SSC

J. Norvaišienė: „Svarbiausia būti savimi, viską daryti atvira širdimi ir kurti gerų darbų grandinę“

Gražina Veršinskienė

Jūratei Norvaišienei šie metai reikšmingi ne tik 45-erių gimtadieniu, bet ir tuo, kad tapo Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos laureate. Šis apdovanojimas Savivaldybės tarybos sprendimu suteiktas už rašytojos atminimo puoselėjimą, labdaringos, kultūrinės, švietėjiškos veiklos tęsimą. „Mano svajonės žemiškos ir realios. Šis pavasaris, pakeitęs visų pasaulio žmonių gyvenimus ir įpročius, verčia dar labiau koncentruotis į ČIA ir DABAR. Praeitis – prisiminimai, ateitis – nenuspėjama. Nesinori gyventi iliuzijom ir svajonėm, o paskui nusivilti. Šį pavasarį buvau suplanavusi tobulai. O kas gavosi? Karantinas ir darbas iš namų. Jokių renginių, jokių kelionių, pramogų ir kt.“, – nusivylimo neslepia poetė, ne vieno konkurso laureatė, AB „Pieno žvaigždės“ Mažeikių regiono pardavimų padalinio direktorė J. Norvaišienė.

   Kaip sutikote žinią, kad tapote rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos laureate?

   Buvau nustebusi ir sutrikusi, kai Rotary klubo „Liberta“ moterys pasiūlė kelti mano kandidatūrą šiai nominacijai ir paprašė sutikimo. Bandžiau prieštarauti, teigti, kad esu eilinė moteris. Tačiau jos sudėliojo mano darbus ir veiklas pagal visus reikalaujamus kriterijus. Ir pati stebėjausi tuo rezultatu. Kaip tam tikri gyvenimo įvykiai, susitikimai, atradimai – susidėliojo į gražią dėlionę, kuri neliko nepastebėta ir yra įvertinta garbingu apdovanojimu.

   Ar tikėjotės sulaukti tokio įvertinimo?

   Man skirta premija – nebuvo mano sąmoninga siekiamybė. Tačiau tapo pastarųjų dešimties metų gyvenimo rezultatu. Gyvenau ir gyvenu gyvenimą, kuris man teikia pasitenkinimą, kuriame esu laiminga. Mano tiesioginis darbas niekaip nesusijęs su kultūra ar švietimu. Kūryba, savanoriška labdaringa ar švietėjiška veikla – mano laisvalaikis.

   Ši nominacija Jus įpareigoja?

   Šiuo metu jaučiu atsakomybę. Atsakomybę manim patikėjusiems žmonėms, rašytojos asmenybei ir jos veiklai. Jei iki šiol, kaip ir minėjau, gyvenau ir tiek – nuoširdžiai, santarvėje su savim ir aplinka – tai dabar turėsiu dar labiau pasitempti. Bet man svarbiausia būti savimi, viską daryti atvira širdimi ir kurti gerų darbų grandinę. Nes jau seniai išmokau pamoką, kad geri darbai nesidaugina, neauga, jei jų neperduodame vieni kitiems, iš širdies į širdį. Ne „aš tau – tu man“, o „aš tau – tu kitam“...

   Pakalbėkime apie Jūsų eiles. Į kiek knygų suguldėte jas?

   2017 m. rudenį išleidau pirmą poezijos rinktinę „Trys saujos laimės“. 2020 metų pavasarį pasirodė antra knyga „Žiedais gyvenimas gyvas“. Planuotą jos pristatymą Mažeikių bibliotekoje tenka atidėti dėl karantino. Mano skaitytojas stoja akistaton su paprastu, tačiau giliu žodžiu. Eilėraščiai gimsta iš to, kas natūralu – gamtos objektų ir reiškinių, kurie eilėse dažnai įgyja žmogiškų savybių. Daug švelnaus sąlyčio su visais metų laikais. Nemažai eilėraščių parašiau savo mylimai jūrai. Visoje mano kūryboje svarbūs egzistenciniai pasvarstymai. Mąstoma apie laiką, santykius, vienatvę, troškimus. Dažnas eilėraštis baigiasi netikėta, „užkabinančia“ mintimi. O tai sustiprina emociją.

   Haiku – japoniškas eiliavimas, tik viena iš Jūsų meno sričių?..

   Haiku – visiškai naujas man atradimas. Tai tradicinis japonų lyrikos žanras, poetinė miniatiūra su tam tikrais reikalavimais. Tai, kaip momentinė nuotrauka, gamtos fone pagauta mintis, nuotaika, pojūčiai, kurie subręsta stebint aplinką, būnant joje. Haiku yra nekuriamas, o tik užrašomas. Su šiuo žanru mane supažindino Goda Bendoraitienė – anglų kalbos filologė iš Klaipėdos. Haiku – tai tylos, būties poezija. Bet lietuvių mentalitetas, būdas toli gražu neprilygsta japonams. Nors turiu ne vieną laimėjimą haiku konkursuose, tačiau tikrai jaučiu, kad iki glaudaus ir artimo ryšio su aplinka, su gamta, dar turiu daug kur save išlaisvinti ir pažvelgti kitaip. Todėl trijų posmų eilėraštį kartais parašyti yra lengviau nei trijų eilučių haiku.

   Kur semiatės įkvėpimo? Kas skatina imtis plunksnos?

   Didžiausia mano palaima, paguoda ir įkvėpimas – gamta. Labai svarbūs vaikystės, jaunystės prisiminimai ir patirtys.

Ir eilėraštyje „Iš kur visa tai?“ rašau:

Jūs klausiate, žmonės, – iš kur visa tai ? –

Eilėraščiais virtusios mintys.

Ne miestas, asfaltas... Ne mūro namai –

Ne ten buvo lemta joms gimti.

 

Dar kūdikį migdė po liepa mane,

Šviežiu medumi tepė lūpas.

O beržas! – Jo šakos aukštai danguje

Varnėnus pavasariais supa.

Vienas iš motyvų rašyti ir publikuoti – lietuvių kalbos puoselėjimas. Norėjosi ir sau pačiai neleisti pamiršti, kokia vaizdinga ir turtinga mūsų kalba. Esu tvirtai įsitikinusi, kad kūrėjas, publikuodamas eiles, kad ir socialiniuose tinkluose, turi jausti atsakomybę už raštingumą.

Negaliu nepaminėti savo lietuvių kalbos mokytojos Irenos Oginskienės. Buvo sudėti neprasti raštingumo pamatai.

Dažną poezijos posmą iliustruojate ir savo nuotraukomis.

– Nuo 2016 metų gruodžio savo eiles publikuoju facebook puslapyje JŪRATĖS KŪRYBA. Visus eilėraščius iliustruoju. Kartais ir savo mėgėjiškomis nuotraukomis. Eilių iliustracijomis tapo ne viena mažeikiškių fotografų Gražinos Daukantaitės-Plonienės, Sigito Strazdausko, Jono Strazdausko, viekšniškių Izoldos Kučinskienės, Loretos ir Sigito Kazlauskų nuotrauka.

Eilėraščiai iliustruoti ir keliais žinomo dailininko šiauliečio Vilijaus Vaišvilos tapybos kūriniais. Tokiu būdu užsimezgė graži bendrystė, nes Vilijus ne tik tapo, bet ir kuria dainas bei pats dainuoja. Taip gimė kelios dainos. Mano ypač mėgstamos „Paskutinis sniegas“, „Jei paklysi mieste“.

Ką Jums reiškia, kai Jūsų eilės tampa dainomis?

–Nors nedaug mano eilių virto dainomis, tačiau kiekvienas toks virsmas mane labai jaudina. Žodis, muzika, atlikėjo pajauta – sudaro visai kitokį emocinį derinį, nutapo lyg naują paveikslą, eilėraštis įgauna dar daugiau pilnatvės.

Nepriklausote jokiam meninio žodžio sambūriui. Kodėl?

Esu labiau intravertė nei ekstravertė, nejaučiu poreikio keliauti nuo scenos ant scenos, noriu daryti, tai, ką noriu, o ne pagal sambūrio programą. Noriu to, kas tikra, nuoširdu. Noriu mažiau skubėti, daugiau stebėti. Esu dirbanti, laisvo laiko resursai riboti. Jei kažkuo užsiimu, noriu eiti „pilna koja“, padaryti viską, ką galiu. Nepatinka būti tik sąrašiniu kokios nors organizacijos dalyviu. Iš dalies tai ir lėmė mano sprendimą pasitraukti iš Mažeikių Rotary klubo „Liberta“. Tačiau graži mūsų bendrystė nenutrūko, padedu, kuo galiu. Esu parašiusi žodžius „Libertos“ himnui. Klubo moterys skatina mano kūrybiškumą, prisidėjo prie abiejų knygų leidybos finansiškai.

Turite ne vieną savo kūrybos įvertinimą. Koks pripažinimas Jums brangiausias?

–2017 metų pavasarį tapau respublikinio poezijos konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ diplomante. Konkursui pateikiami eilėraščiai apie kaimą, žemę, duoną, žemdirbio triūsą, tėviškę, gimtinę. Buvo pastebėtas mano eilėraštis „Aš sugrįšiu“.

Simboliškas piniginis prizas ir buvo paskata pradėti rimčiau galvoti apie knygos išleidimą. Jei laimėjimas už eiles, tai nesinorėjo jo išleisti, tarkim, kvepalam. Geranoriškai prisidėjo dar keletas draugų, rėmėjų ir procesas pajudėjo.

Respublikiniame haiku konkurse „Valtys kopose“ 2017 metais klasikinio haiku kategorijoje laimėjau I vietą. 2019 metais haiku Palangai konkurse laimėta pirma vieta suaugusiųjų kategorijoje.

9 haiku trieiliai išspausdinti lietuvių haiku rinktinėje „Vėjo ašmenys“ (2019 m.) Dalyvauju tarptautiniuose haiku konkursuose, laimėta 5-a vieta Indijos kukai konkurse.

     Esate ir ne vieno renginio vedėja?

     Turbūt nesu (juokiasi). Nuo 2017 m. Viekšniuose organizuojami „Viekšnių kultūros vakarai“. Esu poezijos vakaro „Žodžiai kvepiantys liepų medumi“ globėja. Pernai, 2019 metų liepą, pati ir vedžiau tokį vakarą prie Viekšnių malūno.

   Kuo sužavėjo sapnų gaudyklės, riešinės ir kt. rankdarbiai?

   Esu baigusi vaikų dailės mokyklą, tačiau piešimas ar tapyba netapo mano „arkliuku“. Esu išbandžiusi įvairių rankdarbių. Myliu virbalus, bet nemėgstu adatos. Siuvimas ir siuvinėjimas niekada nežavėjo. Net megzdama stengiuosi rūbą „konstruoti“ taip, kad būtų kuo mažiau siūlių. Šiuo metu dideli mezginiai irgi atidėti. Mezgu riešines su karoliukų raštais. 10 porų eksponuojama Mažeikių muziejaus parodoje, skirtoje Kovo 11-ajai, tačiau dėl to nelemto viruso parodos atidarymas neįvyko ir lankytojams muziejus uždarytas. Nors esu numezgusi virš 100 porų, tačiau visas išdovanoju ar parduodu. Todėl vis audžiu mintį sukurti kolekciją, kurią galėčiau pristatyti įvairiose parodėlėse ar pamokėlių metu. Šitam darbe man labai talkina vyras, nes jis suveria karoliukus. O tai smulkus ir kantrybės reikalaujantis darbas. Ypač kai reikia verti spalvotus, skaičiuojant pagal raštą.

Sapnų gaudyklėmis užsikrėčiau vienos edukacijos metu. Patinka tas jų lengvumas, plunksnelių plazdėjimas, galimybė fantazuoti ir išvengti monotoniško pasikartojimo, vienodumo.

Su populiarėjančiu poezijos žanru – haiku supažindinate ir mokinius. Ką Jums duoda susitikimai su jaunimu?

–2019 m. rudenį Kalnėnų ir Ventos progimnazijų, Pavasario ir Sodų pagrindinių mokyklų mokiniams buvo organizuotas haiku eiliavimo pradžiamokslis, bendradarbiaujant su Mažeikių rajono savivaldybės viešąja biblioteka. Mokiniai klausėsi mano paskaitos su skaidrėmis ir kitų kūrėjų haiku pavyzdžiais. Dalyvavo praktinėje veikloje – kūrė šio žanro kūrinius. Buvo surengtas konkursas „Haiku Mažeikiams“. Organizatoriai tikisi, kad tai taps tradicija ir apims ne tik rajono švietimo organizacijas, bet įtrauks ir suaugusiuosius.

Jaunimas dabar labai įvairiapusis, dinamiškas. Tad ir trumpas haiku žanras jiems turėtų būti priimtinas. Buvo įdomu stebėti, koks skirtingas jaunimas skirtingose mokyklose. Maloniai stebino drąsa, noras bendrauti, kūrybiškumas. Sulaukiau ir asmeninių žinučių su prašymais patarti, pataisyti jų pirmuosius bandymus eiliuoti haiku stiliumi. Sutikusi naujų žmonių vis pasitikrinu ir pritaikau veidoskaitos žinias. Esu baigusi veidoskaitos meistro kursus pas šios srities trenerį Žydrūną Sadauską. Tad ir atsistojusi prieš vaikų klasę, pirmiausia žvilgsniu įvertinau moksleivių veido bruožus – nosies ilgį, akių gylį, lūpų dydį ir kt. O tai leidžia tikėtis atitinkamo jų elgesio ir kūrybiškumo. Bandau spėti, kad haiku geriausiai seksis suprasti ir užrašyti gilių akių, ilgos nosies ir mažos burnos žmogui (šypsosi).

Esate įsisukusi į savanorystės ratą. Kokia tai veikla ir kodėl jos imatės?

2008 m. teko iš labai arti susipažinti su kraujo vėžiu – leukemija. Susirgo mano 38 metų vyras. Tada daug domėjausi gydimo metodais, pradėjau skelbti žinią apie galimybę tapti kaulų čiulpų donorais. Organizavau kaulų čiulpų donorystės akcijas.

2012 m. Mažeikių krašte pradėjau vystyti kaulų čiulpų donorystės iniciatyvą „Būk geras, abituriente“. Tais pačiais metais organizavau akciją „Būk geras“ darbovietėje AB „Pieno žvaigždės“ filiale Mažeikių pieninė. Onkohematologinių ligonių bendrija (OHLB) „Kraujas“, prie kurios įkurta kaulų čiulpų donorystę propaguojanti informacinė kampanija „Būk geras“, padėjo man skleisti žinią ir skatinti žmones registruotis į negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą. Mano prašymu kraujo laboratorijoje „Rezus.lt“ Mažeikių filiale pradėti imti kraujo mėginiai potencialių kaulų čiulpų donorų registrui.

2012 m. balandžio 26 d., kartu su OHLB „Kraujas“ ir Mažeikių Rotary klubu „Liberta“ Mažeikiuose pristatytas filmas „Kraujo kelias“. Filmas dabar jau publikuojamas viešai visuomenės švietimo ir ugdymo pagrindais.

(žr. prieigą: https://www.youtube.com/watch?v=gqOX_bjHH9U).

Pirmos eilėraščių rinktinės „Trys saujos laimės“ pristatymo metu kviečiau aukoti asociacijai „Kraujas“. Suaukota tikrai nemaža suma. (Asociacija „Kraujas“ – tai nuo 2002 m. veikianti visuomeninė organizacija, vienijanti kraujo vėžiu ir kitomis retomis vėžio formomis sirgusius, sergančius ligonius, jų artimuosius, gydytojus bei visus asmenis, palaikančius bendrijos veiklą, savanorystės ir kaulų čiulpų donorystės idėjas.)

Belieka apgailestauti, kad šiuo metu OHLB „Kraujas“ pristabdė kaulų čiulpų donorystės idėjos sklaidą rajonuose, tarp moksleivių, bet retkarčiais susisiekiu su organizacijos „Kraujas“ prezidente primindama, kad nekantrauju savanoriškai prisidėti prie šios misijos tiek Mažeikių mieste, tiek ir Mažeikių rajone. Juolab, kad į Lietuvą ateinantis naujas metodas – mėginių paėmimas ne iš kraujo, o iš seilių – supaprastintų potencialių kaulų čiulpų donorų įtraukimą į registrą.

Papasakokite apie savo tėvus, jų lūkesčius.

–Tėtis žinomas kalvis Česlovas Pečetauskas. Jo veikla taip pat daugeliu atžvilgiu labdaringa, nes yra ne vieno renginio rėmėjas, išdovanojęs daug savo kalviškų dirbinių iš amžinojo metalo. Mama – tiesiog geras Žmogus. Argi tai ne vertybė? Manau – didžiulė.

Tėvai susipažino Kaune, dar būdami studentais. Ten aš ir gimiau prieš 45-erius metus. Mama kilusi iš Viekšnių, tad dar buvau visai maža, kai šeima persikėlė į Mažeikius.

Kokių vertybių atsinešėte iš namų, mokyklos?

–Man patinka stabilumas, ramybė, laiko planavimas, nemėgstu netikėtumų, kurie išmuša iš vėžių.

Neturiu pretenzijų nei savo vaikystei, nei mokyklai. Neprisimenu kažko skaudaus ar žeidžiančio iš vaikystės ar jaunystės, kas kaip šešėlis sektų visą gyvenimą. Pagarbus tėvų ir mokytojų elgesys skatino mano atsakomybę jiems. Tuometinę Mažeikių 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar Mažeikių Gabijos gimnazija) baigiau 1993 metais, bet dar ir dabar palaikau ryšį su keliais mokytojais, kas 5-erius metus susitinkam beveik visi klasiokai. Vadinasi, blogai tikrai nebuvo.

Anksti supratote, kuo norite būti? Kas paskatino pasirinkti veiklos sritį?

–Kažin ar ir dabar suprantu? (juokiasi) Mokyklą baigiau sidabro medaliu. Tad, atrodė, kad yra daug atvirų durų į ateitį. Kurį laiką viliojo ir medicinos studijos. Bet sulaikė abejonės savo gabumais ir galimybėmis taip ilgam pasineri į mokslus. Juolab, kad jau draugavau su savo būsimu vyru. Tuo metu vis populiarėjo vadybos studijos. Baigiau KTU tuometinį biznio administravimo fakultetą, o vėliau ir vadybos magistrantūrą.

Kas Jums šeima?

–Santuokoje gyvenu jau 24-erius metus. Su vyru susipažinau dar besimokydama vidurinėje mokykloje. Esu dėkinga savo vyrui Egidijui, kuris mane skatina, palaiko ir suteikia laisvės bei erdvės. Tai jo dėka mokausi į gyvenimą žvelgti ramiai, be įtampos, priimti tai, kas skirta. Ir dėkoti. Du vaikai – Augustė ir Simonas – jau studentai. Kaip ir dauguma šiuolaikinių jaunų žmonių, yra inovatyvūs, kūrybingi, laisvai į ateitį žvelgiantys ir žengiantys jaunuoliai.

Įsimintiniausias biografijos faktas, kuris pakeitė Jūsų gyvenimą...

–Manau, kad viskas, kas vyksta, tam ir duota, kad vienaip ar kitaip mus keistų, pateiktų galimybes, o toliau jau mūsų pačių pasirinkimas – pamatyti jas ir pasinaudoti ar ne. Nėra kažkokio vieno įvykio, kuris būtų tas esminis, ašinis pokyčių indikatorius. Turbūt kiekvienas gyvenimo penkmetis ar dešimtmetis turi savo ryškiausius momentus. Juk gyvenimą koreguoja bei asmenybę formuoja ir šeimos sukūrimas, vaikų gimimas, naujos pažintys, atradimai ir netektys...

Ar lieka laiko kitiems pomėgiams? Koks būna laikas, kurį skiriate tik sau?

Sakyčiau visa tai, apie ką kalbėjau prieš tai ir yra pomėgiai – kūryba, rankdarbiai, buvimas gamtoje, kelionės, knygos, eterinių aliejų ir kvapų pasaulis. Tai ir yra laikas sau. Namie turiu savo erdvę, mėgstu būti viena. Greit pavargstu nuo triukšmingų draugijų.

Atskleiskite, kokią sudėliotumėte savo laimės mozaiką?

–Jei trumpai, tai laimė, turbūt – santarvė su savimi. Mes linkę manyti, kad mūsų laimė priklauso nuo išorinių aplinkybių ar aplinkinių elgesio. Tačiau mano siekis – į įvairias situacijas žvelgti taip, kad atsiskleistų galimybės, o ne problemos. Ar visada pasiseka? Žinoma, kad ne.

Ar daug yra dalykų, kurių žmonės apie Jus nežino?

–Čia priklauso nuo žmonių, kiek jie artimi, kiek domisi, kiek aš jiems įdomi. Visada yra, ko vieni apie kitus nežinome. Jau patyriau, kad ir su eilėraščiais reikia atsargiai. (juokiasi) Nes tie, kurie mane artimiau pažįsta, greit sureaguoja į nuotaikas eilėse. Bet ten nebūtinai AŠ, ten būna ir lyrinis herojus. Tad nereikia visko skaityti pažodžiui ir visas emocijas matuoti ant manęs. Juolab, kad tai – kūryba, vaizduotė, iliuzija.

Ko norėtumėte palinkėti?

Kaip žodžiais paprastais

Sakyt ką nors nepaprasto...

Ir palinkėt kažko? –

Svarbiausia – iš širdies...

Nors besakyčiau ką –

Gale paliksiu daugtaškį –

Kiekvienas pats, ko trokšta, prisidės.

Svarbu – be purvo, apgavysčių, melo.

Svarbu – nors su lašu tikėjimo, vilties...

Gražiausia juk, kada prie stalo mažo

Susirenka daugiau, negu sutilpt galės.

Ir ne pyrago kąsti –

Laužti kampo duonos –

Nuo vieno kepalo, o gal riekės...

Be pažadų, be prašymų...

Išties juk baisiai plonas

Likimo siūlas

Iki nebūties...

 

Kaip žodžiais paprastais

Sakyt kažką nepaprasto...

O gal be žodžių – tik žvilgsniu tyliu...

Tačiau vis tiek – gale palikti daugtaškį,

Tarytum langą link naujų vilčių...

 

Taip pat skaitykite:

Powered by BaltiCode