Parama




Kaimynystė – dvipusė empatija, tolerancija, pakantumas...

 

B.ŠNEIDERAITIENĖ

 

Didysis Dievo įsakymas moko mylėti artimą kaip save patį. Tik ar mes visada to paisome?! Dažnai savi poreikiai ir norai užgožia bet kokią toleranciją, o ką jau kalbėti apie meilę kitam, o juolab – kitokiam. Tik kartais nesusimąstome, kad mumyse išsibujojęs egoizmas visada, anksčiau ar vėliau, atsisuka prieš mus pačius.

Publikacijos tema labai jautri, susijusi su mūsų visuomenės dalimi, tačiau šiek tiek kitokia, nei mes įpratę laikyti norma. Tai žmonės, turintys negalią. Būtent dėl jų nepageidaujamo elgesio ir juos prižiūrinčiųjų, kaip manoma, pareigingumo stokos redakciją pasiekė nusiskundimai. Su šia kaimynų išsakyta problema supažindinome atsakingų institucijų vadovus ir pateikiame jų komentarus bei nuomones.

Skundas redakcijai

„Jau daugelį metų Mažeikiuose, Šerkšnės g. 2, veikia VšĮ „Vilties erdvė“, kurios namuose gyvena sutrikusio intelekto gyventojai, nors jie atrodo kaip psichiniai ligoniai, – taip pradedama dėstyti problema dėl kaimynystėje esančių Gyvenimo namų gyventojų. – 1996 ar 1997 m. Radeckienė rinko kaimynų parašus, kad galėtų nusipirkti nebaigtą statyti namą ir čia įkurti vaikų našlaičių globos namus, tačiau po kiek laiko to kvartalo gyventojai pasijautė apgauti, nes tuose namuose apsigyveno ne vaikai našlaičiai, o psichiniai ligoniai, kurių elgesys neprognozuojamas. Jie laisvai gali išeiti į gatvę, kadangi vartai atidaryti, puola prie praeinančių, rėkdami kažką savo kalba ir taip gąsdindami žmones, dažnai einančius ir su vaikais.

Kol buvo vienas namas, dar buvo pakenčiama, bet dabar jau atsiradus priestatui, trikdomas viso kvartalo gyventojų, kaimynų gyvenimas. Dalis tų namų gyventojų išvežama į dirbtuves, esančias kitur, o kita dalis lieka ir jie nėra užimami jokia veikla. Dažniausiai vaikšto po kiemą, šaukdami puldinėja prie tvoros, jei pamato einančius pro šalį, sėdi ant suoliukų, kurie sustatyti į gatvės, kaimynų pusę, rėkauja, triukšmauja, šitaip gąsdindami aplinkinius. Grįžusieji iš dirbtuvių taip pat prisideda prie triukšmo.

„Vilties erdvės“ namuose yra sodas, uždara teritorija, kur neįgalieji, prižiūrimi darbuotojų, galėtų ramiai leisti laiką. Žmonės, norintys įsikurti šiame rajone, tiesiog bijo tokių kaimynų ir žada nebesistatyti namų. Kaimynai neturi nieko prieš prieš sergančius žmones, tačiau juk yra darbuotojai, kurie turėtų užsiimti su ligoniais, juos prižiūrėti, kad jie nevaikščiotų bet kur, elgtųsi ramiai ir negąsdintų aplinkui gyvenančių žmonių bei netrikdytų ramybės“.

Įstaigos atsiradimo istorija

VšĮ „Vilties erdvė“, kurią sudaro Grupinio gyvenimo namai ir Specialiosios dirbtuvės, direktorė Stasė Radeckienė atsakydama į pateiktą skundą tikino, jog jame yra daug tikrovės neatitinkančių faktų tiek dėl Gyvenimo namų įkūrimo, tiek dėl neįgaliųjų elgesio ir darbuotojų darbo vertinimo.

Pasak S. Radeckienės, 1996 m.  gruodžio 13 d. Mažeikių r. taryba priėmė sprendimą įsteigti nuo 1997 m. sausio 1 d. pensionatą sutrikusio intelekto žmonėms „Vilties namai“: „ Kiek pamenu, buvo paskelbtas konkursas namo pirkimui Mažeikiuose ir sudaryta komisija namo tinkamumui vertinti. Į komisijos sudėtį buvau įtraukta ir aš, tuomet ėjusi sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ Mažeikių skyriaus pirmininkės pareigas.  Buvo siūlomi namai, juos apžiūrėjus, apsistota ties dviem: Vakarų g. ir Šerkšnės g. Vakarų g. gyventojai surinko parašus ir buvo prieš šio pensionato steigimą, namas šiandien stovi su išdaužytais langais ir nežinia, ar kaimynams nuo to geriau. Liko namas Šerkšnės g. 2, tiksliau, to pastato griaučiai (stogas ir sienos), kurio pirkimui komisija pritarė. Mano nuomonės buvo klausiama, bet jokių apklausų ir parašų iš kaimynų aš neatlikau. Parašus iš kaimynų galbūt rinko pastato savininkas. Pirmieji gyventojai apsigyveno 1998 m. pradžioje.“

S. Radeckienė po laimėto konkurso 1997 m. rugpjūčio 1 d. buvo  priimta  dirbti tuometinės biudžetinės įstaigos – pensionato sutrikusio intelekto žmonėms „Vilties namai“ – direktore ir kartu su Savivaldybės už statybų priežiūrą atsakingu asmeniu prižiūrėjo namų įrengimo eigą. Namo savininkai, parduodami namą, buvo įsipareigoję atlikti daug pakeitimų. Po įsteigimo namų pavadinimas vėliau buvo pakeistas į Mažeikių rajono „Vilties gyvenimo namai“, o nuo 2002 m. spalio 1 d.  po biudžetinių įstaigų Mažeikių darbo terapijos centras ir Mažeikių rajono „Vilties gyvenimo namai“ reorganizacijos į viešąją įstaigą „Vilties erdvė“,  Gyvenimo namai tapo viešosios įstaigos padaliniu.

Poreikis – dar vienam pastatui

S. Radeckienės teigimu, laikui bėgant keitėsi neįgaliųjų poreikiai, Savivaldybės socialinių paslaugų planai, keitėsi socialinių paslaugų norminiai aktai, be to, tapo aišku, kad gyventojai turi gyventi vienviečiuose kambariuose, kadangi kiekvieno asmens charakterio savybės, poreikiai, negalios labai skiriasi.

„Atsižvelgiant į tai, kad poreikis paslaugoms, ypač asmenims su sunkia negalia, didėja, o Gyvenimo namų aplinka nebeatitinka neįgaliųjų poreikių – namai nepritaikyti asmenims, turintiems kompleksinę (proto ir judėjimo) negalią, buvo parengtas projektas, kuriuo nebuvo siekiama padidinti esamo pastato plotą ir pritaikyti senas patalpas asmenims su sunkia kompleksine negalia, kadangi tai būtų buvę ir sudėtinga, ir finansiškai nenaudinga. Siekiant užtikrinti ilgalaikės socialinės globos paslaugų plėtrą bei prieinamumą ir sunkios kompleksinės negalios asmenims, buvo pasirinkta tame pačiame žemės sklype pastatyti dar vieną nedidelį vieno  aukšto pastatą su sunkios negalios asmenims pritaikyta fizine aplinka. Stendas su projekto pavadinimu buvo pastatytas Šerkšnės g. prie statomo objekto visą projekto įgyvendinimo laikotarpį. Nuo gyventojų niekas nebuvo slepiama“, – „Būdui žemaičių“ pasakojo S. Radeckienė.

Pasak direktorės, įgyvendinus projektą – pastačius atskirą pastatą ir suremontavus esamą, buvo išspręsta poreikio apsigyventi problema, modernizuotos įstaigos infrastruktūra tapo prieinama asmenims su sunkia kompleksine negalia, didžioji dalis gyventojų apsigyveno vienviečiuose kambariuose, gyvenamoji aplinka tapo artima įprastai namų aplinkai ir atitinka stacionarių socialinių paslaugų įstaigų patalpoms keliamus reikalavimus.

„Abu padaliniai – 10 ir 16 vietų – Grupinio gyvenimo namai bendruomenėje yra alternatyva didelėms, miškuose paslėptoms socialinės globos įstaigoms, kurios šiandien yra pertvarkomos“, – sakė  direktorė.

Visuomenė – tai mes visi

Anot S. Radeckienės, pertvarka dar ilgai užtruks,tačiau dar neretai nemaža dalis visuomenės vadovaujasi išankstinėmis nuostatomis bei stereotipais apie negalią, neskiria proto negalios nuo psichikos ligos, todėl vis dar egzistuoja mitai apie proto negalios asmenų agresyvumą, jokių įgūdžių neturėjimą, nesuvokimą ir pan.

„Visuomenė, tai yra mes visi, dar ir šiandien sunkiai priimame kitoniškumą, norime, kad viskas būtų tobula, kad vaikai gimtų sveiki ir gražūs, būtų geri, paklusnūs, baigtų mokslus, turėtų darbus, kad kaimynai būtų tokie, kokių mes norime, kad kaimynų šunys nestaugtų, kad niekas nesibartų, kad apgirtę kaimynai nešauktų, nesmurtautų, kad šalia nebūtų laidojimo namų, kad nesklistų muzika iš arti esančios kavinės. Bet juk čia yra gyvenimas. Jeigu kai kuriuos dalykus gal ir galime rinktis, tai dėl negalios tikrai pasirinkimo nėra, taip skyrė Dievulis. Neįgalieji yra mūsų visuomenės dalis, jie iš niekur neatvyko, visada gyveno tarp mūsų daugiabučiuose, nuosavuose namuose. Tėvai leido juos į darželius, mokyklas, o šiandien suaugusius savo vaikus dėl nepakeliamos naštos ar pačių neįgaliųjų pasirinkimo apgyvendina socialinės globos arba Grupinio gyvenimo namuose savoje bendruomenėje“, – dėstė įstaigos vadovė.

Neturi psichinės ligos požymių

S. Radeckienė ramina, jog proto negalios asmenys nėra pavojingi kitiems, jie patys labai pažeidžiami ir mažiausiai apsaugoti nuo smurto, išnaudojimo ir patyčių, dažnai tampa aukomis dėl savo patiklumo, atvirumo ir negebėjimo apsiginti: „Jų negalia neturi būti įvardijama kaip liga, jie gimė tokie, todėl nereikia jų bijoti, o tiesiog priimti kaip normą. Truputis empatijos, tolerantiškumo, meilės artimam ir viskas bus gerai.“

Siunčiami į minėtus namus asmenys turi medicinos išvadas. Asmenys su psichine negalia neturi būti siunčiami į įstaigą, skirtą proto negalios asmenų apgyvendinimui, kadangi abiejų negalių poreikiai ir darbo metodai su klientais skiriasi. „Dėl asmens duomenų apsaugos medicinos dokumentai ir informacija apie asmenis mums neprieinami, todėl mes neneigiame, kad gali būti apgyvendinami proto negalios asmenys, turintys ir psichinės ligos požymių. Protiškai neįgalūs asmenys, kaip ir kiekvienas iš mūsų, gali sirgti įvairiomis ligomis, tarp jų ir psichinėmis. Paaiškėjus, kad asmuo dėl savo ligos kelia pavojų sau ar kitiems, būtų sprendžiamas klausimas dėl tolesnio paslaugų teikimo Grupinio gyvenimo namuose. Šiuo metu tokių asmenų mūsų įstaigoje nėra“, – užtikrino direktorė.

Neveža į dirbtuves

Pasak vadovės, įstaigoje darbas organizuojamas taip, kad neįgalieji gautų kokybiškas socialines paslaugas. Teikiant socialinę globą siekiama užtikrinti asmens geriausią interesą. Asmens kasdienis gyvenimas ir veikla organizuojami lanksčiai, siekiant suderinti asmens galimybes, pageidavimus, pomėgius ir Grupinio gyvenimo namų galimybes. Namuose dirbantys darbuotojai turi teigiamą požiūrį į asmenų užimtumo, laisvalaikio praleidimo, pomėgių realizavimo ir  pan. pasirinkimą.

„Atsižvelgiant į tai, kad naujuose Grupinio gyvenimo namuose yra visos galimybės teikti aštuonių dabar čia gyvenančių asmenų poreikius atitinkančias užimtumo paslaugas, į dienos socialinės globos paslaugas teikiantį padalinį, Specialiąsias dirbtuves, šie asmenys nevežami. Be to, Specialiose dirbtuvėse vietų jau trūksta iš miesto atvykstantiems klientams, negaunantiems kitų paslaugų. Esant poreikiui, asmeniui padedama kontroliuoti elgesį stresinėse situacijose, patiriant ar išgyvenant krizes, netektis, tarpininkaujama, kad būtų išspręsti konfliktai ar sumažinti emociniai išgyvenimai, siūlant specialistų pagalbą, susitikimus su artimaisiais“, – sakė S. Radeckienė.

Kalbėjo su darbuotojais

Direktorė teigė, jog dėl išsakytų pretenzijų apie neįgaliųjų netinkamą elgesį buvo kalbėta su darbuotojais: „Jų teigimu, viskas labai perdedama. Gaila, kad nuolat vienai iš kaimynių darbuotojai turi aiškintis dėl jai nepatinkančio žmogaus, nuolat vaikštančio savo įstaigos teritorijoje. Bet mes negalime uždrausti žmogui vaikščioti. Ar ne tikslingiau būtų stengtis kuo mažiau per dienas kaip per padidinamą stiklą žiūrėti tik į vieną pusę, pamirštant, kad ne kartą neįgalieji yra padėję, prisiminti, kad niekas specialiai taip nesielgia iš mandrumo. Neįgalieji taip reiškia emocijas, sutinkame, kad ir kalba kai kurių yra neaiški, nerišli. Bet ką daryti?“

Vieni nepaliekami

Su neįgaliaisiais dirba tikrai tam darbui atsidavę žmonės, jų atlyginimai tikrai ženkliai per maži, bet jie dirba ir nesiskundžia. Darbuotojams nustatytos pertraukėlės, jie dirba visą parą veikiančioje įstaigoje, todėl turi teisę ir pavalgyti, ir kavos atsigerti. Darbuotojams netikėtai susirgus ar atostogaujant, dirba mažiau darbuotojų, bet neįgalieji vieni niekada nepaliekami. Dažnai su darbuotojais kalbame, kaip gerinti darbo kokybę, kaip mokyti bendrauti neįgaliuosius tarpusavyje, su kaimynais. Prašome jų neiti iš teritorijos, nekalbinti kaimynų, užsodinome nuo gatvės tujas, praeis 3–4 metai, jos paaugs, paslėps mus nuo smalsių akių, galime iš visų pusių teritoriją apsodinti, bet tai nėra problemos sprendimas ir visko iš karto pasiekti neįmanoma. Abi pusės turės išmokti gyventi kaimynystėje“, – įsitinusi S. Radeckienė.

Kitaip reiškia emocija

Mažeikių rajono savivaldybės administracija iš VšĮ „Vilties erdvė“ perka specialiąsias socialines paslaugas  (dienos, trumpalaikę ir ilgalaikę socialinę globą) proto negalios asmenims. Pasak Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Jolantos Kekytės, tokių paslaugų poreikis šiuo metu, sėkmingai veikiančios šios įstaigos dėka, yra patenkinamas: „Labai džiaugiuosi, kad turime tokią įstaigą ir galime didžiuotis, kad šiandieninė socialinė politika proto negalios asmenų atžvilgiu orientuota į tokio pobūdžio socialinių paslaugų teikimą, kaip yra Mažeikiuose jau keliolika metų. Nuo 2014 iki 2023 metų Lietuvoje vykdoma pertvarka – perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams Lietuvoje procesas.Pertvarkos tikslai – sudaryti sąlygas neįgaliesiems (proto negalios asmenims) gauti jų poreikius atitinkančias individualias bendruomenėje teikiamas paslaugas; skatinti visuomenės vertybinių nuostatų kaitą ir formuoti teigiamą požiūrį į teikiamas bendruomenines paslaugas.Taip, pas mus tai nauja, tačiau vis tiek labai gaila, kad šalia mūsų gyvenantys mūsų – Mažeikių bendruomenės – žmonės vis dar nenori pažinti dešimtmetį šalia gyvenančių kaimynų ir kartais būna labai nepakantūs kitokiam šalia esančiam žmogui. Galiu patikinti, kad „Gyvenimo namuose“ gyvenantys mūsų globotiniai nėra nei pikti, nei agresyvūs. Jie paprasčiausiai kitaip negu mes moka ir gali išreikšti savo emocijas.“

Dėmesys – integracijai

Kad Šerkšnės g. 2 namo gyventojai nėra agresyvūs, „Būdą žemaičių“ patikino ir Savivaldybės mero pavaduotoja Irena Macijauskienė: „Taip,ten gyvena proto negalią turintys gyventojai, bet jie turi medicinines pažymas, kad gali gyventi bendruosiuose gyvenimo namuose.Jų priežiūrai yra darbuotojai, kurie turi prižiūrėti ir užimti ten gyvenančius, kurių neveža į dirbtuves, esančias Vilniaus g. 2A. Be to, teritorija aptverta,vartai turi būti rakinami.“

I. Macijauskienės teigimu, tokie nusiskundimai rodo, kad visuomenė dar nėra pasiruošusi priimti kitaip mąstančių ir suprantančių mus supantį pasaulį: „Visi šalies dokumentai skelbia ir ragina kuo daugiau dėmesio skirti neįgaliųjųintegracijai į visuomenę.“

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode