Ssc pirmasis
Ssc antrasis

Sunkus insultas Angelijai sutrikdė gyvenimą, tačiau atmintis išsaugojo jaunystėje patirtas skaudžias tragedijas ir netektis

„Iš vaikystės ir jaunystės man ypač į atmintį įsirėžė keli skaudūs įvykiai, kuriuos atsimenu taip ryškiai, lyg jie būtų įvykę vakar,– pasakoja Angelija Narvilaitė. Po sunkaus antrojo insulto ji gali paeiti tik viena rankapasilaikydama kambario sienos, o kita – pasiremdama lazdele.

„Pirmąjį kartą, būdama vos dvejų metukų, vos nepaskendau tvenkinyje, – prisimena Angelija. – Buvau tada vasarą pas močiutę, kuri buvo priskynusi burokėlių ir pasidėjusi juos ant tvenkinio kranto. Nedidelis, tačiau gana gilus tvenkinys buvo iškastas sodyboje, netoli jos namo. Močiutei nuėjus į namą kažko pasiimti, nusprendžiau pati nuplauti tvenkinyje priskintus burokėlius... Labai norėjau, kad močiutė apsidžiaugtų savo mažąja pagalbininke ir mane pagirtų...“

Pasak Angelijos, ji pasiėmė porą burokėlių ir pasilenkusi prie tvenkinio pradėjo juos plauti. Tačiau koja slystelėjo ir mergaitė visa galva paniro į tamsų, dumbliną vandenį. Ji norėjo šauktis pagalbos, tačiau burna jau buvo pilna vandens ir girdėjosi tik kažkoks gargaliavimas...“

Išgirdusi triukšmą, iš namo išbėgo močiutė ir puolė į tvenkinį gelbėti anūkės, tačiau ir pati įklimpo tvenkinio dumble, pargriuvo ir taip pat negalėdama atsistoti pradėjo skęsti.

Abi šaukė, kiek tik turėjo sveikatos. Išgirdęs pagalbos šauksmus, iš kitos sodybos galo atbėgo mergaitės dėdė, močiutės sūnus, kuris puolė į tvenkinį ir jas abi ištraukė.

Iki šiolAngelija prisimena tą tamsų dumbliną tvenkinio vandenį ir baisų, visą kūną kaustantį siaubą.

Antrą kartą Angelija vos nežuvo būdama pradinėje mokyklos klasėje.

„Gyvenome keli kilometrai nuo mokyklos, – pasakoja senutė. – Kaip ir kiti kaimo vaikai, eidavau į ją pėsčiomis, nors buvau darmaža.Kartą žiemą mus mokytoja anksčiau išleido namo. Vaikai greitai išsibėgiojo, o aš išėjau viena...“

Pasak Angelijos, netrukus prasidėjo didžiulė pūga. Ji niekada dar nebuvo mačiusi tokio gausaus sniego.

„Per kokį pusvalandį iškrito tiek sniego, kad jau nebesimatė kelio, – prisimena Angelija. – Tamsa, jokių šviesų, visur tik baltos pusnys, per tirštą sniegą nieko nesimatė...“

Mergaitė pasiklydo ir nebesuprato, kurioje pusėje yra jos namai.

Angelija pamena, kad netrukus sniego buvo jau jai aukščiau kelių.

„Buvau apsiavusi tokius įsispiriamus didelius žieminius veltinius, kuriuose nebuvo jokio užsegimo, – prisimena moteris. – Vaikščiojant jie ir taip man smukdavo, o kai reikėjo bristi per pusnis – tai išvis negalėjau paeiti, po kiekvieno žingsnio batas slysdavo nuo kojos.“

Jai pradėjus eiti greičiau, vienas batas nusimovė ir liko sniege. Atsisukusi mergaitė jo jau nebematė, nes siautė pūga ir sniegas lipdė akis.

Šlubčiodama su vienu batu mergaitė brido toliau...Netrukus sniege pasiliko ir antras veltinis. Basomis kojomis mergaitė brido sniegu, kurio jau buvo vos ne iki juosmens.

„Tikrai būčiau tada sušalusi mirtinai,– prisimena Angelija. – Visiškai nebesiorientavau, kur einu...Aplinkui tik tamsa, vėtra ir pusnys...“

Brisdama basomis kojomis per pusnis, mergaitė jau nebesitikėjo atrasti namus.

Tačiau staigaAngelija pajuto, kaip ją sugriebė stiprios rankos, pakėlė aukštyn ir užsikėlė ant nugaros.

„Iš paskutinių jėgų įsikabinau į mane vėtroje pakėlusį žmogų ir stipriai prie jo prisispaudžiau,– prisimena Angelija. – Pasirodo tai buvoaštuoniolikmetė melžėja iš mūsų kaimo, kuri man lemtingu momentu ėjo keliu į kolūkio fermą pažiūrėti gyvulių ir visiškai atsitiktinai toli nuo kelio pastebėjo kažkur už poros šimtų metrų nuo kelio kažką besikepurnėjantį sniege. Sako, iš pradžių pagalvojusi, kad tai kažkoks gyvūnas ten sniege juda arba gal koks palaidas šuo bėga, tačiau įsižiūrėjusi suprato, kad tai vaikas ir puolė nuo kelio į pusnis ir nubrido į laukus..”

„Iki šiol nesuprantu, kaip ji mane tokioje tamsoje per pūgą ir palyginti toli nuo kelio įžiūrėjo, – prisimena Angelija. – Tai kažkoks nepaaiškinamas stebuklas. Kai mane mergina parnešė namo, buvau visa suledėjusi...Po to ilgai sirgau plaučių uždegimu, tačiau išgyvenau ir pasveikau... Būdama kelias savaites namuose labai stengiausi mokytis, kad tik neatsilikčiau nuo klasės draugų...“

Dar po kelių metų Angelijos gyvenimą paženklinojos artimiausio draugo tragiška mirtis.

„Man labai patiko vienas vaikinas, vardu Vaciukas, – prisimena Angelija. – Kartu eidavome iš mokyklos namo, draugavome, jis ateidavo pas mano tėvus, aš nueidavau pas juos. Tą nuostabų šiltą jausmą ir tas gražias dienas atsimenu visada, kai man būna sunku, atrodo viskas lyg nušvinta nuo tų nuostabių jausmų...“

Staiga vieną dieną Angelija išgirdo, kad Vaciukas žuvo nelaimingo atsitikimo metu. Užmušė draugai... Kažkuris metė akmenį, šis pataikė vaikinui į galvą, Vaciukas neteko sąmonės, įkrito į upę ir paskendo...

Angelija suakmenėjo iš siaubo, negalėjo patikėti. Puolė bėgti pas Vaciuko tėvus.

Tačiau šie tik patvirtino liūdną žinią, kad jos mylimas vaikinas neteko gyvybės dėl kvailos bendraamžių išdaigos.

Po šios žinios visas Angelijos pasaulis ir ateities svajonės sugriuvo.

Netrukus mergina išvažiavo į Vilnių, studijavo Vilniaus Pedagoginį institute. Už puikų mokslą ten gaudavo pati didžiausią apdovanojimą – Lenino stipendiją.Baigusi biologijos studijas,Angelijadaug metų dirbo Chemijos institute.

Prasidėjus Sąjūdžio laikotarpiui ir atsivėrus naujoms galimybėms, moteris pajuto norą studijuoti teologiją ir vienos iš vienuolijų nukreipimu išvyko studijuoti į Varšuvos Katalikiškąją Akademiją.

Mokslas truko beveik šešerius metus, buvo sunku studijuoti sudėtingus teologinius veikalus lenkų kalba, tačiau ji nepasidavė ir tapo viena iš geriausių Akademijos studenčių.

Grįžusi po mokslų į Lietuvą,Angelija skaitė teologijos paskaitas, dirbo katalikiškose draugijose vienuolijose. Susilpnėjus mamos sveikatai – pasiėmė ją pas save į Vilnių.

Po penkių metų slaugymo ir mamos mirties, Angelija ruošėsi naujam gyvenimui, tačiau ištiko pirmasis insultas, o po to ir antrasis, žymiai susiaurinęs jos troškimų mąstą.

Po antrojo insulto ji ilgai buvo ligoninėje, po to – slaugos namuose, tačiau sugebėjo atsistoti ant kojų ir vėl pradėjo vaikščioti.

„Iš ligoninės mane paėmė draugė, atvažiavusi su taksi, – prisimena senutė. – Tačiau lankyti ji manęs negali, gyvena toli. Tačiau, dėkui Dievui, kad neguliu ant patalo, dar pati galiu pajudėti...“

Senutė gyvena viena mažyčiame, iš bendrabučio kambario pertvarkytame butelyje. Virtuvė ir tualetas jame įrengti koridoriuje, kitur jų įrengti bute tiesiog nėra vietos.

„Meldžiuosi už žmones, užjaučiančius savo artimą – sako Angelija. – Su maltiečių gerumu ir pagalba dabar susiduriu dažnai, jie man atveža karštą sriubą.Su savo kaimynais kontaktų beveik neturiu, gretimi butai yra arba tušti arba nuomojami, tie žmonės manimi nesidomi...“

Tokių vienišų ir dažnai neįgalių senukų kaip Angelija, Lietuvos maltiečiai globoja 40- yje miestų daugiau kaip 2600. Kiekvienas jų ypatingas, su unikalia gyvenimo istorija ir gyvenimo būdu.

Tačiau kiekvienas jų taip nori turėti šalia savęs kažką, su kuo galėtų pakalbėti, pasipasakoti, į ką galėtų kreiptis atsitikus nelaimei.

Maloniai kviečiame paremti maltiečių veiklą, skiriant 1,2 proc. nuo GPM.

Daugiau informacijos: https://maltieciai.lt/12-proc-parama/

Arvydas BRUŽAS


Maltos ordino ambasada Lietuvos Respublikoje

Powered by BaltiCode