Neseniai atrastos septynios apytikriai Žemės dydžio planetos, besisukančios aplink vieną mažą žvaigždę, suteikia puikių galimybių ieškoti nežemiškos gyvybės už mūsų Saulės sistemos ribų, trečiadienį paskelbė tyrėjai.
Visos septynios planetos yra maždaug vienodo dydžio ir masės, kaip ir mūsiškė. Jos beveik neabejotinai sudarytos iš uolienų, o trys patenka į zoną, kurioje gali būti skysto vandens, sakoma žurnale „Nature“ paskelbtoje studijoje.
Itin svarbu, kad jos yra gana arti Žemės, o šios egzosistemos centrinis šviesulys – blyški ir itin vėsi raudonoji nykštukė TRAPPIST-1, esanti Vandenio žvaigždyne, suteikia astronomams galimybę tyrinėti kiekvienos planetos atmosferą ir ieškoti tikėtinų cheminių pėdsakų, liudijančių apie tikėtiną gyvybinę veiklą.
„Atlikome itin svarbų žingsnį pastangose surasti gyvybės anapus“, – sakė studijos bendraautorius Amaury Triaud (Amori Trio), dirbantis Didžiosios Britanijos Kembridžo universitete.
„Nemanau, kad iki šiol turėjome tinkamų planetų, kad tai išsiaiškintume, – jis sakė per spaudos konferenciją. – Dabar turime tinkamą taikinį.“
Iš visų jau žinomų egzoplanetų sistemų TRAPPIST-1, esanti tik už 39 šviesmečių, turi didžiausią skaičių Žemės dydžio planetų, besisukančių aplink vieną žvaigždę.
Be to, dauguma jų atrodo skriejančios „vidutinėje zonoje“ – ne per karštoje, kad vanduo išgaruotų, bet ir ne per šaltoje, kad visas vanduo virstų ledu.
Šis atradimas papildo gausėjančius įrodymus, kad mūsų Paukščių Tako galaktikoje yra dešimtys milijardų pasaulių, nepanašių į mūsiškį, ir kad jų yra daug daugiau nei manyta anksčiau.
Stulbinama, tačiau astronomijos profesionalai galbūt iki šiol ieškojo klaidingoje vietoje.
„Puiki idėja – tyrinėti planetas aplink mažiausias galaktikos žvaigždes, esančias arti mūsų“, – sakė studijos pagrindinis autorius Michaelis Gillonas (Mikaelis Žijonas), Belgijos Lježo universiteto profesorius.
„Ultravėsi nykštukė“
„Šito niekas iki mūsų nebuvo atlikęs: dauguma astronomų buvo sutelkę dėmesį į žvaigždes, panašias į mūsų Saulę“, – prieš paskelbiant naująją studiją žurnalistams sakė M.Gillonas.
M.Gillonas ir jo bendradarbiai 20 metais specialiu teleskopu pradėjo stebėti TRAPPIST-1 – vadinamąją ultravėsiąją nykštukę, kurios masė sudaro mažiau nei 10 proc. Saulės masės. Praeitais metais jie pranešė aptikę aplink šį šviesulį skriejančias tris planetas.
Netgi per teleskopą neįžiūrimas planetas jie aptiko naudodami tranzito metodą: stebėdami mažytį, bet išmatuojamą žvaigždės šviesio sumažėjimą, kai planeta praslinkdavo tiesioje linijoje tarp stebėtojo ir savo šviesulio.
Vėlesni apskaičiavimai atskleidė neatitikimų, todėl M.Gillonas suvokė, kad šioje sistemoje galbūt esama kitų egzoplanetų, dar neaptiktų tiesioginiais stebėjimais.
„Taigi, paprašėme suteikti laiko tiriant NASA Spitzerio (Spicerio) kosminiu teleskopu“, – sakė kita šios studijos bendraautorius Emmanuelis Jehinas (Emanuelis Žejenas), irgi dirbantis Lježo universitete.
„Gavome 20 parų iš eilės atlikti itin svarbiems stebėjimams, leidusiems nustatyti, kad yra septynios tranzuojančios planetos“, – aiškino jis.
Dirbami Žemėje esančiose observatorijose astronomai žvaigždę galėdavo stebėti tik naktimis.
„Iš kosmoso stebėdavom nuolat, ir visi tranzitai atitiko“, – pažymėjo E.Jehinas. Mokslininkai stebėjo iš viso 34 tranzitus.
Palyginus su atstumais tarp mūsų Saulės ir jos planetų, TRAPPIST-1 sistema atrodo labai glaudžiai susispaudusi.
Iš tikrųjų ši žvaigždė ir visos septynios jos palydovės, apskriejančios savo orbitas per 1,5-12 dienų, galėtų lengvai sutilpti į erdvę tarp Saulės centro ir arčiausiai jo skriejančios mūsų sistemos planetos – Merkurijaus.
Tarsi saulėlydis
Jeigu Žemė skrietų taip arti Saulės, ji būtų pragariškas ugnies kamuolys.
Tačiau TRAPPIST-1 spinduliuoja daug mažiau energijos, todėl jos planetų paviršiaus temperatūra, priklausomai nuo atmosferos sudėties ir fizinių charakteristikų, galėtų būti nuo nulio iki 100 laipsnių Celsijaus, sako mokslininkai.
M.Gillonas ir jo bendradarbiai jau pradėjo analizuoti planetų atmosferų cheminę sudėtį.
„Yra mažiausiai vienas molekulių derinys, kurio gana gausus buvimas sakytų mums, kad ten esama gyvybės, o tikimybė būtų 99 procentai“, – pažymėjo M.Gillonas.
Pavyzdžiui, tam tikras metano, deguonies arba ozono ir anglies dvideginio santykis beveik neabejotinai būtų nulemtas biologinių veiksnių.
„Deja, niekada nebūsime 100 proc. įsitikinę, nebent aptiktume iš už mūsų Saulės sistemos ribų (pasiųstą) ten esančių protingų (būtybių) žinią“, – pridūrė M.Gillonas.
Pasak A.Triaud, nuo trijų vidinių planetų – TRAPPIST-1 D, E arba F – paviršiaus – atsivertų išties žadą atimantis žvaigždės ir jos sistemos vaizdas.
Raudonosios nykštukės diskas būtų 10 kartų didesnis negu mūsiškės saulės, jos spalva būtų persiliejanti nuo „sodraus raudonio“ iki lašišos spalvos, aiškino mokslininkas.
„Vaizdas būtų gražus: šviesos būtų apie 200 kartų mažiau negu saulės šviesos Žemėje vidurdienį, – pridūrė jis. – Atrodytų tarsi saulėlydžio pabaiga.“
Paryžius, vasario 22 d. (AFP-BNS).
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
