Karalaitee

S. Kaktys: „Pagrindinis tikslas – tarnystė ligoniui“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Gruodžio 3 d. VšĮ Mažeikių ligoninės direktoriaus pareigas pradėjo eiti Sigitas Kaktys. „Esminiai gyvenimo etapai susiję su Mažeikiais, teko trumpai dirbti Šiauliuose, pastarąjį laikotarpį – Telšiuose“, – trumpai savo atotrūkį nuo gimtojo miesto apibūdina pašnekovas. Priėmęs daug gyvenimo iššūkių ir savo jėgas išbandęs daugelyje sričių vėl grįžo į ligoninę, kurioje teko dirbti ir gydytoju traumatologu, ir vyriausiojo gydytojo pavaduotoju poliklinikos reikalams. Šįkart, įveikęs kitus kandidatus, į direktoriaus poziciją.

 

– Kokios priežastys lėmė priimant sprendimą vadovauti ligoninei? Kokia buvo pirmoji darbo diena?

– Buvo keli faktoriai, lėmę mano apsisprendimą – administracinio darbo patirtis, pokalbiai su ligoninės darbuotojais prieš konkursą, naujų gyvenimo iššūkių paieška. Pirmiausia susipažinau su administracijos darbuotojais, lankiausi jų darbo vietose, susitikau su profesinių sąjungų atstovais.

– Ne tiek seniai buvote šios ligoninės gydytojas. Kaip manote, ar turėsite ligoninės kolektyvo palaikymą?

– Na, tai buvo prieš aštuonerius metus. Laikas mus pakeitė, keitėsi atsakomybės, kai kurie darbuotojai, tačiau liko pagrindinis tikslas – tarnystė ligoniui. Šis pašaukimas mus vienijo ir vienys. Tai pagrindas susikalbėjimui su visais darbuotojais. Tikiu sėkme.

– Kokius matote didžiausius laukiančius iššūkius? Kokie pokyčiai numatomi?

– Spręstinų problemų yra ir bus po manęs. Pirmiausia, reikia rasti daugumai priimtiną bendravimo stilių, suformuoti taip vadinamus efektyvaus komunikavimo kanalus. Jie leis visus tolygiai įtraukti į mums priskirtų užduočių įgyvendinimą.

Pagerinus bendravimą, patikslinus atsakomybes, darbo užmokesčio sistemą, reikės peržiūrėti ligonių srautus, kiekvieno padalinio darbą. Šiuo metu daug pacientų išvyksta gydytis kitur. Reikia aiškintis nepasitikėjimo ligoninės medikais priežastis. Visų įmanomų paslaugų tikrai neteiksime, nes mums už tai nemokės ligonių kasos. Bandysime dalintis atsakomybe su pirminiais sveikatos priežiūros centrais, kooperuotis su privačiomis medicinos įstaigomis. Sutartys turi būti grįstos partnerystės bei lygiateisiškumo pagrindais.

Ligoninė turi labai konkrečių šios dienos rūpesčių – tai kompiuterinės tomografijos įrangos pirkimas, šios srities tyrimų tolesnis atlikimas, ligonių kokybiško maitinimo, avarinės būklės pastatų sutvarkymas. Tikiuosi, kad pastarąsias problemas padės spręsti ligoninės steigėjas – Savivaldybė.

– Mažeikių ligoninei, kaip ir kitoms šalies gydymo įstaigoms, trūksta jaunų medikų. Kaip ruošiatės spręsti šią problemą?

– Pagerinus darbinę aplinką, sustiprinus motyvus dirbti atsakingiau, atsiras pasitenkinimas darbo rezultatais. Tai viena iš prielaidų. Kita prielaida – medikams reikalinga aukšto lygio diagnostinė įranga. Tokią įrangą Mažeikių ligoninė turi. Ją reikia tik naujinti. Trečia aplinkybė – parama jauniems specialistams, mokant orų, išsilavinimą atitinkantį atlyginimą. Savivaldybė, kaip steigėjas, šią problemą supranta ir, tikiuosi, padės vykdyti jaunų specialistų rėmimo, paremto finansiniais ištekliais, programą.

– Kaip stabilizuosite arba mažinsite pacientų eiles pas gydytojus?

– Daugiausia dviem būdais – įdarbinant naujus specialistus bei diegiant mokėjimo už atliktą darbą, o ne už užimamą etatą sistemą.

– Kokia, Jūsų akimis, ligoninės vizija po penkerių metų?

– Manau, kad tai bus moderni kompaktiška ligoninė su kvalifikuotais gydytojais bei socialiai jautriomis, ne valdiškai dirbančiomis slaugytojomis.

– Vis šnekame apie darbą. Gal prisiminkite, kokia buvo Jūsų vaikystė, kur augote?

– Mano tėvai buvo paprasti žmonės. Augau kaime, pažinau gamtos grožį, kaupiau ištvermę daug sportuodamas, o išmintį – sklaidydamas begalę įvairaus žanro knygų. Būtent literatūra ir mokykla formavo gyvenimo vertybes.

– Su kuo buvo susijusios Jūsų vaikystės svajonės?

– Mokslinė fantastika piršo mintį būti keliautoju, vėliau lakūnu. Žvilgsnis nuo dangaus žydrynės nukrypo į žemiškus dalykus. Man parūpo žmonių tarpusavio santykiai, gyvensena. Paskatintas tuometės Viekšnių vidurinės mokyklos pedagogų, net a. a. mokytojo Kindurio palydėtas į Kauną, įstojau į mediciną.

– Kokius mokslus baigėte ir kaip keitėsi Jūsų darbo geografija?

