Dvidešimt septintasis eilinis sekmadienis

 

Sąžinės apgauti neįmanoma. Kartais ją galima pamėginti užmigdyti, bet galiausiai ji vis tiek prabyla ir atneša sąmyšį į sielą, besiilginčią savo Kūrėjo ir trokštančią meilės bei harmonijos.

Atėjo fariziejų, kurie, spęsdami Jėzui pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną. Jis atsakė jiems: 'O ką jums yra įsakęs Mozė?“ Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti“. Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sutvėrimo pradžios 'Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu'. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Todėl, ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria!“  Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“.

Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas, – neįeis į ją“. Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas. (Mk 10, 2-16)

DIEVO SPRENDIMAS

Šio sekmadienio Mišių pirmasis skaitinys pasakoja apie šeimą, kaip meilės, gyvybės, harmonijos, vienybės planą. Stengiantis suvokti Senojo Testamento įvaizdžius, mums aiškėja, kad ryšys tarp vyro ir moters – tai susitikimas dviejų tarpusavyje lygių asmenų, kurie vienas kitam dovanoja save, kad galėtų suteikti džiaugsmo kitam asmeniui. Tokia meilė neišardoma, ir ne todėl, kad to nebūtų įmanoma padaryti išoriškai, bet todėl, kad to neleidžia įsitikinimai.

Deja, skaitydami Evangelijos ištrauką, susiduriame su fariziejų klausimu apie “atleidimo raštą”. Meilės poezija blėsta, užleisdama vietą smulkmeniškai juridinei procedūrai. Mokėjimas dovanoti virsta išskaičiavimu, atradimo stebuklas aiškinamas noru sužinoti pasirinkimo motyvus bei pretekstus, kuriais remiantis, būtų galima “atleisti žmoną”. Dabar jau nebekalbama apie meilę, bet apie išsiskyrimą.

Šie dalykai ne kartą įvyksta žmonių gyvenime ir jie nebūtinai liečia tik vyro ir žmonos santykius. Tai visų pirma pasakojimas apie žmogaus nesugebėjimą ir nenorą gyventi pagal Dievo valią. Tada ir išdavystės liečia ne vien šeimos situaciją, bet, pirmiausia, paties žmogaus likimą.

Tai šiuolaikinio žmogaus tragedija. Ne kartą pasitaiko, kad tada, kai Dievo nubrėžtas planas kam nors pasirodo pernelyg sunkus, žmogus jam priešpastato savo norus, tegul menkus, egoistiškus ir apgailėtinus, tačiau jam atrodo, kad taip laimi sau bent trupinėlį laisvės.

Tada ir prabylama apie religijos varžtus, nuo kurių modernus žmogus turėtų jaustis laisvas, tada stengiamasi ieškoti bet kokių juridinių pasiteisinimų, kurie viso labo tėra žmogaus kūrinys.

Išganytojas, fariziejų paklaustas apie tai, ar galima atleisti žmoną, neparodė jokio noro spręsti šeimos krizę, ieškant juridinių pateisinimų. Jo atsakymas buvo labai paprastas: Pradžioje taip nebuvo…

Dievas žmogui visuomet siūlo pažvelgti į savo vidų. Jei kas nors ieško harmonijos ir nusiraminimo, to negalės padaryti, prieštaraudamas Dievo planui. Žmogus nėra skirtas ieškoti alternatyvos sau pačiam. Jo planai ir troškimai pilnai bus realizuojami tik tuomet, jei jis sugebės atsiliepti į Dievo balsą. Gi Dievo balsas liepia ieškoti ne teisinių išsisukinėjimų, bet grįžti prie meilės įstatymo. Šis paliepimas dar labiau įpareigoja todėl, kad yra paremtas ne įstatymais, bet mūsų pačių sąžinės balsu.

Gyvenimo kelyje sutinkame gudruolių, kurie įstatymais sugeba pateisinti pačias didžiausias išdavystes, nors savo gyvenimo būdu piktina visus, pamindami vertybes, kurias siekiama apsaugoti įstatymais. Dažnai netgi norėtųsi pasakyti, kad apgauti kitus, naudojantis įstatymo trūkumais – tiesiog vaikų žaidimas.

Tačiau sąžinės apgauti neįmanoma. Kartais ją galima pamėginti užmigdyti, bet galiausiai ji vis tiek prabyla ir atneša sąmyšį į sielą, besiilginčią savo Kūrėjo ir trokštančią meilės bei harmonijos. Tokią akimirką pamirštame bet kokius pasiteisinimus. Tik gaila, kad kartais lieka labai mažai laiko vėl atsitiesti...

(mons. Adolfas Grušas)

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode