Reklama 2

Susipažinau su Teofiliumi

 

Teofilius Matulionis Birštone, grįžęs iš Mordovijos. Nuotraukos autorius Teofilis Pilka, 1956 m.

„Mums nereikia imituoti Šv. Pranciškaus ir jo veiklos, nes laikai yra skirtingi. Tačiau mums tikrai reikia jo dvasios užsidegimo, jo tikėjimo“, – taip per pašnekesį man bylojo Prancūzijos pranciškonų provincijolas. Prisiminiau šiuos brolio žodžius skaitydamas monsinjoro Algirdo Jurevičiaus knygą apie netrukus palaimintuoju tapsiantį Teofilių Matulionį. Knyga „Susipažinkime – esu Teofilius“ kviečia mus ne tiek sužinoti svarbiausius T. Matulionio gyvenimo faktus, kiek užmegzti gyvą santykį su šia asmenybe bandant atsakyti į klausimą, kuo herojiškas jo gyvenimo liudijimas yra svarbus mums čia ir dabar.

„…pradėjau abejoti savo pašaukimu į kunigystę“. Taip, T. Matulionis buvo suabejojęs savo pašaukimu ir tai yra įrodymas, kad pašaukimas nėra tiesi magistralė tiesiai į galutinį tikslą. Visko čia būna – sėkmių ir nesėkmių, užsidegimo ir abejonės. Svarbiausia yra būti sąžiningu nemeluojant nei sau, nei kitiems. „Apsispręsti dėl santuokos ar dėl dvasinio pašaukimo reikia labai atsakingai, nes tai – visą gyvenimą saistantis pasirinkimas“, – knygoje byloja Teofilius. Deja, šiandien, man regis, esame pastatę dirbtinę ir pavojingą sieną tarp laisvės ir įsipareigojimo. Laisvė šiais laikais dažnai reiškia galimybę niekam iki galo neįsipareigoti, pasilikti kuo daugiau kelių atsitraukti, kuo daugiau landų išbandyti viską prie nieko ilgėliau neapsistojant, nes įsipareigojimas yra suvokiamas kaip laisvės antonimas. Teofilius liudijo priešingai – įsiparegojimas yra laisvės išpildymas. Esu laisvas pasirinkti, kam pašvęsti savo gyvenimą, tačiau galutinai pasirinkęs turiu likti ištikimas ir įgyvendinti savo pašaukimą. Tą liudija ir tvirtas T. Matulionio įsipareigojimas Rusijos tikintiesiems – net ir atskirtas nuo savosios bendruomenės jis jos neužmiršo, o kiekvieną akimirką laukė galimybės grįžti pas tuos, kuriems tarnauti buvo pakviestas.

„Labiausiai gaila to  žmogaus, kuris ryžosi tokiai šventvagystei…“ Taip Teofilius atsiliepė apie žmogų, iš bažnyčios pavogusį komuninę su Švenčiausiuoju Sakramentu. Tai liudija pareigą kalbėti apie nuodėmę iš meilės kitam, o ne dėl noro jį pasmerkti, nurašyti. Kodėl mes, katalikai, apskritai kalbame apie nuodėmę? Todėl, kad iš savo pačių skaudžios patirties žinome, kad nuodėmė mus žaloja. Kalbame apie nuodėmę tam, kad padėtume kitam pakilti, pagyti, todėl, kad tikime, jog nė vienas žmogus, kad ir koks niekšas jis šiandien atrodytų, nėra prarastas amžiams. Bėda prasideda tada, kai užuot siekę padėti paklydusiems tiesiog imame mėgautis savo tariamu teisuoliškumu ir tik smerkti.

Lygiai tokia pati nuostata formavo ir T. Matulionio požiūrį į Rusiją. „Žinote, kad mes grįžome iš Rusijos. Tai nelaimingiausia pasaulyje šalis, tikintieji persekiojami, blaškomi, sodinami į kalėjimus, kankinami įvairiausiais būdais“, – 1934 metais Italijoje kalbėjo vyskupas. Jo neslūgstantis troškimas apaštalauti Rusijoje kilo ne tik iš ištikimybės savo bendruomenei, noro padėti persekiojamiems ir kenčiantiems, tačiau ir iš suvokimo, kad svarbiausi yra ne politiniai, ekonominiai, o būtent dvasiniai, moraliniai pokyčiai. Kas iš to, jei pasikeis politinė sistema, jei po savęs ji jau bus spėjusi palikti visišką dykrą, jei visuomenė net ir Bažnyčios bus palikta susidorojimui?

„Vien tik kančia, kurios lageryje neapsakomai daug, negali žmogaus išgelbėti, nes jokia kančia nėra savitikslė“. T. Matulioniui teko daug iškęsti – kalėjimuose, lageriuose, laisvėje. Kai susiduriame su kančia, visada kyla klausimas „kodėl?“. Klausiame, ar kančioje yra prasmė? Bėgame nuo kančios. Tačiau kartais ji mus pasiveja. „Iki tol įsivaizdavau, kad kankinystė yra kažkur toli, o štai čia pat, prieš mano akis, stovėjo išbalęs, bet tvirtas kunigas, pasiruošęs už tikėjimą atiduoti savo gyvybę“, – apie Mogiliovo arkivyskupo Konstantino Budkevičiaus kankinystę pasakoja Teofilius. Kankinystė yra mūsų laikams paliktas liudijimas, kad yra dalykų, dėl kurių verta kovoti ir kentėti, kad yra tiesa, kurios negalima išduoti, kad kartais geriau yra atiduoti savo gyvybę ir neišduoti viso to, kuo tikėjai ir kas tau buvo taip brangu. Tai yra liudijimas, kad tiesą nustato ne režimas, ne laikmečio dvasia, ne asmenybės kultas, net ir ne aš pats. Kankinystės akivaizdoje T. Matulionis mums palieka liudijimą, kad visada esame laisvi rinktis tarp ištikimybės tiesai ir nusilenkimo budeliui. Nemanau, kad galime smerkti tuos, kurie kankinystės akivaizdoje palūžo, galime tik melstis, kad mums patiems išbandymų akivaizdoje pavyktų likti ištikimiems ir nepristigti tikėjimo.

„Puikiai supratau, kad kunigams tai suteiks didžiulį palengvėjimą, nes jie galės atsisakyti paklusti valdžios atstovams, motyvuodami mano raštu, o dėl to visos strėlės bus nukreiptos į mane.“ Taip Teofilius argumentuoja savo sprendimą parašyti aplinkraštį kunigams, kuriuo uždraudė iš sakyklų skelbti valdžios priesakus. Šiandien yra labai populiaru kalbėti apie lyderystę, tačiau labai dažnai ji yra suvokiama primityviai – kaip tam tikra galią suteikianti pozicija, pirmavimas nurungiant kitus. Tačiau T. Matulionio pavyzdys demonstruoja, kad tikrasis lyderis yra tas, kuris sugeba prisiimti daugiau atsakomybės, kuris ne demonstruoja galią kitus pasiųsti į mūšio lauką, o žengia ten pirmasis pridengdamas kitus. Lyderis yra ne tas, kuris aukoja, o tas, kuris pasiaukoja. Lyderis pirmiau rūpinasi kitu, o tik po to savimi. Viename pasakojimų Teofilius liudija, kaip pajuto privaląs gyventi, nes yra reikalingas. Leisti pajusti kitam jo reikalingumą – tai yra tikro lyderio verta užduotis. Kiek daug žmonių mūsuose nemato prasmės gyventi, įjunka į alkoholį paprasčiausiai manydami, kad niekam nėra reikalingi? Kiek žmonių savo elgesiu mes patys priverčiame pasijusti nereikalingais?

„Tiek daug kartų pabuvojęs žmonių teismuose, nebijau Dievo teismo, nes tikiu jį būsiant ne tik teisingą, bet ir gailestingą.“ Dažnai susimąstydavau, ką gi reiškia pasakymas dievobaimingas. Man tai reiškia, kad šioje žemėje nedera bijoti nieko išskyrus Dievo Dekaloge mums nurodyto kelio pametimą., kelio pametimą vardan takelio. Šie Teofiliaus žodžiai nėra tik naivus tikėjimas, kad galiausiai po viso žmogiškojo neteisingumo triumfuose Dievo teisingumas. Tai nėra pasyvus tikėjimas, kad viskas bus gerai, tačiau Dievo ir artimo meilės liudijimas nepaisant to, kokios būtų aplinkybės tam liudijimui skleistis. Tai yra tvirtybė nepasiduodant atstovėti visą šio pasaulio neteisybę žinant, kad niekas nėra man teisėjas išskyrus patį Dievą. 

„Keleiviai turėjo daug laiko, todėl dažnai kreipdavosi į mus norėdami pasikalbėti tikėjimo klausimais. Nejučiomis abu taip įsitraukėme į sielovadą, kad dvi savaites buvome laivo kapelionais.“  Taip Teofilius pasakoja apie savo kelionę į JAV pas išeivijos lietuvius. Taip, galima būtų sakyti, kad toks ir yra kunigo darbas – visada ir visur būti atviru tikintiesiems. Tačiau man tai yra žymiai daugiau nei tik liudijimas apie kunigišką pašaukimą. Man tai yra liudijimas apie krikščionio misiją būti Kristaus liudininku kiekvieną akimirką. Sekti Kristumi nereiškia tik lūpomis išpažinti tikėjimo tiesas, tai nereiškia tik dalyvavimo sekmadieninės pamaldose ar maldos sukalbėjimo prieš miegą ar prieš valgį. Neseniai „Bernardinų“ redakcijoje filmavome klipą, kurio metu kiekvienas užsukęs galėjo ištarti „aš irgi esu Bažnyčia“. Taip, mes esame Bažnyčia ir pagal tai, kaip būname kasdienybėje žmonės apie tą Bažnyčią ir sprendžia, pagal tai jie prie jos gali būti priartinti arba atitolinti. Mūsų krikščionybė yra matuojama ne pagal tai, kiek kartų savo sakiniuose mes pavartojame Dievo vardą, o pagal tai, kaip tą akimirką mes įgyvendiname Dievo ir artimo meilės principą.

Labai nuoširdžiai rekomenduoju kiekvienam monsinjoro A. Jurevičiaus knygą „Susipažinkime – esu Teofilius“. Ši knyga prakalbina skaitytoją, paskatina savirefleksijai ir atskleidžia šventąjį ne kaip nepasiekiamą žvaigždę, o kaip vedlį, kviečiantį kasdienybėje žengti paskui jį, ne kaip priekaištą dėl mūsų netobulumo, o kaip paskatinimą neužsibūti savo paklydimuose ir silpnybėse nuolatos kopiant aukštyn kad ir kokia stati įkalnė atrodytų.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode