Darom/juosta




Sovietinė ir dabartinė televizija: problematikos raida

televVisais laikais viena svarbiausių masinės audiovizualinės komunikacijos funkcijų buvo viešosios erdvės, socialinės, komunikacinės arenos ir informacijos vartotojų rinkos sukūrimas. Toje erdvėje paprastai išdėstomi argumentai ir formuojama nuomonė. Reikėtų nepamiršti, jeigu kabame aie sovietinę Lietuvą ir būtent tų laikų televiziją – dėstomi argumentai buvo daugiausia vienašaliai ir subjektyvūs, naudojami tik tam tikrai norimai nuomonei suformuoti. Žiūrint dabartinės Lietuvos televiziją, visą audiovizualię produkciją, akivaizdžiai pastebime pakitimų: nuo žanrų iki problematikos ar norimų perteikti tikslų.

 

Būta ir komedijų

 

Apžvelkime sovietų Lietuvos televiziją bei rodytą produkciją. Mažiausiai propagandiškas serialas, ko gero, buvo „Petraičių šemoje“. Eteryje šis serialas pradėtas rodyti 1964 m., o paskutinė serija ekranuose pasirdė 1972 m. Kas įdomiausia ir neįprasta šiems laikams – serialas transliuotas tiesiogiai. Tuometinę televiziją nagrinėję specialistai, šį serialą vadina pirmaja lietuvių situacijų komedija. Seriale daugiausia vaizduojamos kasdieniškos buities problemos, su intarpais, kuriuose nekalbama, tačiau pavaizduojamas darbas ar kita veikla vaizdiškai. Dauguma scenų vaizdūuojama pozityviai, be intrigų, kurios verstų sukti galvas, kodėl ir kaip įvyko veiksmas. Visas humoras perteikiamas santūriai, kitaip tarinat, seriale buvo juokaujama taip, kaip tais laikais buvo suprantamas juokas. Lyginant su šių dienų komedijomis, serialą „Petraičių šeimoje“ niekaip negalėtume pavadinti komišku, tačiau serialo transliavimo laikais žmonės būtent taip atsipalaidavo.

 

Žiniasklaida – propagandos įrankis

 

Tuo tarpu kita sovietų Lietuvos televizijos produkcija šiek tiek skiriasi ne tik nuo „Petraičių šeimos“, bet ir nuo bet kokios šių dienų politinės ar kiek labiau rimtesnės laidos. Žygintas Pečiulis teigia, kad sovietinėje televizijoje egzistavo vertikalus hierarchinis transliuotojo ir auditorijos ryšys, biurokratinis, monologinis kalbėjimo stilius. Programų turinį lėmė politikos ir kultūros elitas, manęs, kad auditoriją reikia šviesti, prusinti, auklėti. Komunistiniame bloke kuriant naują visuomenę buvo siekiama liaudies paklusnumo, vienybės, Vakaruose – visuomenės konsolidacijos, stabilumo, demokratijos plėtros. Veikė sudėtinga vizavimo sistema: scenarijai pasirašomi redakcijos vadovo, televizijos vadovo, Glavlito (Valstybinių paslapčių saugojimo spaudoje valdybos) pareigūno. Parengtos laidos būdavo peržiūrmos, jeigu reikia, permontuojamos ar kitaip redaguojamos: trinamas garsas, transliacijos metu uždengiamas vaizdas ar pan. Kaip jau minėta, televizija, kaip ir kitos tuometinės žiniasklaidos priemonės, buvo partijos ir vyriausybės siekių realizavimo priemonė. Kas šiais laikais yra šiek tiek kitaip. Kyla klausimas, kodėl televizijai, kaip propagandos įrankiui,buvo skirta daugiausia dėmesio. Visgi natūralu, kad vaizdinė priemonė labiau tinka nei kitos masinės informacijos ir propagandos priemonės: ji visiems prieinama, lengvai suprantama. Kiekvienas žanras ir kiekviena tematika turėjo savo tikslus. Visuomeninės politinės laidos turi formuoti darbo žmonių materialistinę pasaulėžiūra, skiepyti tarybinio patriotizmo ir proletarinio internacionalizmo idėjas, mobilizuoti kolektyvus partijos iškeltiems ekonominiams socialiniams uždaviniams spręsti, skleisti mokslo žinias ir geriausią patyrimą. Ekonominės laidos turi pasakoti apie darbo organizavimą, socialistinį lenktyniavimą, racionalizatorių judėjimą, darbo našumo didinimą, gaminių kokybės gerinimą. Ideologiniai tikslai keliami ir kultūros, meno, vaikų ir jaunimo laidoms. Jie lemia kūrinių, repertuaro proporcijas, deklaruojamas idėjas, propaguojamus etalonus.

 

Specialios propagandinės laidos

 

Paminėkime ir kitų, sovietinėje Lietuvje pasirodžiusių laidų. Tarkime laidoje „Kas jūs, kunige Svarinskai?“ imamamas interviu su kunigu. Čia galime įžvelgti ironijos krislų ar netgi žeminimo detalių. Tai reiškia, kad valdžia per televiziją darė, kas jiems buvo patogu ir televizija buno naudingiausias tikslų siekimo įrankis.

Tai neturi nieko bendro su dabartinės televizijos suvokimu ir tikslais, ypač pagrindiniu – objektyvumas. Apskritai, žurnalistinis objektyvumas tada neegzistavo kaip prioritetinis dalykas. Svarbiausia buvo valdžia ir jai tinkama informacija. Todėl ir filmuose bei serialuose, vienuose daugiau, kituose mažiau, atsiskleidė sovietinės ideologijos prieskonis, kuris tuo metu atrodė priimtinas ir įprastas visuomenei.

 

Lietuvos televizijos pradžia

 

Sovietinės virtuvės dydžio kambarėlyje kelią pradėjo Lietuvos televizija. Bet iš ekrano išgirsti lietuvišką žodį anuomet jau atrodė stebuklas, kaip ir pats televizijos aparatas. Nors buvo daug kalbama apie primilžius fermose, rodomi akmeniniai komunistų vadų veidai, bet televizija ir radijas okupacijos metais išlaikė tautinę savastį. Iki šių dienų egzistencinio klausimo drama tebejaudina radijo ir televizijos veteranų širdis. Nacionalinio LRT senjorų sambūrio vadovas Vytautas Mikuličius sakė, kad cenzūra ir šiais laikais neįsivaizduojama politinė kontrolė nesužlugdė žurnalistų, režisierių, operatorių kūrybinio prado. Jį net labiau už komunistinę ideologiją ardo dabartinė reitingų diktatūra, gimdanti vidutinybes ir tik subtiliam namų šeimininkių skoniui įtinkančias laidas. „Negalėjome kalbėti laisvai, bet lietuvių kalbos švarumui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Prie diktoriaus pulto nuolat gulėjo lietuvių kalbos žodynas. Dabar nacionalinės televizijos žurnalistai, žinių pranešėjai irgi kalba taisyklingai, bet kai kurių komercinių televizijų laidų vedėjų dikcija – atrodo, jie iš gatvės būtų paimti. Siaubinga artikuliacija“, – kritiškai kalbėjo nuo 1951 m. Lietuvos radijuje, vėliau, 1957 m. įkurtoje Lietuvos televizijoje dirbęs 83 metų V. Mikuličius. Anot žurnalisto, tuomet buvo aiškios ribos, kiek galima reikštis ir kokios galėtų būti pasekmės: „Žinojome, ką galima kalbėti, o ko ne. Bet ne visada suveikdavo. Kartą per radiją pasakiau, kad raketų išradėjas buvo XVII a. lietuvių artilerijos inžinierius Kazimieras Simonavičius. LRT komiteto pirmininką Joną Januitį iškvietė Lietuvos kompartijos Centro komiteto (LKP CK) biuras, davė velnių. Atlėkė pas mane įpykęs J. Januitis ir paaiškino, raketas XX a. pradžioje išrado Rusijos mokslininkas Konstantinas Ciolkovskis, tokia partijos tiesa. Nors iš tiesų K. Simonavičius pirmasis aprašė raketų veikimo principus XVII a. Bet tokios buvo nuostatos – viską, kas geriausia pasaulyje, išrado rusai“, – kalbėjo Lrytas.lt interviu davęs V. Mikuličius.

 

Televizijos problematika

 

Nuo pat televizijos atsiradimo laikų televizija ir visa audiovizualinės žiniasklaidos auditorija susidūrė su tam tikromis, skirtingiems laikmečiams būdingomis, televizijos problematikomis. Sovietmečiu pagrindinė problema buvo objektyvumo stoka ir žiniasklaidos naudojimas ne pagal paskirtį, o valdžios siekių tikslais. Natūralu, kad didžioji dalis informacijos buvo cenzūruojama ir neleidžiama į eterius, o kartais ir klaidinga informacija arba perspausta propagandos tikslais pasirodydavo visuomenei. Tiesa, sovietmečiu žmonės menką problemą įžvelgdavo tame. Pirmiausia, tik dalis turėjo televizorius, tad ne visi matydavo, kokia propaganda skleidžiama per televiziją, o antrą – visuomenė buvo prie to įpratusi ir manė, kad tokia perspausta propaganda yra natūralu. Tai tas pats, lyg juoktis iš šiems laikams galbūt nejuokingos komedijos, nes tai buvo įprasta ir natūralu. Žvelgiant į šių dienų televiziją propagandos mažai kur galime aptikti, tačiau matome įvairų pasirinkimą laidų ir audiovizualinių kūrinių, kuriais siekiama suburti kuo didesnę auditoriją ir pakelti televizijos reitingus. I š to kyla per didelis pasirinkimas programų, kurios galbūt ne visada kuriamos dėl auditorijos prusinimo, o tik dėl reitingų, todėl natūralu, jog turinys kartais gali pasirodyti naivus. 

Asociatyvi nuotr.

 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode