Sekmadienį, gruodžio 11 dieną, Laoso katalikai dalyvauja 17 kankinių beatifikacijos iškilmėse, kurioms vadovauja kardinolas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas. Beatifikacijos iškilmių vieta yra Laoso sostinėje Ventiane esanti Šventosios Širdies katedra. Buvo laukiama, kad iš maždaug 11,5 tūkstančio Laoso katalikų į šventę atvyks per tris tūkstančius. Tam taip pat reikėjo gauti vyriausybės leidimą.
Tarp septyniolikos Laoso kankinių yra šeši laosiečiai, kunigas ir penki pasauliečiai, katechetai, aktyvūs katalikai, ir vienuolika misionierių kunigų, dešimt prancūzų ir vienas italas.
Visi jie buvo nužudyti dėl neapykantos tikėjimui 1954 – 1970 metų laikotarpiu. Tuo metu Laosas, kaip ir kitos regiono valstybės, išgyveno labai sunkų ir nestabilų laikotarpį. Šalis įgijo nepriklausomybę nuo Prancūzijos, bet tuo pat metu pateko į šaltojo karo verpetus, dekolonizavimo sunkumus, kaip ir kitose kaimyninėse šalyse čia gimė ar iš kitur atvyko komunistine ideologija besivadovaujančios grupės, kurios vardan šviesios ateities nesibodėjo išlieti tūkstančių asmenų kraujo. Krikščionys joms buvo privilegijuotas taikinys.
Štai keletas šių kankinių iš arčiau. Kunigas laosietis Juozapas Thao Tiên nuo pat jaunumės rodė didelį misionierišką uolumą ir troško darbuotis savo krašto labui. Baigęs seminarijos studijas Vietname, 1949 metais gavo kunigystės šventimus ir grįžo į Laosą, žinant, kad jau tada jo gyvybei grėsė realus pavojus. Tačiau jis liko savo misijos vietoje, gyvendamas labai paprastomis sąlygomis ir pelnydamas daugelio žmonių meilę, kol 1952 metais buvo suimtas. Jis buvo verčiamas viešai išsižadėti savo tikėjimo, bet nesutiko. 1954 metų birželio pradžioje buvo išvestas iš kalinimo stovyklos ir nušautas penkiomis kulkomis. Jis ėjo 36 metus.
Kankinys italas Mario Borzaga buvo dar jaunesnis, vos 27 metų amžiaus, gavęs kunigystės šventimus 1957 metais ir žuvęs 1960 balandžio mėnesį. Panašiai kaip ir kiti misionieriai, jis buvo pasiųstas į vieną kaimelį, kuriame gyvavo krikščionių bendruomenė. Čia mokėsi vietos kalbos ir papročių, rengė vietos katechetą, turėdamas medicinos pagrindus rūpinosi ligoniais. Vieną dieną, kartu su devyniolikamečiu laosiečiu Pauliumi Thoj Xyooj, priėmusiu krikščionišką tikėjimą prieš tris metus ir tapusiu katechetu, išėjo aplankyti kito kaimo krikščionių ir negrįžo: juos nukovė raudonieji partizanai. Paulius Thoj Xyooj taip pat yra vienas iš kankinių.
Prancūzų misionierius Michel Coquelet taip pat savo apaštalinę veiklą dalijo į katechezę ir ligonių gydymą bei slaugymą. Keturis metus jis išgyveno kalnuose, labai paprastomis ir skurdžiomis sąlygomis, kaip ir jo bendruomenė. Tačiau linksmumas ir humoras buvo jo ryškūs asmenybės bruožai. 1961 metų balandį jis pakliuvo į sukilėlių rankas, buvo nušautas pakelyje ir įmestas į upelį.
T. Jean Wauthier buvo nukautas 1967 metų gruodžio mėnesį. Jis darbavosi tarp viename kaimelyje gyvenusių kmhmu genties žmonių, pabėgėlių. Rūpindamasis, kad juos pasiektų maistas, susipyko su kaimelio karine valdžia, kuri dalį maisto pasiimdavo sau. Gindamas savo bendruomenę, misionierius pasirūpino jos perkėlimu į kitą vietą, kur su jais buvo elgiamasi sąžiningiau, tačiau už tai sulaukė mirtino keršto iš tų, kurie neteko pasipelnymo šaltinio. (Vatikano radijas)
Nuotraukoje – Jean Wauthier, prancūzų misionierius, vienas iš 17 beatifikuotų kankinių - RV
