Reklama 2

Popiežius: Vienas sunkiausių dalykų – pripažinti savo pažeidžiamumą

 

Niekas pats savo jėgomis negali savęs išgelbėti; visiems mums reikia Dievo galybės, sakė popiežius Pranciškus penktadienio rytą Šv. Mortos koplyčioje aukotų Mišių homilijoje. Šios dienos pirmajame skaitinyje skambėjo šv. Pauliaus antrojo laiško korintiečiams žodžiai: „Šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo“.

„Mes visi esame pažeidžiami, trapūs, silpni; mums visiems reikia pagijimo. Paulius sako: esame visaip slegiami, svyruojame, esame persekiojami, esame parblokšti. Taip pasireiškia mūsų silpnumas. Mes esame silpni, esame iš molio nulipdyti. Esame pažeidžiami ir vienas sunkiausių dalykų gyvenime yra pripažinti savo pažeidžiamumą. Kartais mes jį bandome uždengti, kad nesimatytų, paslėpti po grimo sluoksniu, po kauke. Pats Paulius kiek anksčiau savo laiške kalba apie gudravimus, slaptus gėdingus darbus. Tokie gudravimai visada yra gėdingi, veidmainiški“.

Popiežius priminė, kad kartais apsimetinėjama ne tik prieš kitus, bet ir prieš save. Būna, kad visiškai kitokiais save įsivaizduojame, negu iš tiesų esame. Manome, kad mums nereikia pagalbos, nereikia, kad kas nors mus pagydytų, kad esame visiškai sveiki. Nenorime pripažinti, kad esame kaip trapūs moliniai indai;  manome, kad mes patys esame lobis. „Tai kelias į tuštybę, išdidumą, savipakankamumą, nemanome, kad mes trapūs kaip moliniai indai, manome, kad mes patys galime save išgelbėti, kad mes viską galime. Tačiau iš tiesų, tik Dievo galybė yra mūsų išsigelbėjimas. Tai suprasdamas, Paulius sako: „esame visaip slegiami, bet nesugniuždyti“. Nesame sugniuždyti, nes Dievo visagalybė mus išvaduoja. „Mes svyruojame – prisipažįsta jis – bet neprarandame vilties“. Dievas yra mūsų viltis. „Esame persekiojami, bet neapleisti; parblokšti, bet nežuvę“. Dievo galybė ateina į pagalbą mūsų molio trapumui. Tarp molio ir lobio yra glaudus ryšys. Tačiau mums gresia vis ta pati pagunda: apsimetinėti, slėpti, neprisipažinti, kad esame iš molio. Tai veidmainiavimas prieš save pačius“.

Popiežius pakvietė savo klausytojus pamąstyti apie išpažintį. Kartais mes nuodėmes išpažįstame taip, tarsi skaitytume kainoraštį arba bandome pabaltinti savo molinį indą, apsimesti stipresniais, negu esame. O iš tiesų mes turėtume pripažinti savo pažeidžiamumą. Sunku tai padaryti, tačiau mums į pagalbą ateina gėdos jausmas.

„Gėda praplečia mūsų širdį, kad į ją įeitų Dievo galia. Mes jaučiame gėda, suprasdami, kad esme molis, kad nesame sidabras ar auksas. Jei mes tai nuoširdžiai išpažįstame, jaučiame, kad mus aplanko laimė. Didelė laimė. Tai Dievo visagalybės ir molio trapumo dialogas. Atsiminkime tą akimirką kai Jėzus nuplovė kojas savo mokiniams. Kai Jėzus prisartina prie Petro, Petras sako: „Ne, Viešpatie, ne man, prašau! Ką tu darai?!“ Petras tą akimirką nesuprato, jog jis iš molio, jog jam reikia Dievo galybės, kad būtų išgelbėtas“. (Vatikano radijas)

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode