Ssc pirmasis




Apsakymas „Apmušalai“

Šiuo metu rašytojai Joyce Carol Oates yra 82. Kūrėja išleido 58 romanus,dar rašė poeziją.Kaip sako pati rašytoja, knyga, pakeitusi jos gyvenimą yra Lewis Carol ,,Alisa stebuklų šalyje’’. Kūriniai, labiausiai įtakoję Joyce Carol rašymo stilių yra Franso Kafkos apsakymai, James Joyce ,,Dubliniečiai’’ bei Emily Bronte Vėtrų kalnas.

Apsakymas ,,Apmušalai’’ nagrinėja pagyvenusio, viengungio vyriškio Voito siekį išsaugoti jaunystę žavintis nepilnametėmis merginomis.Rašytoja subtiliai užsimena, koks neprognozuojamas gyvenimas-gal šiandien turi viską, o rytoj jau nieko.Nagrinėjama pavydo tarp seserų tema.

Norėčiau, kad nemokančiam skaityti angliškai žmogui Joyce Carol Oates apsakymas ,,Apmušalai’’ pakurstytų susidomėjimą amerikiečių literatūra bei šios kūrėjos giliu vidiniu pasauliu.

Dėl vertimų kreiptis Tel. 8 687 82 057.

Ramutė Čepauskaitė

Vertėja

Joyce Carol Oates

Apmušalai

Ar Rajanas Voitas nuspėjo, kad trylikametė Šeron Makgregor jį įsimylėjo? Gali būti. Žinoma. Daug merginų pajusdavo meilę Rajanui Voitui. Vyresnioji Šeron sesuo Eva iš pradžių leisdavo laiką Voit brolių apmušalų parduotuvėje. Jos artimiausia draugė buvo Karen Voit. Rajanas –Karen dėdė – erzintojas. Jis mėgdavo kibinti brolio mažus vaikus, o šiems patiko toks padūkusio dėdės elgesys.Išblyškęs, neišvaizdus Karen veidas parausdavo dėdei ją pavadinus pupyte, mažiuke, gražuolyte ar paklausus, kas yra didesnio dydžio – jos batas ar liemenėlė.Mažieji vaikučiai skuosdavo griaudėdami iš juoko,kai dėdė Rajanas pagrasindavo juos pakutenti. Jei jam nepavykdavo jų rasti,šie lėtai parsėlindavo prie dėdės darbo stalo. Klientės, subrendusios moterys,lūkuriuodavo prie Rajano Voito stalo, kad pažiūrėtų,kaip jis planuodavo dar kartą atnaujinti jų baldus. Jos apžiūrinėdavo gausybės audinių pavyzdžius, o paskui, koketiškai laidydamos kiek dviprasmiškus sąmojus, išeidavo (Šeron, net būdama labai jauna, galėjo tai pastebėti) besišypsančios ir patenkintos.Dėdė Rajanas buvo keleriais metais vyresnis už savo brolį Džimą,bet atrodė ir,žinoma, elgėsi tarsi būtų už jį jaunesnis daugeliu metų.Jis gyveno bute Mein gatvėje,esančioje miesto centre,vairavo naujo modelio automobilį, neturėjo žmonos ir vaikų, tempiančių žemyn, kaip pats mėgdavo girtis. Taip šnekėdamas, Rajanas žvelgdavo sau į kojas, švaistydavosi nerūpestinga savimi patenkinto žmogaus šypsena. (Tarsi tu galėtum pastebėti silpnas, bet čiupinėjančias kulkšnis rankas ir jas atstumti.)

Rajanas buvo raumeningas, tvirto kūno sudėjimo vyras su tankiais lyg derva nutepliotais antakiais, gerai atrodantis tarsi šiurkštus primatas. Jis turėjo tiesias, mentelę primenančias rankas, buvo tas, kuris mokėjo taikliai kalti. „Taukšt.Taukšt.“ Jis kalė vinis į kėdžių apačias,kurios,apverstos aukštyn kojom ant darbo stalo, vertė tave galvoti apie iškeltas žmogaus kojas.Kaip pats įvardijo, jis turėjo įžvalgias, mažas, viską tyrinėjančias akis ir judrią,apgaulingą,abejones keliančią šypseną. Rajanas mėgo juoktis, apnuogindamas dantis, ir jam patiko išprovokuoti juoką. Ypač buvo malonu priversti tave juoktis prieš savo valią – jo išplėstos akys spindėdavo iš pasitenkinimo.Vyro tonas su dauguma žmonių, kaip ir su broliu bei svaine,su kuriais dirbo parduotuvėje, priminė šiokią tokią pašaipą. Atrodė jis kaip vilkikas, riedantis greitkeliu, Šeron pagalvojo.Tad buvai atsargus – juk,sukinėdamasis šalia, galėjo ir pervažiuoti. Ir visgi žavėjaisi tokia vyro energija.

