Nerimstant diskusijoms, ar teisingai elgiasi kai kurios savivaldybės, skirdamos po 100 eurų tėvams, leidžiantiems vaikus į privačius darželius, verta šią dilemą panagrinėti plačiau.
Paklausus tėvų, į kurį darželį norėtų vesti savo vaikus, dauguma tėvų atsako, jog jiems nėra skirtumo, ar jis valdiškas ar privatus, svarbu, kad vaikams būtų gerai ir kad mokėti reiktų kuo mažiau, arba iš viso nemokėti. Tokie argumentai aiškūs, logiški ir įtikinantys, tačiau klausimas – o kas yra nemokama? Ar tai reiškia, jog darželio pastato išlaikymą (šildymas, elektra, vanduo, kt.), auklėtojų atlyginimus, vaikų ir tų pačių darbuotojų maitinimą bei ikimokykliniam ugdymui reikalingų priemonių nupirkimą užtikrina nežinomi geradariai, filantropai ar Saudo Arabijos šeichai? Ne, deja, už visą tą ikimokyklinio ugdymo sistemą moka ne tik tie patys vaikų tėvai, bet ir visi Lietuvos gyventojai, mokantys mokesčius. Net ir tie, kurie tų mažamečių vaikų neturi.
Lietuvoje šiuo metu pagal Švietimo ir mokslo ministerijos turimus duomenis veikia 733 ikimokyklinio ugdymo įstaigos, iš kurių 3 yra valstybinės (biudžetinės įstaigos, valdomos ministerijos), 604 savivaldybių (biudžetinės įstaigos, valdomos savivaldybės administracijos) ir 126 nevalstybinės arba kitaip – privačios (asociacijos, viešosios įstaigos, uždarosios akcinės bendrovės ir pan.). Šie skaičiai rodo, jog Lietuvoje palaipsniui žmonės prisiima asmeninę atsakomybę už ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą ir kuria privačius darželius dėl kelių priežasčių – arba dėl pernelyg didelio darželių stygiaus (ypač, Vilniaus miesto atveju), arba dėl to, jog tėvų netenkina senais standartais paremto „valdiško“ darželio veikla, ugdymo turinys, ten dirbantis personalas, kurio tėvai negali pakeisti, bei kitos priežastys.
Darželio veikla ir ugdymo turinys. Valdymas.
Daugumoje dar nuo sovietmečio veikiančių darželių, kurie yra savivaldybių biudžetinės įstaigos, ugdymo turinys ir mikroklimatas mažai kuo skiriasi nuo to, kaip jie veikė dar iki Lietuvos nepriklausomybės laikų, o ir ten dirbantys žmonės šiandien gali suskaičiuoti, jog tame darželyje išleido jau 10 ar 20 vaikų laidą, t.y. dirba daugiau kaip 40 metų. Iš vienos pusės čia nieko bloga – kartais geras pedagogas, kad ir dirbantis su mažais vaikučiais, savo išmintimi ir patirtimi yra daug vertingesnis už jauną ir nepatyrusį, ką tik mokslus baigusį potencialų auklėtoją. Reikia sutikti, visose blogose ar gerose situacijose būna išimčių. Bet matant ir džiaugiantis tik tais geraisiais „išimtiniais atvejais“, nebematoma kritinės masės, t.y. didžiosios dalies tos ikimokyklinio ugdymo sistemos problemų.
Motyvuoti tėvai ar profesionalūs ikimokyklinio ugdymo specialistai nelaukdami, kada valstybiniame darželių sektoriuje situacija pasikeis, patys įkuria organizacijas, kuriuose vaikai ugdomi ir užimami pagal Valdorfo, Montessori, Suzuki ar kitas vaikų ugdymo metodikas. Tokiuose darželiuose specialistai yra motyvuoti, gebantys užtikrinti tinkamą mikroklimatą vaikams ir nuoširdžiai atsidavę savo darbui. Jei šiam teiginiui atsiranda bent kokia abejonė, viską sutvarko paprasta rinkos logika – vaikai informuoja tėvus, jog jiems darželyje kažkas nepatinka, tėvai veda vaikus į kitą darželį, o pastarasis dėl darbo trūkumų paprasčiausiai užsidaro, arba kartu su tėvais išsprendžia kylančias problemas ir toliau sėkmingai dirba.
Paprasta logika sako, jog jei pagrindiniai darželio naudos gavėjai yra vaikai, o papildomi naudos gavėjai yra tėvai, tai ir darželio valdymas turi būti organizuojamas taip, kad jame sprendimus priimtų patys naudos gavėjai. Šiuo atveju, jei mažamečiai vaikai dar neturi sprendimų priėmimo teisės, tai tuos sprendimus priima arba patys tėvai, arba perduoda tą teisę patikėtiniams – susirinkime išrinktai tarybai/valdybai, o pastaroji suformuoja administraciją ir įdarbina tik tuos darbuotojus, kurie yra reikalingi ir kompetentingi savo funkcijoms užtikrinti.
Toks darželių veiklos modelis jau plėtojamas privačiuose darželiuose, tačiau tokių tėra tik 126 iš 733. Kyla klausimas, o ką daryti su likusiais 607 „valdiškais“ darželiais, kurie valdomi savivaldybių administracijos ir kuriuose tėvų sprendimai iš esmės arba visiškai nieko nereiškia, arba tie sprendimai apsiriboja šventės datos nustatymu ar eilinės rinkliavos už spintelių nupirkimą dydžio nustatymu.
Lietuva, ypatingai šalies savivaldybės, turi imtis ryžtingų veiksmų ikimokyklinio ugdymo valdymo pertvarkai, sudarant sąlygas patiems gyventojams steigti ikimokykliniu ugdymu užsiimančias organizacijas, arba pačioms savivaldybėms reorganizuoti biudžetinius darželius į nevyriausybines organizacijas ir tiesiogiai įsileisti tėvus į tos organizacijos valdymą. Tokiu atveju įvairių darželių skaičius galėtų išaugti, o „valdiškų“ darželių galėtų likti tik tiek, kiek jie būtų specializuoti, arba teikiantys tokias paslaugas, kurių savivaldybėje negalėtų suteikti jokia kita veikianti organizacija.
Darželio išlaikymas: skaičiai
Pagal LR Vyriausybės patvirtintą tvarką, ugdymo procesui organizuoti, šiuo atveju ir ikimokykliniam (finansuojama dalis ugdymo programos – ne mažiau kaip 4 valandos per dieną) ugdymui skiriamas krepšelio dydis vienam vaikui yra ne mažiau kaip 980 eurai metams (kaimiškose vietovėse ar specialius poreikius turinčių vaikų ugdymui ši suma yra didesnė). Šias lėšas už kiekvieną vaiką gauna tiek „valdiškas“ darželis, tiek ir privatus, tik pastarasis negauna dar maždaug tokio paties dydžio dotacijos ir iš savivaldybės biudžeto. Abiejų tipų darželiai (valstybiniai ir privatūs) dar papildomai turi ir rinkliavų sistemą, kuri kiekviename darželyje yra skirtinga.
Štai nuo šio momento kiekvienas tėvas turi įvertinti, kiek iš tiesų kainuoja vesti vaiką į darželį ir suprasti, jog nemokamų darželių nebūna – už jų veiklą sumoka arba patys tėvai, arba visi likę mokesčių mokėtojai.
Paskaičiavus vieno nedidelio miesto (gyventojų skaičius 24 tūkstančiai) dviejų darželių pajamas, gaunami tokie skaičiai:
Privatus darželis: pajamos per metus apie 40.000 EUR (iš jų 25% iš savivaldybės; 75% mokinio krepšelis, tėvų įnašai bei gauta parama ir pačių uždirbtos pajamos). Darbuotojų skaičius – 4. Vaikų skaičius – nuo 20 iki 30 (vieno vaiko „kaina“ apie 130 EUR/mėn). Dirba ir vasaros metu. Patalpas darželio veiklai nuomoja rinkos sąlygomis.Savivaldybės darželis: pajamos per metus apie 77.000 EUR (iš jų 55% iš savivaldybės; 45% mokinio krepšelis, tėvų įnašai bei gauta parama ir pačių uždirbtos pajamos). Darbuotojų skaičius – 11. Vaikų skaičius – 30 (vieno vaiko „kaina“ apie 215 EUR/mėn). Vasaros metu nedirba. Patalpas darželio veiklai skiria savivaldybė pagal panaudos sutartį.
Skaičiai rodo, jog panašaus dydžio darželių (po 30 vaikų) išlaikymui sugeneruojamos pajamos skiriasi beveik du kartus, tačiau klientų skaičius panašus. Kodėl taip yra – valstybiniame darželyje yra beveik 3 kartus daugiau darbuotojų, tarp kurių be auklėtojų yra direktorius, keli jo pavaduotojai, kitas personalas ir sargai. Siekiant apsaugoti patalpas tereiktų įrengti signalizaciją ir papildomai apdrausti turtą – tai metams kainuotų ne daugiau kaip 300 eurų.
Kitose savivaldybėse – tiek didmiesčių, tiek ir mažų savivaldybių, pavyzdžiai panašūs: savivaldybei pavaldžiuose biudžetinių įstaigų darželiuose, kuriuose yra iki 9 grupių (daugiausia 180 vaikų) metinės pajamos svyruoja tarp 400 – 600 tūkstančių eurų (vieno vaiko „kaina“ apie 280 EUR/mėn). Didžioji šių lėšų dalis nukeliauja ne tik tiesioginiams auklėtojų atlyginimams, bet skiriamos tokios pareigybės kaip direktorius ir 2-3 jo pavaduotojai (nors direktorius ir pavaduotojai galėtų tiesiogiai dirbti su vaikais ir tokių pareigybių atskirai nereikėtų laikyti kaip etatinių pareigybių), ūkvedžiai, darželio sekretoriai, tarnybinių patalpų valytojai, sandėlininkai, elektrikai, statinių priežiūros ir remonto darbininkai, kiemsargiai ir sargai. Tiesa, kuo šios dvi paskutinės pareigybės skiriasi, galėtų atsakyti tik pačių darželių vadovybės.
Kaip išspręsti Panevėžio darželio „Kregždutė“ susidariusią krizę?
Kaip ir įprasta „valdiškuose“ darželiuose, skandalingai pagarsėjęs ir iš krizinės situacijos niekaip neišlipantis darželis „Kregždutė“ Panevėžyje taip pat turi itin didelį kolektyvą, kurį sudaro administracija (5 darbuotojai); pedagoginis personalas (16 auklėtojų) ir ūkio personalas – 20 auklėtojų padėjėjų ir kitų darbininkų, tarp kurių yra tokių keistų pareigybių kaip kasininkas (kam reikalingas darželyje kasininkas, kai ūkinė – komercinė veikla darželyje grynais pinigais nevykdoma), sandėlininkas, skalbėjas, remonto darbininkas, santechnikas, 3 sargai, kiemsargis ir pan.
Metinės biudžeto pajamos apie 340 tūkstančiai eurų (270 tūkstančiai atlyginimams). Iš jų 90 tūkstančiai eurų mokinio krepšelio lėšos, likusi suma (230 tūkstančių eurų) savivaldybės biudžeto lėšos. Darželis papildomo finansavimo iš kitų šaltinių (parama, kitos lėšos) gauna 2.200 eurų. Specialiosios lėšos (tėvų įnašai už vaikus) sudaro apie 25 tūkstančius eurų.
Direktorė darželiui vadovauja dar nuo 1987 metų, o šiemet iš jį lankančių 135 vaikų, net 75 vaikų tėvai rašė skundus savivaldybei ir Švietimo bei mokslo ministerijai su prašymu atleisti direktorę dėl neigiamo mikroklimato ir blogos įtakos darymo tiek vaikams, tiek ir su jais užsiimantiems pedagogams. Beje, skundus rašo ne tik tėvai, bet ir patys pedagogai – iš 41 darželio darbuotojo, skundus pasirašė net 26. Taigi, situacija yra iš tiesų bloga, o tai patvirtina ir darželyje psichologinį mikroklimatą tyrę nepriklausomi psichologai.
Tačiau, ką daryti, kad situacija pasikeistų? Kartais tokiose itin sunkiose situacijose atsakymo genialumas slypi paprastume – ne siekti direktorės atleidimo, o paprasčiausiai tėvams kartu su pedagogais įkurti asociaciją ar viešąją įstaigą, „persivesti“ savo vaikus į naujai įkurtą ikimokyklinio ugdymo įstaigą, už tai gauti finansavimą už moksleivio krepšelį, papildomo finansavimo kreiptis į savivaldybę (taip, kaip jį gauna biudžetinės įstaigos), verslo įmones, įvairius nacionalinius fondus ir programas, galiausiai tėvams pervesti 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio savo pačių valdomai organizacijai. Esant savivaldybės geranoriškumui – paprašyti ir patalpų panaudai (kad ir tų pačių), kuriose būtų vykdoma ikimokyklinio ugdymo veikla. Tėvai tampa darželio savininkais, jų vaikai gauna tinkamas paslaugas, sumažėja įtampos, gerėja bendra atmosfera.
Martinas Žaltauskas
Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro direktorius