– Baigiau Kauno medicinos instituto Gydomosios medicinos fakultetą. Vėliau sekusios stažuotės patikslino mano veiklą – tapau gydytoju ortopedu traumatologu. Šios specialybės niekada neatsisakiau – trumpiau ar ilgiau stažavausi įvairiose šalyse. Tiesa, daugiausiai laiko praleidau Vokietijos klinikose. Tam reikėjo išmokti vokiečių kalbą, pramokti kalbėti angliškai.

Esminiai gyvenimo etapai susiję su Mažeikiais, teko trumpai dirbti Šiauliuose, pastarąjį laikotarpį – Telšiuose.

Su Sąjūdžio banga pasukau į politiką. Likimo bangos nunešė į savivaldą, dėl to mokiausi savivaldos pagrindų Vokietijoje, studijavau Vilniaus universitete teisę. Visokių mokslų ir mokymosi pagrindų nėra prasmės ir vardinti. Tiesiog manau, kad gyvenimo esmė yra mokymasis visą gyvenimą tos veiklos, su kuria susiduri.

– Įsimintiniausias biografijos faktas, kuris pakeitė Jūsų gyvenimą…

– Didžiausia atsakomybe išlieka mero bei ministro pareigos.

– Kokios būdo savybės Jums labai praverčia gyvenime ir kokios trukdo?

– Praverčia mokėjimas girdėti kitus, klausyti. Čia muzikinės klausos neužtenka. Tada kalbėjimas tampa antraeiliu. Svarbu laiku priimti sprendimą ir sutelkti jėgas, resursus jam įgyvendinti. Man trukdo jautrumas, matyt, iš mediko pašaukimo kylantis kito žmogaus skausmo ar nevilties šauksmo atpažinimas.

– Kokių turite pomėgių?

– Gyvenime prioritetai keičiasi. Mėgstu keliauti. Tam trukdo darbas. Mėgstu kiek profesionaliau fotografuoti. Tam trukdo skaitmeninės technologijos, telefonai su neaprėpiamomis galimybėmis. Mėgstu skaityti. Kyla konfliktas su įstatymais, kitais taip vadinamais norminiais teisės aktais. Juos reikia pažinti. Sąrašą būtų galima tęsti...

– Ar aplenkia Jus asmeninio gyvenimo skauduliai ir profesiniai nesklandumai? Kaip pavyksta su jais susidoroti?

– Deja, netektys, nepageidaujami įvykiai, gydytojo praktikoje pasitaikančios pacientų mirtys – neišvengiama kasdienybė. Jų ne tiek daug, bet kiekviena įsirėžia į atmintį, neduoda ramiai miegoti naktimis, verčia permąstyti savo veiksmus, verčia vėl ir vėl tikslinti savo kelią. Padeda savitaiga, vidinė meditacija, psichologinis treningas.

– Ar laimė visada reiškia sėkmę?

– Nelaikau savęs laimės kūdikiu. Ką pasiekiu, tai tik dirbdamas, prisiimdamas atsakomybę, savalaikę riziką. Laimės formulė paprasta – tarnystė savo susikurtiems idealams bei nuoširdžios padėkos ženklai iš tų, į kuriuos orientuotos pastangos.

– Kaip manote, daugiau Jūsų gyvenimo svajonių jau išsipildė?

– Mano gyvenimas tikrai spalvingas, nužymėtas tarsi atskirais etapais. Tose vientisose atkarpose dažniausiai pasiekdavau tai, ko siekiau. Pradinis tikslas visada būdavo valdyti padėtį, atpažinti tikrovę, jos logiką. Visada remiuosi aplink dirbančiais, jų išmintimi. Reikia dažnai išlaukti ir problemos sprendimas per kitų lūpas pats ateis. Tai nebūtinai ilgai užtruks.

– Ar dėliotumėte savo gyvenimą kitaip, jei reikėtų iš naujo rinktis kelią?

– Gailiuosi sovietinio laikotarpio beprasmybės, visuotinės mankurtizacijos, tuščiai praleisto laiko, tačiau išmoktos pamokos nepraėjo veltui. Gal ką papiktinsiu – iš esmės nesigailiu nė dėl vieno stipresnio savo sprendimo. Mane ypatingai nuteikia, kai sako, kad „Landsbergis išardė kolūkius, o tu pardavei Mažeikius!“ Beprasmybės begalybė, miražų viražai, iškastruoti protai. Neįvardinsiu, bet kas šiandien iškraipo mažeikiškių gyvenimo lygio, atlyginimo vidurkius? Kur dingo tie, kurie rinko parašus prieš naują bažnyčią, o dabar joje meldžiasi bei dalyvauja kalėdinės eglutės įžiebimo šventėje? Ar jie turėjo savo kelią? Lieka tik atleisti už tai, kad nežinojo, ką darė ar daro.

– Su kokiomis nuotaikomis sutinkate artėjančias šventes?

– Gyvenu viltimi, kad būsime jautresni vieni kitiems, kad negailėsime padėkos žodžio, pagarbos ženklų jos vertiems, kad meilė mus šildys savo neblėstančia liepsna.

– Ko artėjančių švenčių proga palinkėtumėte savo kolektyvui, skaitytojams?

– Kantrybės ir atsidavimo savo pašaukimui. Yra kelias ir reikia juo eiti. Kaip sakė kunigas Stanislovas: „Reikia ne nešti savo kryžių, bet imti ir nešti.“ Savo atsakomybės suvokimas – tai žingsnis kitokio būvio, gyvensenos link.

Powered by BaltiCode