Šeron mama keletą kartų prašė Voitą vėl kitu apmušalu aptraukti baldus ir, atrodė, buvo patenkinta darbu.Dabar Šeron svarstė,ar jos motina buvo iš tų moterų, galinčių pajuokauti ir paflirtuoti su Rajanu Voitu.Jai taip ir nutiko – Šeron ten nebuvo ir to nepastebėjo.

Baigusi koledžą, Šeron atsidūrė už kokio šimto mylių. Ji retai sugrįždavo namo į Jevilį.Liko tik Eva.Prireikus Šeron pervesdavo pinigų,bet šiaip tėvais rūpinosi vien Eva.Kai tėtis mirė,paaiškėjo,kad našlė motina nebepajėgs gyventi viena,tad Eva ją perkėlė į globos įstaigą,Istvudo rezidenciją. Eva dirbo vidurinės mokyklos direktore – dėstė biologiją bei bendruosius tiksliuosius mokslus. Jai buvo penkiasdešimt vieneri,išsiskyrė fiziniu dominavimu.Jos ryžtas skleidė kažką tokio – šilumą,bauginančią, bet ir šildančią,kilniaširdę,net apsaugančią. Trejais metais jaunesnė Šeron mažiau atsiskleidė tiek sau, tiek kitiems. Nors ir nelabai patiko, Šeron visada žavėjosi Eva. Bet dabar, po daugelio metų, gyvenant atokiau vienai nuo kitos,Šeron nedrąsiai pajuto netvirtą prieraišumą sesei –nors ji, būdama šalia Evos, atrodė suvaržyta, lyg būtų buvusi kiek neįgali.

Tvarkingas Evos namas neleido Šeron kvėpuoti. Sesers gyvenimas – vyras,dirbantis ortodontu,suaugę vaikai,baigę gerus koledžus, – buvo priekaištas jai pačiai, daug netvarkingesnei ir neapsisprendusiai.Sulaukusi antros vizito dienos, ji jau norėjo išvykti,nors pietūs praeitą vakarą praėjo gana gerai.Evos nuostabieji pietūs.Mama sėdėjo tarp dviejų suaugusių dukterų ir viskas atrodė kaip per miglą. Ar tai tikrai ji jas mylėjo? Viena, kas nustebino, jog motina nebuvo palikta likimo valiai?Pokalbis prie stalo sukosi apie orą, saugią temą, bet ir apie tai galėjai turėti nuomonę, net tvirtą požiūrį. Mama žvilgterėdavo ir į vieną dukrą, ir į kitą,šypsodamasi sunkiai apibūdinama eiline šypsena,kuri, rodos, sakė: ,,Kur tai bebūtų, dėl ko bebūtumėte, mane čia jos atsivežė, ir aš jas myliu“.

Šį rytą Šeron,jusdama Evos į nugarą įsmeigtas akis, išsliūkino iš namų.Ne, dar nereikia pusryčių.Jai išsprūdo atsiprašymas, neaiškus pasiteisinimas. Čia Šeron,elgdamasi neįprastai, gal net, sakytume, šiurkščiai, galėjo vaidinti nerūpestingos sesers vaidmenį. Tai buvo jos privilegija.Dabar ji klampojo per medžiais apaugusį plotą, esantį už sesers namo, savivaldybei priklausančią žemę,už kurios kyšojo senesnių konstrukcijų pastatai, metodistų bažnyčia,Toul Geit humanitarinė mokykla, kuriąprieš daugelį metų jilankė su Eva.Čia, rytiniame Jevilio pakraštyje, Mein gatveraitėsi trijų juostų valstybinis greitkelis.Tokį ankstyvą rytą, po septintos valandos, eismas vis dar buvo nedidelis.Ji mąstė, kodėl žmonės nebebijo pragaro. Jos gyvenimetokia baimė, kaip ir dangaus pažadas, rodos,išgaravo.Vietoj to atsiradopagalbinės priežiūrosįstaiga. Ji ir buvo siaubo vieta.Tad ir sakai sau: „Ne.Ne aš.“ Ir jų mama kartais emocingai prisiekdavo: ,,Tik ne aš.“ Jų tėvas, paskutiniais gyvenimo metaisištisai niršdamas dėl išdavusiojį kūno, irgi buvo nepalaužiamas: ,,Tik ne aš. Niekada.Ir jūsų mama ne...Mes liksime štai čia.Čia mūsų vieta. Girdit?Ne mes!“

Per pietus mamaŠeron keletą kartų pasakė: ,,Ilgai nemačiau tėčio“, bet tai labiau nuskambėjo kaip suglumimas, o ne gailestis.Kažkokiu būdu jų mamytė išmoko neužduoti klausimų, rodančių jos sumišimą.Ji neklausdavo: ,,Kur tėtis?“ Jei su mama kalbėdavai apie kažką, kas reikalavo atminties, ji apdairiai atsakydavo, paprastai šypsodamasi.Beveik pagalvodavai(giminaičiai,parodydami lojalumą, taip pasakė, išeidami iš Evos namo), kad nieko blogo jai nenutiko.Mama,kaip visada, taip gražiai apsirengusi, buvo žavi. O kai besibaigiant vakarui Eva su Šeron vežė ją atgal į Istvudo rezidenciją,ji,kaip anksčiau, nebeprotestavo.

Šeron sparčiai žingsniavo,nors ji nežinojo, kuratsidūrė. Manhatane labai dažnaiji,išėjusi iš savo buto, pėdindavo nosies tiesumu, lyg ją būtų viliojusi tolumoj skambanti muzika ar vos girdimas pokalbis.Čia, Jevilije, pasiekus seną,kiek apleistą gyvenamąjį kvartalą, ją įsuko prisiminimai. Beveik kiekvienas namas slėpė vardą, bendraklasį. Šeron artimiausia draugė Inge Sorensen kažkada gyveno pilkame, apkaltame name. Vienas po kito vienai šeimai skirti namukai rikiavosi pagal judrų kelią ir jau buvo pakeisti į kažką kitą: nekilnojamo turto kontorą, odontologo kabinetą, dienospriežiūros centrą, kinų išsinešamo maisto užkandinę.Karen Voit gyveno netoliese,klėtį primenančiame mediniame name, kur jos tėtis su Rajanu Voitu turėjo apmušalų parduotuvę.Pastatas taip pat pakeitė paskirtį –atsirado padėvėtų baldų parduotuvė. Bet dabar statinys atrodė tuščias ir apleistas.Ženklas „Parduodama“ buvo įbestas priekiniame kiemelyje tarp piktžolių.

Ar tai ją atvedė čia Voitų senasis namas?Moteris,spoksodama pro pajuodusius langus, suko ratus aplink pastatą.Voitai gyveno namo gale, o jo priekyje buvo parduotuvė. Ponia Voit taip pat dirbo parduotuvėje prie siuvimo mašinosKai Karen išvyko į Bufalio slaugymo mokyklą,Šeron keletą kartų prižiūrėjo ponios Voit vaikus.Apdulkėjusiame priekiniame lange kažkada buvo vitrinos, pakeičiamos kas sezoną, o viduje – raudonmedžio kanapa su aukštu atlošu, pagalvėlė bei brokato audinių vilnijančios klostės kaip susipainiojusios gyvatės.Leisdama laiką su Eva ir drauge Karen,Šeron ištrūkdavo iš jų kompanijos ir nueidavo į priekinę dalį, į parduotuvę.Čia Rajanas Voitas paprastai dirbdavo ant apkrauto stalo ir, jei būdavo gera jo nuotaika, kartais ją paerzindavo,paklausinėdavo apie berniukus, meilikaudavo mergaitei rodydamas savo akivaizdų susidomėjimą.Šeron pasirodydavo suktas, geliantis ir savavališkas tas Rajano dėmesys, jis panašus į tą, kai nuobodulio kamuojamas berniukas svaido pliauskas į tvenkinį,tikėdamasis pataikyti į kokį nors gyvį. Visgi ji būdavo sužavėta ir sujaudinta. Jei įeidavo klientas ir virš durų sudzinksėdavo skambutis,Rajanas Voitas akimirksniu Šeron pamiršdavo. Jo šiurkšti, įdegusi oda,nuovokus, išpiltas dėmių veidassu tankiais antakiais įgydavo budraus, suaugusio,mandagaus ir paslaugaus žmogaus išraišką.Pašaipa išnykdavo kaip išmirkusi nosinaitė,įgrūsta į kišenę. O Šeron,apimta pavydo, mąstydavo:,,Bet aš žinau, koks jis yra.Toks,koks su manim, štai koks jis.“

Karen tėtis Džimas Voitas, atsisėdęs prie ritininio stalo, paskendęs tarp sąskaitų faktūrų, užsakymų lapelių šūsnių, audinių atraižų pavyzdžių, dažnai kalbėdavo telefonu su klientais. Arba jis būdavo išvažiavęs sunkvežimiu paimti arba pristatyti baldus.Rajanas Voitas, labiausiai patyręs baldų aptraukėjas,likdavo parduotuvėje.Jis dirbdavo greitai matuodamas audinius ir juos sukirpdamas. Rajano rankos, rodos, turėjo savitai instinktyvų sumanumą.Stebėdama juos, Šeron jautė neapibūdinamą ilgesį.Jai buvo trylika, bet pagaliau pradėjo bręsti, kaip žmonės šneka, suapvalėjo. Tokios vyresnės merginos, kaip Karen ir Eva, jai buvo tarsi suaugusios moterys su putliom jaunom krūtim, platėjančiom šlaunim ir užpakaliukais, per anksti suaugusios, kažkokiu būdu bauginančios ir atstumiančios Šeron.Ji žinojo,kad tokie vyrai, kaip Rajanas Voitas, mėgo merginų krūtines. Bet kodėl? Šeron buvo išstypusi,liauna,jos blyškios šviesiai rudos krūtyssu mažais speneliais tarsi susižavėjimo pagautos ir nustebusios akys.Mergaičiukė suvokė, jog tokį vyrą, kaip Rajaną Voitą, ji turi sudominti ir užkariauti jo dėmesį.Taip atrodė, net jei Šeron ir vengdavo jo dėmesingumo.Kai vyriškio mažos, vogčiom žvilgčiojančios akys įsmigdavo į ją,kai praslinkdavo jo klastinga šypsena, kai jis ją vadindavo pupyte, mažute, mieląja,jai kildavo impulsas apsisukti ir bėgti – visgi ji drąsiai iškišdavo liežuvį ir patardavo jam verčiau kreipti dėmesį į savo reikalus.

Vyriškis suprunkšdavo ir pasakydavo,jog gal tai visgi jo reikalas. Čia jo parduotuvė ir įsibrovėlė esanti ji pati.Šeron įnirtingai ginčydavosi:

– Ne. Mano draugė Karen pakvietė mane.

– Ei, o aš – ne bičiulis?Žinoma,esu,pupyte, Rajanas Voitas tavo draugužis.

Tai būdavo geraširdiškas pajuokavimas, toks pat bereikšmis, kaip roko muzika, kurios Rajanas Voitas klausėsi per nešiojamą radiją, daugių daugiausiai – atitrūkimas.Bet Šeron tai buvo pirmoji seksualinė patirtis,kurią vyras ar vaikinas priėmė iš jos ar parodė ženklus, jog pritaria.Šeron to nesuvokė ištisus metus. Tuo metu mergaitė save nustebino vaikiškai kvatodama tarsi švilpiančiomis kulkomis švaistydamasi mintimis ir apsimetinėdama lyg griebtų rusenančią cigaretę iš Rajano peleninės. Kartą Šeron išdriso paimti ką tik atidaryto šalto kaip ledas „Juodojo arklio“ alaus butelį. Rajanas Voitas vaipėsi ir siūlė paragauti gurkšnelį:

– Tau bus nauda, mieloji. Kiek paaugs...

Jis bakstelėjo jai į krūtinę, turėdamas omeny: „Užaugs papai.“

Šeron pajutusi, kaip dega skruostai, šiurkščiai atkirto:

– Tamstai užaugs pilvas nuo alaus.

–Nejaugi? – Rajanas Voitas apžiūrėjo save. – Ne tik pilvas išsipūs, mieloji...

Kiek metų buvo Rajanui Voitui, kai jis pliauškėjo tokius dalykus trylikametei mergaitei?Prabėgus daug metų, Šeron suskaičiavo, kad jis tikriausiai buvo per keturiasdešimt.Visgi jis atrodė kokia viena karta jaunesnis už jos tėtį,kuriam buvo keturiasdešimt penkeri,tik jis neerzino savo paauglių dukterų irvargu ar į jas pažvelgdavo.

Kurį laiką Evai irgi patiko Rajano Voito kibinimas. Ji buvo tvirto sudėjimo, apvali šešiolikmetė su sveika alyvuogių spalvos oda ir tasiais plaukeliais ant viršutinės lūpos. Rajanui Voitui ji nepraslysdavo pro akis – galėjai matyti, kad kažkuo jį traukė, nors ir buvo atsargus. Iš Karen draugių Eva Makgregor mažiausiai jo bijojo.Vyriškis turėjo paisyti jos noro stovėti rankas sudėjus ant šlaunų ir į jį spoksoti.

Vieną dieną mergaitėsvaikštinėjo po parduotuvę. Jos,apsimesdamos priekabiomis suaugusiomis moterims ir išbandydamos sofas, kėdes,drybsojo ant jų ir nugirdo sunerimusio Rajano šneką telefonu, kokios nebuvo anksčiau girdėjusios. Jis tikriausiai kalbėjosi su kažkuo, kam buvo skolingas pinigų. Išgirdus tokius žodžius, kaip ,,sušiktas“, „subingalvis“, ,,kalės vaikas“, nejuokais perliejo išgąstis. Rajanui Voitui padėjus ragelį, mergaitės apsimetė, kad negirdėjo.Karen susinervinusi tarškėjo, o Eva,susiradusi tamsiai raudonas atraižas atliekų krūvoje ir jas iškėlusi, džiaugėsi. Ji paklausė Karen, ar galėtų jas pasiimti.O Karen atsakė:

– Žinoma, manau, taip.Juk jas tiesiog išmes.

Rajanas užsidegė cigaretę ir priėjęs prie jos pasidomėjo,kam, po velnių, Evai reikėjo atraižų. Eva atsakė, kad nori pertraukti pagalvėlę, padėtą ant lovos, – ta spalva derinosi, audinys –gražus.Rajanas ištraukė atraižas Evai iš rankųpridurdamas:

– Aš padarysiu tau pagalvėlę, mieloji.

Jį buvo supykdęs ir suerzinęs telefono skambutis. Vyriškis akis nukreipė į Evos kulkšnis ir vėl greitai žvilgterėjo aukštyn.

– Padarysiu tau nuostabią pagalvėlę, jei pažadėsi vieną dalyką.

Eva apdairiai pratarė:

– O ką?

Rajanas Voitas atsakė:

– Jei tu ant jos pasėdėsisavo meiliu, švelniu užpakaliuku.Pagaminsiu pagalvėlę, jeigu atsisėsi ant jos nuoga.

Eva nusigręžė,sumurmėdama kažką panašaus į ,,Aš jūsų nekenčiu.“ Kitos mergaitės kikeno. (Vis tik Šeron nudielgė pavydas. Ji suprato, ką reiškia Rajano pasiūlymas – jam labiau patiko jos sesuo nei ji.) Įraudusi Eva trenkė paradines parduotuvės duris žvangindama už savęs esantį skambutį.Rajanas Voitas šūktelėjo jai įkandin:

– Ei, rimtai kalbu, mieloji. Pamatysi!

Tiesą pasakius, Rajanas padarė pagalvėlę, aptrauktą puikiu ryškiai raudonos spalvos velvetusu juodo šilko kutais. Gal po savaitės Šeron atrado ją ant Evos lovos.

– Kur ją gavai? – paklausė šokiruota Šeron.

Eva trūktelėjo pečiais ir išsisukinėdama šypsojosi. Tokiu metu tai buvo Jevilio mokyklos manieros atsikratyti nepageidaujamų klausimų tuščiai atkertant: ,,Kam tai rūpi?“ GĖDA APTEMDO atmintį.

Šeron vis dar negalėjo prisiminti tikslios įvykių,nutikusių ta vakarą Voitų namuose,chronologijos.Ar Šeron atidarė duris?O gal Rajanas Voitas jas pravėrė? Buvo tik 21.30.Voitai išvažiavo į Bufalį aplankyti giminaičių ir jau turėjo grįžti. Ponia Voit pažadėjo,juk apie 23 valandą Šeron jau du ankstesnius kartus prižiūrėjo ponios Voit vaiką. Ji gerai žinojo namą ir jame jautėsi patogiai.Mergina būtų užsirakinusi namą iš vidaus, kaip nurodė ponia Voit, bet Rajanas Voitas turėjo savo raktą. Ar ne?Jis buvo namo bendrasavininkis. Ar ne taip?

Viena po kitos slinko nereikšmingos akimirkos,pastabos, veiksmai, kurių ji neprisiminė. Dabar Šeron jautėsi taip tarsi būtų bandžiusi sulipdyti sudužusio stiklo šukę.Ji prisiminė, kaip Rajanas Voitas praslinko virtuvėje pro ją kiek per arti – net plaukeliai piestu pasišiaušė. Užplūdo nuostaba ir jaudulys,pakili nuotaika,net panika.Vyriškis stovėjo prie šaldytuvo.

– Ei, nori alaus? – pasiteiravo jis.

– O Šeron nervingai nusijuokė ir padėkojusi pasakė:

– Ne.

Tiesą pasakius, ji gurkšnojo pepsį. Šeron paruošė spragėsių Voitų vaikams,kurie akimirksniu buvo sušlemšti išskyrus kelis riebaluotus. Svetainėje ji sprendė matematikos uždavinius ir žiūrėjo televiziją, o vaikams sugulus džiaugėsi, jog yra viena. Ramybė.Kiek Šeron suprato, net nenustygstantis keturmetis berniukas užmigo.Rajanas Voitas išsišiepė, kišdamas butelį jai panosėje.Vos ne tiesiai į burną,bakstelėdamas į dantis:,,Nepakenks,kaip tik naudos bus.“ Veidą išpylė šerpetojančios dėmės lyg tą dieną būtų buvęs saulėje.Šeron galėjo užuosti aitrią alaus smarvę.

Rajanas Voitas įsėlino į svetainę ir,perjunginėdamas kanalus, pašaipiai vėpsojo į televizoriaus ekraną. Paskui jį išjungė.,,Mėšlas.“ Jis pasakė, kad užsuko pamatyti savo mažąjį sūnėną ir dukterėčią ir pažaisti su jais. Jie puikūs vaikai,išprotėję dėl savo dėdės Rajano.Kodėl jis norėtų savo vaikų?

– Kodėl žmonės nori tuoktis? Žinai,ką Elvis Preslis pasakė: ,,Kam pirkti savo karvę, jei gali gauti pieno už tvoros?“

Rajanas Voitas,žiopsodamas į Šeron, žvengė iš savo aštrių juokelių.Rodos, jis nenumanė, koks jos vardas, bet žinojo, kas ji tokia. Vyras pradėjo klausinėti apie Evą,vadindamas ją didžiąja seserim: ,,Ta mergiote su papais ir mielu užpakaliuku.“ Rajanas pasidomėjo, ar Eva turi vaikiną. Ir būtent tada Šeron pasijuto ne tiek išsigandusi, kiek sutrikusi. Ji buvo įpratusi judėti kiek kitokia kryptimi,kurią laikė savaime suprantamu dalyku. Tačiau dabar ji nebuvo prie apmušalų parduotuvės fasado. Diena prabėgo,o Šeron buvo viena su Rajanu Voitu.

Toks griozdas susmuko ant sofos,beveik suglamžydamas matematikos vadovėlį. Čiupęs jį,pravertė lapus ir tėškė jį ant grindų.Patapšnojęs per pagalvėlę,pakvietė ją atsisėsti.Vyriškis vilkėjo sportinius marškinėlius,kurie buvo suprakaitavę iki pat krūtinės, o jam pačiam reikėjo nusiskusti. Rajanas nusišypsojo. Šypsojosi kreiva berniokiška šypsena kiek per ilgai.Atsistojusi Šeron irgi šypsojosi. Ausyse – gausmas kaip iš toli aidintis juokas.Godžiais gurkšniais Rajanas maukė iš butelioalų ir erzino Šeron. Ji atrodė „lyg su pagaliu įstrigusiu šiknoj“.Vyras pasiteiravo,kiek jo svainė mokėjo už vaikų priežiūrą, pridūręs,jog atseikėtų dvigubai, jei mergiotė prižiūrėtų jį savo paties namuose.Voitas domėjosi,ar Šeron buvo iš tų merginų, kurios norėjo ištekėti jaunos ir turėti vaikų,ar ji žinojo,kaip daromi kūdikiai, ar ji manė, jog tai malonu.Staiga vyrukas atsikėlė ir, braudamasis pro Šeron, nužirkliavo prie šaldytuvo dar atsinešti alaus. O ji pradėjo trauktis atgal.Pasilenkęs ties mergaite, vyras šyptelėjo.Rajano veidas atrodė taip tarsi jis būtų paspringęs kažkuo, ką prarijo, ir būtų uždusęs, O Šeron užuodė jo dvoką, lyg pati jį būtų įtraukusi.Vyras paklausė, kas didesnio dydžio,jos batas ar jos liemenėlė,kamantinėjo, ar Šeron šlaunys trynėsi viena į kitą,kai vaikščiojo tik su kelnaitėm. Ji nervingai nusijuokė, veidas degė.Ji nebeturėjo jėgų mąstyti:,,Spėju, aš nenoriu jam patikti.“ Šeron nebeturėjo jėgų protauti taip, kaip būtų pasvarsčiusi vyresnė mergina Eva:,,Pažadinsiu vaikus,tada jis turės išeiti namo.“ Be to, jai nešovė mintis į galvą paprasčiausiai jam pasakyti:,,Eikite namo ir palikite mane vieną.“

Šeron ištrūko į vonią. Tiesą pasakius, jai būtinai reikėjo pasinaudoti vonia.O Rajanas šlepsėjo paskui ją,erzindamas ir tyliai kikendamas,tačiau vyro balse ryškėjo gyvuliškumas,kuris nėra būdingas mažam berniukui.Šeron uždarė vonios duris ir nevikriai grabaliojo jas, kad užrakintų.Kitoje pusėje prunkštė Rajanas.

– Neužtruk ilgai, aš klausausi,pupyte.Gal kažkaip padėti nusimauti kelnaites?

Dabar ji pašiurpo.Spąstuose jai buvo sunku mąstyti.Rajanas vapėjo:

– Nesidrovėk.Žinau,nesi drovi.Oi, tos mergiūkštės...

Pamačiusi besisukančią durų rankeną,mergaitė išpyškino:

– Ne. Palikite mane vieną! Prašau...

Akimirksniuji jau maldavo.Nežinojo, kaip vadinti tą vyrą... Rajanu?Dėde Rajanu? Keletą kartų Šeron pamėgdžiojo Karen,pavadinusi jį dėde Rajanu, bet ten jos pokštavo, o čia nejuokas... Bumpsėdamas į duris,Rajanas kikeno:

– Mylimoji, laukiu, tu gi neįkritai... Ar ne?..

Vonia turėjo vieną šiek tiek pastrigusį langą,pro kurį būtų išsikabarojęs tik vienas vaikas. Visgi apimta panikos Šeron svarstė ir tokią galimybę. Gal geriausiaji išdauš stiklą ir pralįs,kur daugiau vietos,užsiropšusi ant klozeto, o paskui ant kriauklės ir ant palangės... Ji pabėgtų,prasibrovusi pro stiklo duženas. Tačiau Voitai ant Šeron supyktų,jos tėvai įnirštų.Rajanas Voitas pareikštų, kad ją tik erzino. Tai gal ir yra tiesa... Galiausiai juk Šeron dažnai slampinėdavo po apmušalų parduotuvę ir nekreipdavo dėmesio į ją erzinantį Rajaną Voitą.Iš jos juoksis ir šaipysis visi kaimynystėje ir mokykloje. Todėl mergaitė nustojo verkti. Kažkurią akimirką tik kūkčiojo.Galimas dalykas,Rajanas Voitas girdėjo ją verkiančią. Tada jis nustojo barbenti į duris, išėjo į lauką ir, atsiradęs ties vonios kambariu, postringavo per langą. Netoliese augo krūmai,žemė buvo žemesnė negu grindys,tai vyras negalėjo gerai jos įžiūrėti.Šeron greitai išjungė šviesą.

– Prašau, palikite mane ramybėj,eikite šalin ir palikite mane vieną... – pralemeno ji.

Šeron jau galėjo išeiti iš vonios ir pažadinti vaikus, ji galėjo nulėkti prie telefono ir surinkti 911,bet smegenys sustingo.Šeron raudojo,maldavo.Jos pūslė persipildė ir ji norėjo šlapintis.Apsiaustis tęsėsi apie keturiasdešimt minučių. Tada, neištaręs nė žodžio, vyras dingo.

                     

Štai prieš ją stovėjo pekiasdešimt vienerių Eva Makgregorsu vidurinės mokyklos direktorės tamsiai mėlynos spalvos gabardino kostiumu. Paniurusi žiūrėdama į jaunesniąją seserį tarė:

– Šeron, tu gi nevyksi į Niujorką šį vakarą ar ne?

Eva kalbėjo, kaip ir buvo įpratusi įsakinėti ir laukti,kol kas paklus.Tai tikriausiai aksioma, pasvarstė Šeron:suaugę vaikai,ypač seserys, kaip tikimasi, pešasi dėl tėvų didesnės vertės daiktų. Likti abejingam reiškia būti nemylinčiam ir nenatūraliam.Buvo daugybė tokių daiktų – vertingų ir šiaip rūšiuojamų prieš parduodant nuosavybę. Toks visgi ir buvo Šeron vizito tikslas. Tad ji sau kartojo:tai pareiga ir turi būti atlikta.

Automobilyje Eva kategoriškai paklausė Šeron,ką ji veikusi visą dieną.Šeron išsisukinėdama sumurmėjo kažką neaiškiai – ji ilgai vaikščiojusi po senąją vietovę.

– Ilgai užtrukai, – prabilo Eva.– Visos tos valandos...

Iššvaistytos valandos, beveik girdėjai Evą sakančią: „Išeikvotos“.

Įsiliejusios į ankstyvo vakaro mašinų srautą,jos nuo Mein gatvėsjudėjo vakarų kryptimi.Buvo ruppjūčio vidurys,sausros sezonas.Akies krašteliu ji nužvelgė senąjį,Voitų namą, kur prieš kelias valandas ji vaikštinėjo. Moteris atsainiai pasakė:

– Voitai... Kas jiems nutiko?

Eva gūžtelėjo. Išdrąsėjusi Šeron pasakė:

– Man visada patiko Karen.Aš tau ir Karen pavydėjau.

Eva atsiduso:

– Karen yra seselė,mes viena kitai nusiunčiam atvirukus. Tai mano artmiausia draugė –viskas,rodos,buvo taip seniai.

Apmušalų parduotuvė,kaip ji prasitarė,sustabdė verslą1980-aisiais. Šeron žino: jie buvo priversti jį parduoti.Voitai buvo laikomi geriausiais aptraukėjais. Daiktai,kuriuos jie pagamino mamai, tikrai išsilaikė. Trisdešimt metų!

Šeron pabandė atsiminti,kas tai per baldai.Svetainėje esanti sofa:sodrus vyno spalvos brokatas, primenantis kailiuką, kurį Šeron mėgo glostyti.Ji išgirdo,kaip pati kamantinėja,kas nutiko Karen Voit dėdei. Eva pasakė:

– Jis – Karen išprotėjęs dėdė. Tai buvo girtuoklis.Manau,jis Bufalyje, kažkokioj globos įstaigoje.Alchaimeris,manau,taip Karen sakė.

– Alchaimmeris! Bet argi jis toks senas?

– Jis ištisus metus buvo alkoholikas. Taip, jis toks senas.

Eva sustojo ant kelio prie senojo namo.Šeron įsistebeilijo lyg tą akimirksnį nežinotų,kur esanti.Stūksojo baltas kolonijinio stiliaus namas,kuriame užaugo seserys.Įėjusios į namą pro užpakalines duris,kaip ir visada,Šeron išgirdo žiogelių čirškėjimą,aukštoje žolėje tokį garsų kaip cimbolos ar kastanjetės.Žinojo, jog turi saugotis: namas pilnas jų daiktų,gremėzdiškų objektų ir beprasmių prisiminimų.Moteris mąstė apie Rajaną Voitą,kaip jis timptelėjo jos plaukus,kaip jis šiurkčiai bakstelėjo į jos krūtis, tą juokelį apie krabo obuolius[Vertėjos pastaba:slyviniai obuoliai. Taip jie vadinami dėl savo dydžio,auga JAV ir Kanadoje,beveik nenaudojami kulinarijoje.]Krūmuose,ties vonia,triušmingai šlapinosi vyriškis, norėdamas, kad ji girdėtų. Ir Šeron išgirdo. Ji niekada nė vienam nepapasakojo,kas nutiko tą naktį pas Voitus. Bet ji niekada nebeprižiūrėjo ir Voitų vaikų,nustojo sekioti ir paskui Evą bei Karen. Ji niekada nebekėlė kojos ir į apmušalų parduotuvę,nebeišgirdo virš galvos esančio žalvarinio varpelio dzinksėjimo.

Paskui keletą kartų Šeron žvilgterėjo į Rajaną Voitą.Kartą,sugrįžusi iš koledžo, gatvėje, Jevilio centre, mergina pastebėjo jį, stambaus kūno sudėjimo,rausvu veidu. Jožvilgsnis buvo panašus į besisukančią mašiną.Gal ir jis ją pamatė, bet neatpažino, nes Šeron labai pasikeitė.Įšraudusi nuo jaudulio,kad yra namie,pažinti save, kai tau sukako devyniolika ar dvidešimt, buvo kur kas svarbiau nei Rajanas Voitas būtų nuspėjęs.Iš tiesų, ji pakėlė ranką, kad jam pamojuotų, nuoširdžiai ar pašaipiai – nebegalėjo įvardyti. Bet Rajanas Voitas pasisuko ir pranyko vidurdienio minioje.

Iš anlų kalbos vetė Ramutė Čepauskaitė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode