – Lotynų Amerikos šokių čempionatą. Šiais mokslo metais bus jau 5-asis. Tai III gimnazijos klasių projektas, kuriame mokiniai ruošiasi susiskirstę komandomis. Taip ugdomas komandinis darbas, atsakingumas vienam prieš kitą, juk, sutikite, šiandien mūsų jaunimui to labai trūksta. Mūsų gimnazijos aktų salė šiam renginiui dėl žiūrovų gausos pasidarė per maža, todėl perkėlėme renginį į Mažeikių kultūros centro Pramogų salę. Šis čempionatas vis auga ir gražėja, mūsų gimnazistai vis daugiau sau meta iššūkių. Labai džiaugiuosi, kad nepabijojau šios minties ir ji virto į gražų renginį ne tik gimnazijos bendruomenei, bet ir Mažeikių visuomenei.

Mūsų gimnazijos ketvirtokai turi kitą šokio šventę – tai Paskutinio skambučio baigiamąją šokių įskaitą. Čia jie parodo, ko išmoko per dvejus mokslo metus. Šoka visi kartu mano sukurtą šokį savo mokytojams, tėvams ir draugams. Tai lyg padėka brangiems žmonėms už visus mokslo metus. Juk jie atsisveikina su mokykla. Dirbdama su tokiais visko norinčiais, nuoširdžiais žmonėmis, negaliu sau leisti būti kitokiai. Visada stengiuosi būti linksma, suprasti šalia esantį, tik gerai besijaučiantis žmogus gali visiškai atsiskleisti ir būti laimingas.

– Artėja kolektyvo 20-metis. Kaip planuojate jį paminėti?

– Antras mano svarbiausias kūdikis – Mažeikių Gabijos gimnazijos šokių kolektyvas ,,Džesi“, kuriam vadovauju jau 20-uosius metus. Šį pavasarį, balandžio 2 d., planuojame švęsti 20 metų jubiliejų. Taip atidarysime Mažeikių Gabijos gimnazijos 50 metų jubiliejaus renginių ciklą. Ta proga kuriu naują koncertą-spektaklį ,,Amerika pirtyje šiandien“ pagal Keturakio pjesę. Tai bus savotiška mano interpretacija emigracijos tema. Daugiau paslapčių neišduosiu. Manau, daugeliui bus netikėta, kokia linkme pakryps siužetas. Planuojame koncertą rodyti Mažeikių kultūros centre, Didžiojoje salėje, tad visi norintys pamatyti maloniai kviečiami. Labai džiugu, kad šiame koncerte pasirodys ne tik dabartiniai ,,Džesistai“, bet ir buvę šokėjai, kurie grįžta savaitgaliais ir repetuoja. Manau, kiekvienai vadovei tai pamalonintų širdį. Visada sakau, jei tapai ,,Džesistu“, tai visam gyvenimui.

Jubiliejiniame koncerte taip pat pamatysite mano pasididžiavimą – suaugusiųjų šokių studiją ,,VoltaSi“. Ši studija skaičiuoja 12-uosius gyvavimo metus. Iš nedrąsių suaugusių žmonių grupelės per ilgus gyvavimo metus išaugo gražus kolektyvas, kuriuo labai didžiuojuosi. Jis vis plečiasi ir stiprėja, šiandien yra ir moterų grupė, kuri susiburia ir smagiai praleidžia niūrius vakarus.

,,Džesi-junior“ – tai šokių kolektyvo ,,Džesi“ augančioji karta. Daugelis iš jų pradėjo pas mane šokti nuo 3 metukų, dabar jos greit bus gimnazistės. Be galo džiaugiuosi jų ištikimybe, augančiu profesionalumu ir meile šokiui.

– Keliaujate su kolektyvu. Kur esate buvę? Kokius brangiausius apdovanojimus ir įspūdžius parsivežėte?

– Visi mano vadovaujami kolektyvai nemažai koncertuoja, dalyvauja Dainų šventėse, Mažeikių miesto renginiuose, esame žinomi ne tik Mažeikiuose, bet ir Lietuvoje. Lankėmės Latvijoje, Estijoje, Čekijoje ir Vokietijoje. Svetur važiuojame nedaug, atsižvelgiu į šokėjų finansines galimybes, pagal tai renkamės ir užsienio šalis, tačiau nebūtina vykti į užsienį, smagu ir Lietuvoje pakeliauti.

Šokių kolektyvas ,,Džesi“ turi II meninio pajėgumo kategoriją, o aš esu įgijusi mokytojos ekspertės kvalifikacinę kategoriją.

– Dabar šiek tiek apie Jus. Papasakokite apie dabartinę savo šeimą.

– Dirbdama sau malonų darbą, kartais laiką vagiu nuo savo šeimos, nes darbas prasideda ryte ir baigiasi vėlai vakare. Kitaip turbūt ir negali būti, juk šokti ar sportuoti žmonės eina po darbų, pamokų. Čia matau vienintelį man mylimo darbo minusą, nes taip norisi vakare su šeima pabūti, pakalbėti ar gerą knygą paskaityti. Turiu vienintelę dukrytę Kotryną, kuri yra mano pati didžiausia draugė ir padėjėja. Ji taip pat šokėja. Jau penktus metus šoka sportinių šokių studijoje ,,Spindulys“, tad kartais, kai man reikia jos pagalbos, ji su manim namie pašoka, padeda sukurti įdomesnę figūrą ar žingsnių derinį. Smagu, kad dukra yra mamos pagalbininkė.

Labai gaila, kad vyras nėra susijęs su šokiais. Gal tik vakarėlių metu... Mėgsta šokti, bet mokytis, kaip tai padaryti tinkamai, nenori .Gal tam dar ateis laikas. Susipažinome, kai buvau studentė, Mažeikių ,,Trance dance“ klube, kaip turbūt daugelis to meto jaunų žmonių.

– Ar nėra sunku po tų kelerių metų kartu paleisti šokėjus?

– Esu žmogus, kuris labai greitai prisiriša prie kitų žmonių, todėl pats didžiausias sunkumas man yra atsisveikinimas. Kiekvienais metais turiu į gyvenimą išleisti savo puikius šokėjus, tapusius mano sielos draugais. Išgyvenu tai labai stipriai, bet turbūt kiekvienas mokytojas tai jaučia. Ta greita kaita kolektyve neleidžia pasiekti labai aukštos šokėjų technikos, aukštų įvertinimų. Kaip specialistė to labai norėčiau, bet suprantu, kad tai neįmanoma. Mūsų gimnazija yra tik nuo I iki IV gimnazijos klasės. Tenka ieškoti įvairių sprendimų, kad kuo greičiau suaugusį žmogų išjudinti, laikyseną pataisyti. Mano didžiausias tikslas, kad šokėjai puikiai jaustųsi, gerai praleistų laisvalaikį, pajustų šokio malonumą, susirastų draugų. Repeticijų metu skamba juokas, tvyro gera nuotaika. Žmonės ateina pailsėti ir tuo pačiu patobulėti.

– Jūsų palinkėjimas skaitytojams...

– Mano palinkėjimas skaitytojams toks: būkite laimingi, atraskite, kas jus daro laimingus, šypsokitės ir tada viskas bus gerai.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Powered by BaltiCode