Kun. Vincentas Lizdenis: „Kristau, ką nori, kad daryčiau?“

 

ame interviu apie pašaukimą, ėjimo kunigystės link studijas ir kitus svarbius gyvenimo klausimus kalbiname naujai įšventintą kunigą, ateitininką Vincentą Lizdenį.

Garbė Jėzui Kristui, kun. Vincentai! Mūsų skaitytojams būtų labai įdomu daugiau sužinoti apie Jūsų ėjimą pašaukimo link. Kada pradėjote jausti, kad Dievas Jus šaukia būti kunigu?

Manau, kad nėra taip svarbu, kada žmogus pradeda jausti, jog Dievas šaukia vienokiam ar kitokiam gyvenimo keliui. Svarbu visuma. Yra tokia labai dažna tema gilinantis į krikščionių katalikų tikėjimą. Nuolat gilinamės į vieną tiesą apie Dievą, jog Jis yra Meilė. Krikščionis bando pažinti šią tiesą – kaip Dievas myli mane. Tai gali pasirodyti labai lengva ir kasdienybės iššūkiuose praradusi vertę frazė. Vis dėlto ir aš negalėčiau įvardinti, kada pradėjau justi šitą pašaukimą, nes tokių pradžių yra daug, kartais net kiekvieną dieną po naują. Visa patirtis iki kunigų seminarijos ir diakono, o vėliau ir kunigystės šventimų, yra talpinanti begalę Dievo Meilės ženklų, prieš kuriuos aš neatsilaikiau. Visa tai atpažinau ir būdamas moksleiviu, ir studijuodamas pasaulietiniame universitete, ir išgyvendamas savo vidinio gyvenimo išbandymus, patirdamas žmogaus silpnumo tikrovę.

Todėl manau, kad nėra taip svarbu, kada ir kaip pradedi jausti pašaukimą būti kunigu, svarbiausia pastebėti tą begalę momentų, kuriuose paaiškėja, kaip stipriai Dievas tave myli. Tai, be abejo, nebūtinai yra sėkmės momentai. Bet galiausiai tiesiog nebeturi kontrargumentų Jo Meilės begalybei.

Kaip į Jūsų pašaukimą reagavo artimieji? Kartais net tikinčiųjų šeimose, nors ir yra meldžiamasi dėl pašaukimų į kunigystę, tačiau tėvai labai nenoriai išleidžia savo vaikus eiti šiuo keliu.

Esu dėkingas Dievui už artimuosius, nes jie visais atvejais mane palaikė ir malda, ir savo bendryste. Manau, kad yra natūrali tėvų baimė savo vaikus leisti eiti šiuo keliu. Nepykčiau nei ant savo tėvų, nei ant kitų tėvų, kurie bijo savo vaiką leisti į tokį kelią. Jeigu jau ir pats juo eiti baiminiesi, tai kodėl gi neturėtų baimintis tėvai?

Manau, kad į šią baimę reikia žvelgti ne kaip į problemą, bet kaip į rūpestį, kuris tik dar labiau parodo kunigo tarnystės vertę ir atsakomybę. O Dievui pasišaukti žmogų iš bet kokių sąlygų nėra sunku. 

Mes visi esame pašaukti padėti kitiems surasti ir atsiliepti į Dievo pašaukimą. Vis dėlto gal kiek drąsiai ir vaizdingai tariant – nesame tokie svarbūs, kaip mums atrodo. Tiksliau – esame svarbūs kitaip, negu mums kartais atrodo.

Kuo yra ypatingos studijos kunigų seminarijoje? Žinoma, jose yra ruošiami būsimieji dvasininkai, tačiau gal yra vertingų studijų metodų ar ypatybių, kurios galėtų būti perimtos ir pasaulietiniuose universitetuose, o galbūt ankščiau egzistavo, tačiau dabar nunyko?

Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kokiu būdu kai kurie dalykai šiuo metu galėtų atsirasti universitetų ugdymo kultūroje. Iš kitos pusės, gal kažkokiu būdu tai vyksta.

Seminarija nėra tik studijų vieta, šioje įstaigoje stengiamasi visapusiškai ugdyti būsimą kunigą. Pirmiausia kaip krikščionį kataliką – Jėzaus mokinį, taip pat dorą žmogų, kaip kad norėtume, jog žmogus būtų doras (juk prašydami gėrio iš žmogaus sakom: „Būk žmogus...“). Ir tik tada ant šių savybių „statomas“ tas „teologas“, „filosofas“ ir dvasininkas.

Visa tai vyksta labai įdomiu būdu, kurį nupasakoti trumpai yra sunku. Jei bandyčiau tai padaryti, tai sakyčiau – kad kunigų seminarija yra geriausia vieta ieškoti, svarstyti ir apmąstyti savo pašaukimą, o taip pat tai yra įstabaus nuotykio su Dievu vieta. Tas nuotykis dažnai yra žymiai didesnė žinia ir naujiena nei tai, kad vyras, kuris įstojo į seminariją, ruošiasi tapti kunigu.

Kokia atmosfera buvo Jūsų studijų kurse? Ar į seminariją stoja tik labai motyvuoti jaunuoliai? Ar su visais pavyko užmegzti artimą santykį?

Negaliu pasakyti apie praėjusius laikus, tada nesimokiau seminarijoje. Iš praleisto laiko ir įgytos patirties visgi manau, kad absoliuti dauguma seminaristų visais laikais turėjo būti labai motyvuoti leistis į šį nuotykį ir išbūti jame, sulaukti vaisių. Tuo metu, kai aš buvau kunigų seminarijoje – ten mačiau bene labiausiai motyvuotus ir apskritai drąsius žmones.

Dėl santykio – kitas seminaristas yra tavo brolis, bet jis nebūtinai turi būti draugu. Svarbiausia išlaikyti susitaikymo ir paprastos bendrystės nuotaiką. Juk broliai šeimoje nebendrauja lyg būtų aukšto lygio diplomatai. Nemanau, kad tokia diplomatinė įtampa šiuo atveju reikalinga. Reikalingas broliškas tikrumas, tvirtumas ir, kaip minėjau, tikrai vietoj dirbtinio mandagumo kur kas daugiau vertės iš nuoširdžios susitaikymo dvasios. Kai mokiausi seminarijoje, vienas seminaristas inicijavo gražų paprotį – po kiekvienų susitaikymo pamaldų prieiti prie kiekvieno asmeniškai ir atsiprašyti. Tai leido išgyventi kur kas didesnį tikros bendrystės džiaugsmą, nei, sakykim, mandagus bendravimas atsiribojant sienomis nuo brolių, kitaip tariant – nebuvimas broliais.

Pasidalinkite savo įžvalgomis apie skirtumą tarp šiuolaikinės ir senosios kunigų kartos. Ar pastebite skirtumus ir, jeigu taip, kokius?

Vienas vyskupas senesniais laikais, išgirdęs labai aštrią kritiką savo vyskupijos kunigams, pasakė maždaug taip: „Kokius arkliukus turim, tokiais ariam“. Čia gal kas mane ir kritikuos, kadangi nesu šių žodžių girdėjęs gyvai, tik perpasakojant. Jais pasakyta labai daug. Šiuose žodžiuose nėra nei kunigų pažeminimo, nei niekur nevedančio dangstymo. Mums, manau, neverta daryti skirties tarp senosios ir naujosios kunigų kartos, yra viena Kristaus kunigų karta. Skirtingais laikmečiais atsiskleidžia skirtingos dovanos, žaizdos ir iššūkiai. Norint pasiekti kažkokį rezultatą šio klausimo tikslu efektyviausia priemonė yra malda.

Jūs turėjote artimą santykį su monsinjoru Alfonsu Svarinsku. Prašau, pasidalinkite keliais prisiminimais, kurie Jums, kaip būsimam kunigui, paliko didžiausią įspūdį. Kas iš santykių su šiuo žmogumi įsitvirtino Jūsų kunigystėje?

Sakot, artimą santykį. Manyčiau, kad man buvo tiesiog padovanota keletas brangių akimirkų. Yra toks pasakymas, kad, jeigu tarp žmonių yra daugiau nei 50 metų amžiaus skirtumas, jie nebegali susikalbėti tarpusavyje. Ne kokia nors negatyvia prasme, bet tokia realia prasme atsiskleidžia šitas pasakymas – laiku, amžiumi ir patirtimi. Negaliu ir nenoriu pasakyti, kad su monsinjoru nesusikalbėjau, aš stengiausi įdėmiai klausytis, ką jis sakydavo. Kartais monsinjorą kaltindavo ilgomis kalbomis, bet manyje nebuvo tokio kaltinimo. Monsinjoro klausiausi, kaip studentas klausosi paskaitininko. Gaila tik, kad retai po ranka turėjau užrašus konspektams. „Paskaitos“ man neprailgdavo, nes visada prieš akis mačiau 22 metus kalėjimo ir tada tiesiog mėgaudavausi matydamas bei girdėdamas žmogaus laisvę. Mano paties seneliai buvo kalinti ir niekinami komunistinės Rusijos lageriuose, taigi vertinau šių žmonių iškovotą laisvę.

Monsinjoro laisvės universitete labiausiai girdėjau vieną pagrindinę tezę, kurią jis iki mirties kartojo su giliu susimąstymu: „Vis savęs klausiu: Viešpatie, ką nori, kad dabar daryčiau?“. Norėčiau, kad mano kunigystėje toks klausimas nuolat degtų taip, kaip degė Monsinjoro širdyje.

Galbūt buvo ir kitų svarbių asmenybių, kurios prisidėjo, o galbūt ir vis dar prisideda prie Jūsų kunigiškos tapatybės formavimosi?

Iš visų patyrusių kunigų, su kuriais teko kalbėtis, ar juos girdėti, supratau vieną dalyką – geriausia bus, jeigu mano kunigystę formuos pats Kristus. Taigi, ir pats meldžiuosi, ir kitų maldos prašau, kad taip būtų. Ir, aišku, labai dėkoju Dievui už kiekvieną žmogų, per kurį jis man dovanoja įvairiausius dalykus.

Pasidalinkite savo įspūdžiais iš kunigystės šventimų ir primicijų šv. Mišių. Jau praėjo šiek tiek laiko, todėl galite ir iš laiko perspektyvos įvertinti tų dienų įvykius.

Be abejo, tai lieka įspūdingiausia diena gyvenime. Ir visų kitų kunigo dienų įspūdingumas tik padidina anos dienos svarbą. Didžiausią nuostabą kelia žmonių maldos, tikrai, ypač tomis dienomis, buvo galima jausti, kad daugiausiai žmogų tokiame kelyje ir pasirinkime išlaiko kitų maldos. Iš tų dienų labiausiai ir lieka gilus dėkingumas visiems, kurie meldžiasi, kurie visaip kaip lydėjo. Tai yra dienos ypatingo Dievo artumo, kuriam reikia ir toliau kasdien ieškoti galimybių atverti savo širdį. Svarbu nepamiršti, kad gyvenimas po šventimų ir toliau yra ištisas nuotykis. Tiesiog dėkoju Dievui ir žmonėms.

Papasakokite apie savo primicijų paveikslėlį. Koks jis ir kokią žinią norėjote juo įamžinti ir pasidalinti?

Ten panaudota fotografija, kurioje yra koplytstulpis Lietuvos laukuose, skirtas tremtinių šeimai, prašant Marijos globos ir užtarimo, ir dėkojant. Dažnai važiuodavau pro šalį ir pasimelsdavau, tai toks paprastas, bet daug dovanų atspindintis ženklas. Turim Dievo dovanotą laisvę tiek savo tautai ir valstybei, tiek savo tikėjimo laisvę. Stengiuosi vertinti šias dovanas. O ant primicijų paveikslėlio parinktų žodžių nelabai ir galiu daugiau paaiškinti nei tai, ką jie kalba: „Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą“ (Jn 1, 8). Kartais juos tiesiog kartoju kaip maldą.

Ar sutiktumėte su teiginiu, kad jaunimas Lietuvoje nebepraktikuoja tikėjimo? Kas labiausiai patraukia ir sulaiko jaunus žmones Bažnyčioje?

Jaunus ir ne tik žmones į Bažnyčią pritraukia Kristus tiek, kiek mes Jam netrukdome to daryti. Matau, kad Lietuvoje yra daug gražaus jaunimo, praktikuojančio katalikų tikėjimą, ir tuo pat metu matau jaunus žmones, kurie kol kas tikėjimo nepraktikuoja. Manau, būsime daugelio stiprių Dievo veikimo istorijų jų gyvenimuose liudininkai. Kaune Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje ant kupolo yra išrašyti Šventojo Rašto žodžiai, kurie puikiai apibūdina situaciją.

Koks yra didžiausias iššūkis Jūsų kunigystėje?

Per trumpas mano kunigystės laikas, kad galėčiau ką nors pavadinti iššūkiu. Manau, kad bet kas, bet kurią dieną gali tapti išbandymu. Dabar stengiuosi tiesiog klausytis, stebėti aplinką ir save, ir po truputį varyti daugiau mažiau tiesią vagą. Norisi suprasti, kaip čia veikia toji mano kunigystė, kokios yra tarnystės ir poilsio ribos. Kunigo gyvenimas, kiek man teko jį pažinti, tikrai yra pilnas nuotykių, kiekviena diena pateikia savo situacijas.

Ką skaito kunigas Vincentas? Žinoma, kad Šv. Raštą. Ar galite pasidalinti dar bent trimis reikšmingiausiomis knygomis Jūsų gyvenime?

Tiesą sakant, nesu gilus Šventojo Rašto žinovas, pažįstų keletą kunigų, seminaristų ir pasauliečių, iš kurių turėčiau mokytis meilės Šventajam Raštui. Keletas tikrai reikšmingų knygų mano gyvenime būtų – Benedikto XVI tritomis „Jėzus iš Nazareto“, Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanai“ ir gal dar paminėčiau keletą šventųjų gyvenimų, ypač palaimintojo Piero Giorgio Frassati.

Koks yra Jūsų kunigystės tikslas? Arba ką norėtumėte nuveikti savo gyvenime, kad jo pabaigoje būtumėte laimingas?

Kristus ant Kryžiaus šalia visko yra laimingas, nes myli. Lieka tikrai tas vienintelis klausimas: „Kristau, ką nori, kad daryčiau?“ ir, aišku, malda po šventimuose sakytų priesaikų: „Tepadeda man Dievas“. Neturiu lūkesčių, juos stengiuosi palikti Kristui. Ir čia visai rimtai.

Ką norėtumėte, kad apie Jus kalbėtų žmonės po Jūsų mirties?

Norėčiau norėti, kad žmonės po mirties nekalbėtų apie mane, o kalbėtų apie Kristų ir su Kristumi. Galiausiai ir dar kartą dėkodamas visų prašau ir toliau melstis.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode