Kadaise Marso paviršiuje tikrai buvo skysto vandens, tačiau kol kas neaišku, ar jis tokiu pavidalu egzistuodavo ilgą laiką, ar tik per trumpus atlydžius, ištirpus planetą kausčiusiems ledynams.
Toks ledinio Marso modelis yra paremtas skaičiavimas, jog ankstyvąjį Marsą pasiekdavo per mažai Saulės šviesos, kad jame galėtų būti nuolatinių skysto vandens telkinių. Bet dabar, remiantis detalesniais skaičiavimais, pasiūlytas kitoks modelis, pagal kurį Marso niekados nekaustė didžiuliai ledynai.
Pagal šį modelį, Marso klimatui reikšmingos įtakos turėjo ugnikalnių išsiveržimai ir meteoritų smūgiai, į atmosferą išmesdavę daug metano ir anglies dvideginio ir taip sustiprindavę šiltnamio efektą.
Tokiame Marse esantis vanduo galėjo ilgai išlikti skystas, galėjo vykti vandens apytaka ir lyti lietus. Tiesa, lietaus turėjo būti nedaug – iki 10 cm per metus. Šie procesai geriausiai paaiškina stebimas Marso paviršiaus struktūras – upių vagas, ežerų ir jūrų baseinus bei potvynių užtvindomas plynes.
Techologijos.lt
