Reklama 2

Kaip netapti krikščioniškais diktatoriais

 

Kad išvengtume nereikalingų diskusijų, iš karto noriu perspėti, jog šiuo komentaru nenoriu pasakyti, kad krikščionys neturėtų dalyvauti politikoje ar visuomeninėje veikloje, o dalyvaudami turėtų atsisakyti savo vertybių ar leistis į kompromisus su savo sąžine. Iš tiesų esu įsitikinusi, kad kiekvienas krikščionis turi pareigą aktyviai kurti savo aplinką, tiek artimiausią šeiminę, tiek visuomeninę. O katalikai turi dar ir šiokį tokį palengvinimą, tai yra visą socialinį Bažnyčios mokymą, kuris yra nuolat bręstantis ir pasipildantis ne vieno šimtmečio ir ne vieno asmens apmąstymų apie žmogų ir visuomenę rinkinys. Tik socialinis Bažnyčios mokymas nėra politine programa ar ideologija kaip alternatyva kitoms politinėms ideologijoms. Tačiau politinio ir visuomeninio veikimo priemonėmis, įvairioms politinėms kryptims būdingais modeliais, krikščionys tuos apmąstymus ir įžvalgas taiko konkrečiose situacijose ir taip suteikia joms konkretų pavidalą (plg. CA, 59), kuris gali labai skirtis, priklausomai nuo kultūrinio, istorinio ar ekonominio konteksto.

Tad šio komentaro tikslas – tęsti (ir jokiu būdu šiuo tekstu nepabaigti) diskusiją apie tai, kokie veikimo modeliai krikščionims būtų tinkamiausi šiandienos mūsų kultūriniame kontekste. Tęsiu pokalbį, prie kurio prisijungė ir profesorius Gintautas Vaitoška straipsnyje „Popiežiaus švelnumas ir gėjų eitynės“. Jo cituojamos popiežiaus Pranciškaus mintys, o ir paties išsakytos įžvalgos apie švelnų tvirtumą, skatina klausti, kaip savo veikloje neperžengti kartais labai nematomos ribos tarp to švelnaus tvirtumo ir šiurkštumo?

Mūsų istorija liudija ir tai, kad būtent tikintieji buvo tie, kurie, suteikdami Bažnyčios socialinio mokymo pamatiniams principams konkrečią ir tam laikmečiui tinkamą formą, reikšmingai prisidėjo prie mūsų laisvės.

Mes beveik kiekvienas turime šiurkštaus veikimo mūsų atžvilgiu patirties, mus visus vienija ir šalies praeitis, kurioje apstu pavyzdžių, kai vienokiu ar kitokiu būdu turintieji valdžios teikiamą galią, naudojo ją labai dažnai ir žiauriai (maža būtų pasakyti tik šiurkščiai). Mūsų istorija liudija ir tai, kad būtent tikintieji buvo tie, kurie, suteikdami Bažnyčios socialinio mokymo pamatiniams principams konkrečią ir tam laikmečiui tinkamą formą, reikšmingai prisidėjo prie mūsų laisvės. 

Šiandien, ačiū Dievui, laikmetis jau kitas. Mes, didžiuodamiesi ir tų žmonių darbu ir savais pasiekimais, lyginame save su kitomis demokratinėms šalimis. Lyginamės ne tik gerove, kurią galėjome pasiekti demokratijos dėka, bet ir iššūkiais, su kuriais neišvengiamai susiduriame gyvendami laisvėje. 

Ir vienas iš tų iššūkių, kuris, reikėtų pripažinti, tikinčiuosius kartais ir gąsdina – aplinkiniai vis drąsiau ir garsiau kalba apie savo net keisčiausius pasirinkimus, požiūrius, įsitikinimus. Maža to, kaip profesoriaus straipsnyje pateiktuose pavyzdžiuose matome, dažnai tie įsitikinimai, kartais iš esmės priešingi katalikų pasaulėžiūrai, yra šiurkščiai prievarta primetinėjami įvairiomis teisinėmis priemonėmis.

Artėjančių Baltic Pride2019 eitynių kontekste mums primenama, kad tie teisiniai „demokratiniai“ prievartos mechanizmai, kai dėl tolerancijos, kitoniškumo patvirtinimo, ribojamos kitaip mąstančio ir dėl to kitaip pasirenkančio žmogaus pamatinės teisės, neatsirado staiga. Kaip tik savos ideologijos, savų įsitikinimų, kurie suvokiami kaip progresyvūs, todėl pageidautini civilizuotoje visuomenėje, įteisinimo ir suabsoliutinimo siekiama tokiomis eitynėmis. Taip, tai tiesa, ir kitų šalių patirtis tą rodo, o ir eitynių organizatoriai to neslepia. Tai yra lobizmas.

Bet kaip mums, krikščionims nepasiduoti pagundai pasinaudoti dar kol kas turimos daugumos „galia“ ir jėga pirmiems užimti galios pozicijas, kurios leistų mums pirmiems susikurti tuos teisinius mechanizmus, leisiančius saugiai konstruoti krikščionišką visuomenę, kur visi gyventų pagal „krikščioniškas“ taisykles? Bet ar tai neturėtų būti kiekvieno krikščionio siekinys? Ar ne dėl meilės artimui ir jo sielos išganymui mūsų pareiga ne tik pasakyti, patarti, bet ir „padėti“ padaryti teisingus moralinius pasirinkimus (pavyzdžiui, sukuriant griežtus įstatymus, reguliuojančius ne tik bendrą sugyvenimą, bet ir asmeninius pasirinkimus)? Aš tuo išdrįsčiau suabejoti. 

Leiskite šiek tiek pašaržuoti. Štai toji profesoriaus straipsnyje minima istorija apie amerikiečių porą (Aaron ir Melissa Klein), kuri nesutiko iškepti torto gėjų porai jų „santuokos“ proga ir dėl to buvo nubausta. Gal toks palyginimas ir bus šiek tiek per aštrus, tačiau kartais, skaitant straipsnius ar komentarus, rodos, kad neretam komentatoriui visai priimtinas scenarijus būtų toks: pavyzdžiui, vestuvių planuotoja, kuri atsisako suorganizuoti jaunai porai šventę vien dėl to, kad jie tuokiasi bažnyčioje, yra nubaudžiama milžiniška bauda. Būtų pasakyta tikrai labai aiški žinia – šalyje vyro ir moters santuoka, dargi bažnytinė, yra gerbiama ir vertinama. Bet kaži ar mes tokiomis priemonėmis norėtume „nešti Gerąją Naujieną“.

Krikščionys turi įpareigojimą kviesti savo artimą persvarstyti savus įsitikinimus ir, jei tas asmuo tam apsisprendžia, juos keisti. Tačiau net šiuose kultūriniuose karuose tai yra jau ne politinių priemonių objektas, o palydėjimo, pokalbio, dialogo gailestingumo darbų rezultatas. 

Šiek tiek mums artimesnė situacija: uždrausti ar neuždrausti eitynes? Tiek politiniai LGBTI lobizmo siekiai, tiek propaguojamas gyvenimo būdas yra priešingi krikščioniškai pasaulėžiūrai. Ir kiekvienas sąmoningas krikščionis tam prieštaraus. Tačiau prieštarauti nebūtinai reiškia uždrausti. Juk net jei ir naudojamos netinkamos radikalaus lobizmo priemonės, net čia dažnai susiduriame ir su giliu asmens moraliniu įsitikinimu ir tikėjimu, kad būtent toks gyvenimo būdas, tokia pasaulėžiūra yra jam geriausia. Įsitikinimai prievarta nesikeičia. 

Ir tokių eitynių uždraudimas mūsų šiandienos kultūriniame kontekste tikrai nepasieks to rezultato, kurio draudėjai tikėtųsi: apsaugoti nepilnamečius. Informacijos prieinamumas, bendras viešosios erdvės suseksualinimas, greitai kintančios pasaulėžiūros, asmeninė nepilnamečių patirtis, skyrybų ir kitų santuokai priešingų gyvenimo formų normalizavimas ir dar daugelis kitų mūsų kultūros bruožų, o ir paties Bažnyčios socialinio mokymo suprantamo aiškinimo stoka tokias tiesmukas, diktatoriškas veikimo formas daro bergždžias. Jų pasitelkimas ilgainiui gali kaip tik atsisukti prieš pačius krikščionis. Juk nenorėtume, kad, pasikeitus daugumai, valdžioje būtų tokie žmonės, kurie rastų būdų priversti Bažnyčią laiminti tos pačios lyties asmenų „santuoką“, ar uždraustų pagrindinėmis miesto gatvėmis žygiuoti bažnytinėms procesijoms?

Tad gal reikėtų labiau įsigilinti į kitų šalių patirtį ir labiau išryškinti tai, kad net profesoriaus minėtuose pavyzdžiuose krikščionys teisiniuose ginčuose pasitelkė ne daugumos galią ar teisingesnės moralės argumentą, bet teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus ir teisę laisvai pagal juos gyventi. Katalikų Bažnyčios katekizme apibrėžiant bendrąjį gėrį, vieną iš svarbiausių Bažnyčios socialinio mokymo konceptų, išskiriami trys jo elementai, pirmasis jų – „pagarba asmeniui, kaip tokiam“ (KBK 1907), o tai neatskiriama nuo pagarbos pamatinėms laisvėms: „elgtis pagal savo sąžinę, išsaugoti savo gyvenimo privatumą ir naudotis teisėta laisve, taip pat ir religijos srityje.“ Ši teisė priklauso ne tik krikščionims, bet kiekvienam asmeniui.

Krikščionys turi įpareigojimą kviesti savo artimą persvarstyti savus įsitikinimus ir, jei tas asmuo tam apsisprendžia, juos keisti. Tačiau net šiuose kultūriniuose karuose tai yra jau ne politinių priemonių objektas, o palydėjimo, pokalbio, dialogo gailestingumo darbų rezultatas. Ir galbūt tokia ugdymo ir sielovados veikla kur kas efektyviau papildytų politinį veikimą, kurio pirmas tikslas būtų – sukurti tokias sąlygas, kuriomis kiekvienas žmogus, tiek krikščionis, tiek nekrikščionis, galėtų skleistis, išreikšti savo įsitikinimus ir galėtų prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo. 

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode