Parama dėkojame




Mantas Zakarka: „Jaunimo politikai – 20 metų. Ar padarėme viską, ką galėjome?“

Šiemet Lietuva mini jaunimo politikos 20-metį – sukaktį, svarbią ne vien jaunimo organizacijoms, bet ir sprendimų priėmėjams bei šalies visuomenei. Nuo ko viskas prasidėjo ir ką turime šiandien – tai klausimai, padėsiantys išsiaiškinti, ar tikrai padarėme viską, ką galėjome jaunimo politikoje per 20 metų. 

 
1996 metai, žymintys jaunimo politikos pradžią, kai buvo priimta Valstybinė jaunimo politikos koncepcija, o po jos – dar keletas svarbių dokumentų bei įstatymų pakeitimų ar papildymų, yra viena iš svarbiausių datų kalbant apie jaunimo nuomonės atstovavimą šalyje. Vis dėlto, tai buvo fazės, kurioje jauni žmonės  dar tik ieškojo savo balso visuomenėje ir turėjo sau atsakyti į daugybę klausimų, pradžia. Ir šis ieškojimų laikotarpis tęsėsi palyginus ilgai – iki 2003 metų, kai buvo žengtas dar vienas svarbus žingsnis ir priimtas Jaunimo politikos pagrindų įstatymas (JPPĮ).
Įstatymas, pripažinęs jaunimo politiką kaip atskirą viešosios politikos sritį, įtvirtino jos pagrindus, įgyvendinimo principus, organizavimą bei valdymą. Visa tai atvėrė kelią daugeliui jaunimo iniciatyvų ir kampanijų, pagaliau aiškiai parodė visuomenei, kad jaunimas, kaip ir bet kuri kita socialinė grupė, turi savo nuomonę ir gali ją tinkamai atstovauti.
Šiandien, praėjus 20 metų nuo tada, kai jauni žmonės dar tik ieškojo tinkamų saviraiškos būdų, jaunimo politika smarkiai plėtojasi: bandomos skirtingos metodikos, pilotiniai projektai, o visi jaunimo politikos griaučiai, anksčiau nugulę vien dokumentuose, apauginami turiniu – realiai įgyvendinamais sprendimais ir veiksmais. Vis dėlto, ar per 20 metų padaryta pakankamai?
Bene opiausia visais laikais išlikusi jaunimo politikos problema yra nepakankamas finansavimas. Nors 2016 m. valstybės biudžete jaunimo ir su jaunimu dirbančioms nevyriausybinėms organizacijoms numatytas finansavimas yra didesnis lyginant su 2015 m., tačiau tik šiais metais skiriamas finansavimas susilygino su prieš krizę buvusiu finansavimu ir siekia 2008 m. lygį. 15 eurų metams jaunam žmogui nėra pakankama suma, kad jis būtų išugdytas pilietišku, versliu bei atsakingu mūsų šalies gyventoju.
Klausimas, dėl kokių priežasčių reikia skirti tam tikro dydžio finansavimą senjorams ar vaikams keliamas labai retai, tad kodėl sprendimų priėmėjai vis dar naudoja stebuklingąją frazę, kad jaunimas gauna ir taip pakankamą finansavimą? Ryškesnis biudžeto didinimas  jaunimo organizacijoms lemtų didesnį jaunimo įsitraukimą į tokių organizacijų veiklą, efektyvų pilietiškumo ugdymą, įgūdžių, reikalingų darbo rinkai, įgijimą. Visa tai stabdytų nemenką jaunimo emigraciją, kuri yra dar viena skaudi Lietuvos problema.
 2013 metais iš Lietuvos emigravo 17,6 tūkst. Jaunų žmonių, o tai sudarė beveik pusę (45,3 proc.) visų emigrantų. Ir nors dėl to galima kaltinti per mažą jaunimo įtraukimą, nepakankamą pilietiškumo ugdymą, tačiau viskas tik apsisuka ratu ir atsigręžia į valdžios atstovus, skirstančius eilutes valstybės biudžete.
Visgi, didelės jaunimo emigracijos problemos negalima perkelti vien ant valdžios atstovų pečių. Pačios jaunimo organizacijos taip pat privalo keistis ir orientuotis į jauną žmogų, kuriam nebėra taip svarbu priklausyti tam tikrai organizacijai, jis nori dalyvauti pilietinėse iniciatyvose, būti aktyvus visuomenės narys, tačiau neskuba „klijuoti“ sau skauto, ateitininko ar jaunojo liberalo etiketės.
 Kai kurios jaunimo nevyriausybinės organizacijos per 20 metų dar vis nesugebėjo išnaudoti viso potencialo ir kiek užsisėdėjo ties tradicine jaunimo aktyvumo sąvoka. Ateitis priklauso daug platesniam dalyvavimo visuomeniniame gyvenime spektrui: tikriausiai greit pasieksime etapą, kai jaunas žmogus galės būti elektroniniu skautu ir nebūtinai eis į žygius gamtoje. Į tai privalo atsižvelgti ir visos jaunimo bei su jaunimu dirbančios organizacijos.
Žvelgiant į jaunimo politikos ateitį galima pastebėti, kad daug dalykų jaunų žmonių pasirinkimuose nulems politikai ir jų požiūris į reformas. Dažnai sritys, glaudžiai susijusios su jaunimo politika, politikų reformuojamos vien tam, kad viskas būtų daroma kitaip nei prieš tai buvusioje Seimo kadencijoje. Visi pokyčiai ir sprendimai tokiu būdu tampa nenuoseklūs, priverčia jaunus žmones stabilumo ieškoti svetur, nors viskas, ko užtektų tėra partijų veiksmų derinimas.
Tad, pasiekus laiką, kai jaunimo politika plėtojasi, vien dokumentuose įrašyti žodžiai tampa realybe, o jauni žmonės jaučia vis daugiau pilietinės galios, tetrūksta dar labiau suderintų sprendimų priėmėjų veiksmų, lanksčių jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų bei nesustabarėjusio požiūrio į jauną žmogų tam, kad viskas keistųsi tinkama linkme.

Rasa ALEŠKEVIČIŪTĖ
Lietuvos jaunimo organizacijų taryba ( LiJOT)

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode