Š. Liekis. Grįžtant prie amžinų temų: Lietuva ir Lenkija

 

Lietuvos ir Lenkijos santykiai, bendra istorija yra nesibaigiančių debatų objektu Lietuvoje. Dvišalių interesų politizavimas ir ideologizavimas iš praeities kylančiomis klišėmis ne kartą tapo kliūtimi abipusiam suartėjmui.

Dar viena kliūtis – Lietuva iki šiol neturi strateginio pasakojimo (naratyvo), kaip neturi ir jį lydinčios užsienio politikos strategijos. Strateginis pasakojimas turi apibūdinti ne tik praeities įsivaizdavimą, bet ir dabartį bei ateities užsienio politikos vizijas. Kol kas Lietuvos svarbiausi asmenys net nebando mums atsakyti į pamatinius strateginius politinės vaizduotės klausimus. Koks valstybės egzistavimo tikslas? Kodėl šita Lietuvos tauta turi egzistuoti? O gal geriau išsivažinėti kur keliai lygesni, o sveikatos apsauga ir švietimas yra aiškus valstybės prioritetas, o ne laikomas našta?

Politinis elitas privalo įtikinti tautą, kad ja rūpinasi, o žmonių gerovė yra svarbiausia vertybė. Dabar įsivyravęs procedūrų laikymasis ar ES struktūrinių lėšų įsisavinimo politika negali būti savitikslė. Kol kas panašu, kad buhalterija, valstybės institucijų procedūros bei kaštų ir naudos analizė valdo šią valstybę kaip plaustą be burių ir irklų, be tikslo ir misijos.

Susidaro įspūdis, kad politikai savo brangią tautą išnaudoja siaurų interesų vardan ar Lietuvos pramonininkų konfederacijos naudai. O kad pastarieji naudą gaudo guviai, matome ir iš to, kad jie naudojasi nemokamomis Vyriausybės suteiktomis patalpomis porą dešimtmečių. Galėtų kokiai gyvūnų prieglaudai dvidešimčiai metų suteiktų patalpas tokiomis sąlygomis.

Kol politikai neapsisprendžia su strategija – būtina mažų mažiausiai sustiprinti bendradarbiavimą su savo kaimynais bei pasitikėjimą valstybės gebėjimais atsispirti grėsmėms iš rytų.

Tūlas pilietis paklaus – prie ko čia santykiai su kaimynais?

Ekonominis augimas mažoms šalims yra tiesiogiai susijęs su stabilumu ir bendradarbiavimu, transporto ir komunikacijų plėtros prioritetais, o viso to be kaimynų negali turėti.

Pirmiausia mums patiems reikia atsakyti į klausimą, ar mes išmokome pamokas iš tarpukario laikotarpio. Tada nesutarimais su Lenkija pasinaudojo Sovietų Sąjunga, kuri manipuliavo Lietuvos politiniu elitu, ir galų gale okupavo kartu su nacistine Vokietija Lenkiją, o paskui ir Lietuvą.

Akivaizdu, kad be Lenkijos yra neįmanoma strateginė Lietuvos gynyba, sunkiai įmanomi infrastruktūriniai projektai, sujungiantys su likusia ES. Paskutiniu laiku pradėta Vyriausybės atskirų problemų sprendimo taktika trumpalaikėje perspektyvoje pasiteisino. Šios iniciatyvos gerinant tarpusavio santykius sumažino dalį įtampų, kilusių dėl nepatenkintų interesų grupių spaudimo įstatymų leidėjams ir vyriausybėms.

Mažeikiuose pasirašytu susitarimu ORLEN grupei priklausanti Lietuvos naftos perdirbimo bendrovė išreiškė ketinimą išlaikyti glaudžią partnerystę su „Lietuvos geležinkeliais“. Abi šalys įsipareigojo plėsti bendradarbiavimą gabenant krovinius Lenkijos kryptimi. „ORLEN Lietuva“ šia kryptimi planuoja per metus nukreipti keletą šimtų tūkstančių tonų jos gaminamos produkcijos, taip užtikrinant ORLEN grupės veiklos lankstumą ir Lenkijos aprūpinimo degalais saugumą. 2017 metais „Lietuvos geležinkeliai“ informavo Europos Komisiją apie sprendimą atstatyti Mažeikiai – Rengė ruožą (viso 19 km) iki Lietuvos sienos.

Buvo užbaigti kelis metus trukę ginčai dėl krovinių vežimo tarifų, o „Lietuvos geležinkeliai“ su svarbiausiu savo klientu susitarė dėl abi puses tenkinančių bendradarbiavimo sąlygų. Abi bendrovės taip pat sutarė nutraukti ginčus teismuose. Taikiai išspręstas ginčas suteikia puikų pagrindą plėsti bendradarbiavimą ne tik krovinių gabenimo srityje, bet ir kitose logistikos sferose - vagonų nuoma, krovinių ekspedijavimas kitų šalių teritorijomis, kitų papildomų paslaugų, susijusių su krovinių vežimu. Mažeikiuose naftos perdirbimo gamyklą valdanti „ORLEN Lietuva“ yra vienas didžiausių „Lietuvos geležinkelių“ klientų. Per metus bendrovė perveža apie 9 mln. tonų „ORLEN Lietuvos“ krovinių. Karinėje srityje išlaikomas anksčiau buvęs tempas.

Lenkija NATO policijos misijoje paskutinį kartą dalyvavo 2017 gegužę-rugpjūtį iš Šiaulių. Lietuvos prašymu Lenkijos naikintuvų misija buvo pratęsta mėnesiui per pratybas „Zapad“ iš Malborko Lenkijoje. Taip pat planuoja dalyvauti 2019 bei 2020 metais. Pratybose „Geležinis Vilkas“ 2017 metais  ir „Kardo kirtis“ 2018 metais taip pat dalyvavo Lenkijos kariai.

LITPOLUKRBRIG (lietuviška-lenkiškas-ukrainietiška brigada) yra kitas geras praktinio karinio bendradarbiavimo pavyzdys. Junginio štabas jau yra sertifikuotas ir pasiekęs visišką operacinį pajėgumą. Pradedamos svarstyti galimybės brigadai dalyvauti misijoje Kosove KFOR. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Tačiau ir toliau egzistuoja „strateginis netikrumas“. Kiek abipusiai santykiai yra nuoširdūs ir gilūs?

Pamatinis klausimas dabartinėje situacijoje – ar galima palaikyti strateginį bendradarbiavimą turint tiktai dažnai skaldančius praeities pasakojimus, bet neturint aiškios racionalizacijos apie dabartį ir ateitį. Kiek šis bendradarbiavimas yra tvarus? Ar jis gali būti gyvybingas, kai dalis visuomenės yra pesimistė ir žiūri, kas ir kaip vyko praeityje. Būkime atviri, bendradarbiavimui trukdantys istoriniai pasakojimai apie „grobikus lenkus“ yra gyvi ne vien marginalių mėgėjų darbuose, bet ir ženklios Lietuvos tautos dalies politinės vaizduotės dalis.

Gal atsakas yra labiau ideologizuotoje dabarties viešojoje politikoje nei dabar? Iš tiesų, dažnai viešoje erdvėje bandoma įtarinėti, kad bendradarbiavimas Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas yra sąlygotas tariamo Valstiečių ir žaliųjų Lietuvoje ir dabar valdančio PIS (Prawo i Sprawiedliwosc) Lenkijoje ideologinio artumo. Kita vertus užmirštama, kad Lenkiją iki tol valdžiusi PO (Platforma Obywatelska) ir lietuviškos Tėvynės sąjungps – Lietuvos krikščionių demokratų Lietuvoje ideologinis artumas sutapo su didžiausiomis įtampomis dvišaliuose santykiuose per paskutinius dvidešimt penkis metus.

Akivaizdu, politikos mokslų atstovams, yra akivaizdu, kad PIS‘o sukurtas valstybės modelis neišnyks net šiai partijai pralaimėjus rinkimus, nepriklausomai, ką apie tai mano opozicija ar Europos Komisija. Posūkis į gerovės valstybę tapo šiuolaikine mada. Viltis yra gyva, kad Valstiečių ir žaliųjų valdančioji dauguma iš tiesų siekia gerovės valstybės modelio įgyvendinimo taip pat.

Kita vertus, užsienio politikoje PIS akcentuoja grėsmes. Lietuvos tų grėsmių sąraše nėra ir, galima tikėtis, nebus. Kol kas Lietuvoje Lenkija taip pat nėra vaizduojama kaip grėsmė dabartyje ir ateityje.

Situaciją palengvina ir tai, kad mūsų šalis siejantis transatlantinis bendradarbiavimas ir partnerystė su JAV stiprina bendrumo dvasią ir globalios užsienio politikos potyrius tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje.

Svarbu pastebėti, kad išlaikytinių laikai prie kurių mūsų politinis elitas buvo pripratęs, saugumo politikoje baigėsi. Proaktyvumas, gera nuotaika ir rimtos investicijos į tarpvalstybinius santykius yra būtinos. Beje, kaip ir tarpasmeniniuose santykiuose. Dažnas vyriškis įsivaizduoja, kad jis patiks moteriai koks bebūtų. Tačiau kita pusė viską pastebi. Štai jis godus, niūrus, pašaipus, susikoncentravęs išimtinai ties savo problemomis. Iš tokio taško
žiūrint, net jūsų protas ir grožis nebus vienareikšmiai įvertinti.

Situaciją gali išgelbėti tiktai jūsų poelgiai, demonstruojantys jūsų savigarbą, išmintį, pasitikėjimą savimi ir kitais. Šitokios laikysenos ir reikia laukti iš dvišalių Lietuvos ir Lenkijos santykių artimiausiais metais. 

----------

Profesorius Šarūnas Liekis yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode