SSC

Miškininkai pataria: kodėl inkilai neturėtų būti išmarginti ir kur juos kelti

Kovo 18 dieną, trečiadienį, VĮ Valstybinių miškų urėdija kviečia visuomenę į tradicinę inkilų kėlimo šventę „Paukščiai grįžta namo“. Visuose 26 įmonės regioniniuose padaliniuose bus keliami inkilai, skirti pasitikti grįžtančius paukščius. Kokius inkilus, kada ir kokiems paukščiams kelti – pataria Valstybinių miškų urėdijos Ignalinos regioninio padalinio gamtotvarkos specialistas Mindaugas Ilčiukas.

Pasak M. Ilčiuko, tinkamai pagamintuose ir iškeltuose inkiluose gali saugiai perėti daug rūšių uoksinių paukščių, tačiau tam, kad inkilas netaptų spąstais jame perintiems paukščiams, būtina žinoti keletą pagrindinių taisyklių.

Gaminant inkilą iš lentų, reiktų rinktis sausas ir neobliuotas, viršuje pritvirtinti vielos kablį, kad inkilą galima būtų pakabinti ant šakos, ir, prireikus, patogiai nukelti. Pagaminto inkilo nerekomenduojama nei lakuoti, nei dažyti, nes natūralių medžiagų inkilus geriausiai pasirenka paukščiai. Kai ateina laikas ir paukščių jaunikliai jau yra pasirengę palikti inkilą, obliuotos lentos paukšteliams neleidžia įsikibti į inkilo sienelę, todėl silpnesniems paukštukams palikti inkilą yra sunkiau. Neretai žmonės prie inkilo landos pritvirtina ir laktą, galvodami, kad paukščiams bus patogiau ant jos pritūpti, tačiau atvirkščiai, lakta padeda plėšrūnams – kiaunėms ar katėms – pasiekti inkilą. Paukščiams ši kartelė nereikalinga, todėl gaminant inkilą pagaliukų prie landos kalti nebūtina.

Miškininkas patarė inkilus kabinti gerai matomoje vietoje ant tvirtos šakos, kad paukščiams būtų geras priskridimas į inkilą. Eglėse iškelti inkilai yra mažiau veikiami saulės spindulių, dėl tankios lajos mažiau šlampa ir ilgiau išsilaiko, tačiau reikia labai tinkamai parinkti vietą, kad inkilo nedengtų šakos ir jis būtų aiškiai matomas. Tačiau netgi ir pakabinus inkilą, reikia nepamiršti ir jo priežiūros – kiekvienais metais rudenį ar žiemą inkiliuką reikia iš naujo išvalyti, kad jame nesikauptų lizdinė medžiaga, kurioje kaupiasi drėgmė ar parazitai.

„Saugumą inkilo gyventojams gali užtikrinti ir tinkamai parinkta inkilo kabinimo vieta. Inkilą reikia pritvirtinti taip, kad jis būtų stabilus, nesiūbuotų vėjyje, būtų atviresnėje, medžių šakomis neužgožtoje vietoje, maždaug 3-4 metrų aukštyje. Plėšrūnams sunkiau pasiekti inkilą, pakabintą ant pavienio medžio ar stulpo“, – sakė M. Ilčiukas.

Įvairioms paukščių rūšims (pelėdoms, dančiasnapiams, žalvarniams ir kt.) gali būti keliami specialūs inkilai, iškabinant juos įvairiame aukštyje pagal specifinius rūšies poreikius.

„Sukurdami vietą paukščiams perėti, mes pageriname sąlygas jiems įsikurti ir gyventi miškuose. Todėl labai svarbu inkilus iškelti ir nebrandžiuose miškuose, kur natūralių perėjimo vietų paukščiams nėra daug“, – sakė M. Ilčiukas.

Jeigu paukšteliai iškeltame inkile neapsigyveno, priežasčių reikėtų ieškoti kaimynystėje – ar šalia nėra kitų inkilų su tos pačios rūšies paukščiais, kurie didina konkurenciją ieškant maisto. Todėl miške inkilus rekomenduojama kelti mažiausiai 40-50 m atstumu vienas nuo kito. Be to, inkilai geriau užimami, jei landa atsukama į rytų, pietryčių ar pietų pusę. Taip inkilas būna pakankamai apšviestas saulės, jame laikosi optimali temperatūra ir nesikaupia drėgmė, o dažniausiai vyraujantys vakarų vėjai nesiskverbia į inkilo vidų.

Pasak M. Ilčiuko, skirtingoms paukščių rūšims keliami ir skirtingo dydžio inkilai, kurie gali būti pagaminti aš lentų arba išskobti iš medžių rąsto – vadinamieji uoksiniai, kurie atrodo natūraliau ir mažiau išsiskiria iš gamtos.

„Paukščiai patys pasirenka inkilą, kuriame perės: zylė tikrai neįsikurs varnėnui skirtame inkile, o pastarasis irgi neužsuks į skirtą zylutei. Gaminant inkilą reiktų vadovautis trimis rodikliais: dugno vidaus plotas, vidaus gylis ir landos skersmuo“, – pasakojo M. Ilčiukas, pabrėždamas, kad zylėms ir musinukėms skirto inkilo landos skersmuo 3,0 – 3,5 cm, varnėnams – 4,5-5,0 cm, naminėms pelėdoms – 13 cm, o didiesiems dančiasnapiams - net 18 cm. Įdomu tai, kad šikšnosparniams skirtų inkilų landa – siauras plyšys inkilo apačioje. Darant inkilą rekomenduojama įleisti dugną, o ne prikalti iš apačios – taip jis tarnaus ilgiau ir neiškris.

„Nepamirškime ir mūsų gudriųjų genių, kurie, nusižiūrėję inkilą, praplatina angą, todėl kitiems paukščiams ten tampa nebesaugu, nes pro didesnę landą į inkilą gali patekti ir plėšrūnų. Patarčiau ant pažeistų inkilų užkalti papildomą lentelę su pragręžta landa, arba dėti skardines landos apsaugas“, – sakė M. Ilčiukas.

Tie, kas nespėja pasitikti paukščių ir pasiruošti inkilų pavasarį, gali kabinti juos ištisus metus, nes tuo metu kai neperi, paukščiai ar žinduoliai inkiluose kaupia maisto atsargas ar tiesiog nakvoja. Tuščiuose inkilėliuose įsikuria ir miegapelės, šikšnosparniai, geltonkaklės pelės, skruzdės, kamanės, vapsvos – todėl iškelti inkilai yra naudingi visai miško ekosistemai.

Lietuvoje inkilų kėlimo pradininku laikomas gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas, kuris organizuotai pradėjo kelti inkilus jau 1922 metais. Visoje Lietuvoje vykstančioje tradicinėje inkilų kėlimo šventėje Valstybinių miškų urėdijos miškininkai papasakos apie inkilų kėlimą, juose perinčius paukščius, inkilų rūšis, pademonstruos inkilų kabinimo būdus.

MS

Taip pat skaitykite:

Powered by BaltiCode