Šventumas pagal Pranciškų (8): kas yra romumas?

 

Vasaros sekmadieniams siūlome naujausio popiežiaus dokumento ištraukas – meditacijas. Apaštališkasis paraginimas „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ („Gaudete et exsultate“) aiškina, ką reiškia būti šventam šiuolaikiniame pasaulyje. 

Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai. Dokumentas lietuviškai pirmą kartą publikuotas 2018 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 5 ir Nr. 6.

* * * * *

„Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę“

Tai galinga ištara šiame pasaulyje, nuo pradžių esančiame priešiškumo vieta, kur kivirčijamasi, visi vienas kito nekenčia, kur nuolatos skirstome kitus pagal jų mintis, įpročius ir net kalbėseną ar rengimosi būdą. Vienu žodžiu, šis pasaulis yra puikybės ir tuštybės karalystė, kurioje kiekvienas manosi turįs teisę iškelti save virš kitų.

Vis dėlto, nors ir atrodo, jog tai – neįmanoma, Jėzus siūlo kitokį stilių – romumą. Tokią elgseną jis praktikavo savo mokinių atžvilgiu, ją regime jam įžengiant į Jeruzalę: „Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio“ (Mt 21, 5; plg. Zch 9, 9).

Bažnyčioje dažnai klydome, nes neatsiliepdavome į tokį Dievo žodžio reikalavimą. 

Jis sakė: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 29).

Jei gyvename nuolatos nerimdami, būdami kitų atžvilgiu arogantiški, galop nuvargstame ir išsenkame. Tačiau į jų ribotumus bei trūkumus žvelgdami švelniai ir romiai, nesijausdami pranašesni, galime ištiesti jiems ranką ir nešvaistyti jėgų nenaudingoms aimanoms. Pasak šventosios Teresės Lizjietės, „tobula meilė yra pakelti kitų trūkumus, nesistebėti kitų silpnybėmis“.

Pauliaus akimis, romumas yra Šventosios Dvasios vaisius (plg. Gal 5, 23). Susirūpinus dėl brolio netikusio elgesio, reikia jį pamokyti, bet „romiai“ (Gal 6, 1), ir prisiminti: „Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą“ (ten pat).

Savo tikėjimą bei įsitikinimus irgi būtina ginti švelniai (plg. 1 Pt 3, 16), net priešai traktuotini taikiai (plg. 2 Tim 2, 25). Bažnyčioje dažnai klydome, nes neatsiliepdavome į tokį Dievo žodžio reikalavimą.

Romumas yra kita ištara, žyminti vidinį neturtą to, kuris pasitiki vien Dievu. Biblijoje išties tas pats žodis anawim vartojamas ir vargdieniams, ir romiesiems įvardyti. Kas nors galbūt paprieštaraus: „Jei būsiu per romus, kiti pamanys, kad esu mulkis, kvailas ar silpnas.“ Galbūt taip ir bus, bet leiskime jiems galvoti, ką jie nori.

Geriau visada būti romiam, tada įgyvendinsime savo didžiausius lūkesčius: romieji „paveldės žemę“, tai yra pamatys savo gyvenime išsipildant Dievo pažadus. Mat romieji bet kuriomis aplinkybėmis viliasi Viešpačiu, o tie, kurie viltį deda į Viešpatį, paveldės žemę ir mėgausis visapusiška taika (plg. Ps 37, 9. 11). Sykiu jais pasitiki ir Viešpats: „Aš rūpinuosi žmogumi, suvargusiu ir sielvartaujančiu, tuo, kuris dreba nuo mano žodžio“ (Iz 66, 2).

Reaguoti nuolankiai ir romiai – štai šventumas.

„Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti“

Pasaulis mums siūlo priešinga: pasilinksminimą, malonumą, pramogą, atsipalaidavimą ir sako, jog būtent tai padaro gyvenimą gerą. Kai šeimoje ar aplinkoje ištinka liga ar sielvartas, į pasaulį orientuotas žmogus tai ignoruoja, nusuka akis. Pasaulis nenori liūdėti, jis linkęs skausmingas situacijas ignoruoti, pridengti, paslėpti. Dedama daug pastangų norint išvengti kančios situacijų ir tikint, jog tikrovę, kurioje niekada nestinga kryžiaus, galima užmaskuoti.

Žmogus, regintis dalykus tokius, kokie jie yra, leidžiantis save perskrosti skausmui bei verkiantis širdyje, geba pasiekti gyvenimo gelmę ir būti tikrai laimingas. 

Žmogus, regintis dalykus tokius, kokie jie yra, leidžiantis save perskrosti skausmui bei verkiantis širdyje, geba pasiekti gyvenimo gelmę ir būti tikrai laimingas. Toks žmogus paguodžiamas, bet paguodžiamas Jėzaus, o ne pasaulio paguoda. Tada jis gali išdrįsti dalytis kitų kančia ir nustoja bėgti nuo skausmingų situacijų. Šitaip jis atranda, jog gyvenimas prasmingas tada, kai padedama kenčiančiajam, kai suprantama kito baimė, kitiems palengvinama.

Toks žmogus jaučia, kad kitas yra jo kūno kūnas, nebijo prisiartinti prie kito ir net palytėti jo žaizdų, atjaučia taip, kad išnyksta bet koks atstumas. Šitaip galima atsiliepti į šventojo Pauliaus paraginimą: „Verkite su verkiančiaisiais!“ (Rom 12, 15).

Mokėti verkti su kitais – štai šventumas.

B.d.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode