Reklama 2

Arkivysk. S. Tamkevičius: Dievo dvasia stumtelėdavo ir labai rizikingiems darbams

 

Šiandien arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ švenčia 80 metų gimtadienį. „Esu vienas iš tų eilinių krikščionių, kurie savo gyvenime nematė stebuklų, – kalbėjo ganytojas, – neturėjo kokio nors Dievo apreiškimo ir nepajuto tokio Šventosios Dvasios išsiliejimo, kurį patyrė Jėzaus mokiniai per pirmąsias Sekmines. Tačiau nė kiek neabejoju, kad Dievo Dvasia daug kartų man kalbėjo per visą gyvenimą nuo pat vaikystės per aplinkybes, išgyventus įvykius ir sutiktus žmones. Kalbėjo tyliai sąžinėje ir neatėjo nė mintis tam balsui prieštarauti.“

Pirmieji kunigystės žingsniai

1962 m., antrąją Velykų dieną, kun. Sigitas Tamkevičius Krikštonių Kristaus Karaliaus bažnyčioje aukojo pirmąsias šv. Mišias. „Šioje šventėje trūko tik motinos, kuriai mano primicijos būtų buvęs didžiausias atlygis už jos meilę ir norą, kad jauniausias sūnus pasiaukotų Dievo tarnybai, – pasakojo arkivyskupas emeritas. – Prisimindamas šviesius anų dienų išgyvenimus, šiandien suvokiu jų reikšmę, nes per juos tvirtai įaugi į Bažnyčią kaip bendruomenę, kurioje pradėjai tikėjimo kelionę, su kuria klausei Dievo Žodžio ir stiprinaisi Eucharistija. Visa tai padės tolesniame gyvenime padaryti reikiamus pasirinkimus ir atsilaikyti prieš visus gundymus.“

Kuo pasižymėjo pirmoji kunigiška tarnystė Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijoje? Draudžiama mokyti katekizmo Pirmajai Komunijai besiruošiančius vaikus, be raštiško leidimo negalima lankyti ligoninėje dvasinio patarnavimo prašantį ligonį. Jaunam kunigui tai kėlė vidinį protestą. Kunigystės keliu S. Tamkevičių lydėjo altaristas kun. Albinas Drazdys. Studijos buvo tik studijos, o klausykla yra klausykla – čia vadovėlio neatsiversi, todėl labai pravertė karšto ir šalto mačiusio dvasininko pavyzdys ir tėviški patarimai. Arkivyskupas atsimena: „Kun. A. Drazdys pamokslus visuomet pasirašydavo, tačiau kalbėdavo labai sklandžiai be rašto. Bandžiau ir aš panašiai daryti. Pasirašydavau ištisai, o paskui vaikščiodamas pušyne pasakydavau pamokslą dangaus angelams, todėl sekmadienį ramiai lipdavau į sakyklą.“

„Muravjovas nepakorė Lietuvos, nereikia bijoti ir dabar“

1965 m. liepos 1 d. kun. S. Tamkevičius gavo paskyrimą į Lazdijus, kur kadaise dalyvaudavo moksleivių spartakiadose, pirmą kartą buvo verbuojamas tapti saugumo kolaborantu ir susilaukė spaudos dėmesio. Laikraštis „Tarybinis mokytojas” straipsnyje „Ne tais laikais gimęs” rašė, kad bažnyčioje jaunas kunigas ant ekrano rodo raguotus ir naguotus velnius. Tai iš dalies buvo tiesa, nes, katechizuodamas vaikus, ant ekrano parodydavo jiems religinės tematikos skaidrių. Tačiau svarbesnė vikarą neraminusi tiesa buvo ta, kad vaikams trūksta katekizmų, maldaknygių ir kad žūtbūt reikia jų prasimanyti. Kaip? Kunigų seminarijos laikų draugas kun. Vladas Rabašauskas, vikaraudamas Utenoje,  gyvenamojo namo rūsyje buvo įsirengęs spaustuvę. Įgudusi raidžių rinkėja surinkdavo maldaknygės puslapius ir primityviomis staklėmis atspausdindavo lapus. „Aš tuos lapus gaudavau neįrištus ir organizuodavau jų įrišimą pačioje Lazdijų klebonijoje, – atsiminimais dalijosi arkivysk. S. Tamkevičius. – Tai buvo mano pirmas prisilietimas prie sovietinės valdžios draudžiamo darbo, už kurį įkliuvus buvo galima gauti kelerių metų bausmę.“

1966  m. gruodžio 1 d. dieną Amžinybėn iškeliavo gimtosios Krikštonių parapijos klebonas kun. Jonas Reitelaitis. Dar būdamas vaikas, 1946–1955 metais, su šia iškilia asmenybe kun. Sigitas daug bendravo – patarnavo šv. Mišiose, padėdavo tvarkyti gausią biblioteką. 

„Gal ir gyvenimą nusikėliau nuo aukštųjų jo knygų lentynų,“ – rašyta atsiminimuose. – Per laidotuves papasakojau eilę nuotrupų iš jo gyvenimo. Kartą jis, man parodęs Muravjovo įsakymų, kuriais buvo apribojamos kunigų teisės, rinkinį, pasakė: „Muravjovas nepakorė Lietuvos, nereikia bijoti ir dabar.“ Už šį pamokslą Religijos reikalų taryboje gavau daug pylos. Įgaliotinis J. Rugienis, kaip ir dera senam čekistui, šaukė ant manęs, gąsdino, kad jei nepasitaisysiu, negalėsiu eiti kunigo pareigų...“

Pirmoji bausmė kun. Sigitui buvo nedidelė – viduržiemį reikėjo susikrauti daiktus ir keltis į Kudirkos Naumiestį, Šakių raj. KGB viršininkas neverbavo, bet gąsdino. 1967 m. rugpjūčio 21 d. vyskupas kun. Sigitą perkėlė vikarauti į Prienų parapiją: „1968 m. Gavėnios pradžioje išsikvietęs įgaliotinis J. Rugienis išbarė, kad nemoku sakyti „normalių“ pamokslų, ir kitą dieną kurijoje išgirdau žinią, kad man visai nebegalima jų sakyti. Visą Gavėnią tylėjau, nes klebonas bijojo: jei kalbėsiu, jis gali būti nubaustas. Prieš pačias Velykas atgavau leidimą sakyti pamokslus, tačiau pavasarį vėl teko palikti parapiją ir keliauti į Vilkaviškį.“

Prahos pavasaris – drąsėjimo pradžia

Vilkaviškio kleboniją pasiekė žinia, jog 1968-ųjų sausio 5 dieną prasidėjo istorinis bandymas demokratizuoti tuometinės Čekoslovakijos komunistinę sistemą. Karštomis „Prahos pavasario“ naujienomis su klebonu dekanu kun. Konstantinu Ambrasu dalydavosi jį aplankę bendraminčiai: iš Sibiro lagerių 1956 m. grįžęs Pilviškių klebonas kun. Boleslovas Čegelskas, už tokią pat antisovietinę agitaciją šešerius metus lageryje bausmę atlikęs Sudargo klebonas kun. Albinas Deltuva, Didvyžių klebonas kun. Lionginas Kunevičius, Alksninės klebonas kan. Bronius Antanaitis, Valakbūdžio klebonas kun. Juozas Zdebskis. Brandžių katalikų dvasininkų būrį papildė trisdešimtuosius metus įpusėjęs 1968 m. iš Prienų į Vilkaviškį atkeltas kun. Sigitas. 

Daugeliu atžvilgiu 1968-ieji kun. S. Tamkevičiaus gyvenime buvo labai svarbūs. Įstojęs į Jėzaus Draugiją, vasarą pradėjo noviciatą ir rugpjūčio 16 d. Tilžės parapijoje – ilgąsias rekolekcijas. Sekmadieniais, kad niekam nekiltų įtarimas, važiuodavo į Zarasus: „Gražioje gamtoje – pušynas, didžiulis Drūkšių ežeras, tuščia bažnyčia ir nuošalus kambarėlis klebonijoje – buvo idealios sąlygos skaityti, melstis, medituoti ir planuoti ateities gyvenimą. Vieną dieną stebėjau ilgą vorą lėktuvų, skridusių Vakarų kryptimi. Sekmadienį Zarasuose skelbimų lentoje perskaičiau laikraštinę žinią, kad į Prahą buvo įvesti sovietiniai daliniai. Virtinė lėktuvų skraidino desantininkus, kad jie kraujyje paskandintų Prahos pavasarį. To meto įvykiai tarsi varpas kvietė į laisvę.“

1968-uosius arkivyskupas emeritas laiko Lietuvos kunigijos drąsėjimo pradžia. Amžiumi jauniausias, bet drąsos nestokojantis kun. Sigitas tapo Vilkaviškio vyskupijoje gimusio pogrindinio kunigų sambūrio neoficialiu vadovu. Pirmasis organizuotas pasipriešinimas – 60 Vilkaviškio kunigų tų pačių metų pareiškimas, siekiantis panaikinti į seminariją priimamų klierikų limitą. Tuo pačiu metu su panašiu pareiškimu į valdžios organus kreipėsi du Telšių vyskupijos kunigai.

Valdžios reakcija buvo pikta: du Vilkaviškio kunigai – J. Zdebskis ir S. Tamkevičius – metams nušalinti nuo kunigiškų pareigų, o kun. L. Kunevičius pašauktas į karinius apmokymus. Tuo metu atsirado veiklių seserų vienuolių ir pasauliečių, kurie suorganizavę mokinių ir inteligentų grupes, į susitikimus kviesdavo abu nuo pareigų nušalintus kunigus. Prisimindamas 1969-uosius, kai buvo pasinėręs į pogrindžio darbus, arkivyskupas pažymėjo: „Religijų reikalų taryba, atrodo, greitai suprato padariusi klaidą ir gruodžio mėnesį vėl leido eiti kunigo pareigas. Tačiau sugrįžimas į vikaro, vėliau į klebono pareigas, darbo pogrindyje jau nesustabdė.“

Septintajame dešimtmetyje į pogrindinę veiklą susibūrusiems kunigams su vyskupu Teofiliumi Matulioniu susitikti neteko. 1962 m. jam iškeliavus Amžinybėn, kun. Sigitas pradėjo kunigystės kelią. Tačiau arkivyskupo Teofiliaus kova dėl katalikų tikėjimo laisvės jiems buvo uždegantis pavyzdys.  

Siekdami išsikovoti daugiau laisvės 17000 tikinčiųjų pasirašė Memorandumą sovietinei valdžiai, kuriuo reikalauta religijos laisvės. Vėliau atsirado „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, po to – „Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti“. 

„Niekas jokios idėjos nenuleido nei iš Vatikano, nei iš vyskupijos kurijos. O stabdančių bet kokias pastangas išsikovoti daugiau laisvės buvo daugiau nei reikia. Tie balsai kalbėjo: nereikia erzinti valdžios, su galva sienos nepramuši, dialogas su valdžia Bažnyčiai bus palaimingesnis ir t.t. Šiandien nė kiek neabejoju, kad anuomet Dievo Dvasia kalbėjo, drąsino ir kartais stumtelėdavo pasirinkti labai rizikingus darbus.“

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode