„Daugybė teisuoliais save laikančiųjų liks paraštėje. Su savo sausais pamokymais, dviprasmišku gyvenimu“, – aktorė Doloresa Kazragytė nepataikauja publikai, šaltą žiemos pavakarę susirinkusiai į Garliavos biblioteką pasiklausyti skaitomų ištraukų iš 2018 metais pasirodžiusios Vitos Morkūnienės knygos „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“. „Nesu verta kalbėti apie Tėvelį Stanislovą, – kukliai prisipažįsta aktorė. – Pasakoti turėtų tie, kurie artimiau jį pažinojo, kurie turėtų ką prisiminti“, – žvelgdama į fotomenininko Gintaro Česonio nuotraukose taikliai pagautas vienuolio kapucino nuotaikas, sako aktorė Doloresa. Man irgi kyla klausimas: „Kodėl?“
Kodėl skaitymams buvo pasirinkta ši aktorė, prisipažįstanti, kad su Tėvu Stanislovu jai taip ir netekę pasikalbėti. Paberžėje buvusi porą kartų, abu – tarsi bergždžiai... Vieną delegaciją išlydėjęs, tėvas Stanislovas jau pasitikdavo kitą... Žmonės pas jį atvykdavo iš visos tuometinės Sąjungos, ypač daug inteligentų iš Maskvos, Peterburgo... Ir nesvarbi jam buvo tų žmonių tautybė ar priklausymas religinei konfesijai. Kažkokiu būdu pajusdavo, kam jo reikia labiau, tam ir skirdavo savo laiką. „Nėra paskutinio eilėje prie Dievo“, – buvo mėgstamas vienuolio posakis, atspindintis ir jo paties veiklą: rūpinosi mažutėliais– nuskriaustais, benamiais, ligotais. Vienodai glaudžiantis ir dorąją, ir paleistuvę-paklydusią avelę. Išklausantis, suteikiantis viltį ir šimtininkui, ir vagiui, ir latrui. „Tėvas Stanislovas – lyg rupi druska, o kai kam – akmenėlis, įkritęs į batą, nepatogus net ir dabar, Nepriklausomybės metais“, – paskaičiusi vieną iš pamokslų mintija aktorė. „Minint Tėvo Stanislovo 100-ąsias gimimo metines Filharmonijoje, nebuvo nė vieno dvasininko, – stebėjosi D. Kazragytė. – Ar priimtų jie Jėzų, jei jis dabar skelbtų tai, ką anuomet skelbė? Jei ateitų suvargęs, apiplyšęs, ragindamas atsisakyti visų savo materialių turtų? Ar nebūtų palaikytas keistuoliu, nepritapėliu?“
Man, šio rašinio autorei, irgi yra tekę būti Paberžėje porą kartų. Pirmąjį kartą mane, dar mokinukę, nusivežė mamos kalėjimo draugė Jadvyga Bieliauskienė (abi krimto politkalinės duoną Intos lageryje). Intos lageryje buvo kalėjęs ir Tėvas Stanislovas. Jiedu turėjo apie ką pasikalbėti. Šiltai mus priėmė, vaišino arbata, leido apžiūrėti ir jo kambarėlį, cele vadinamą. Prisimenu, stebėjausi, kodėl žmogus pats save taip „kankina“: toks asketiškumas man buvo nesuvokiamas: kieta lovelė, ne per daug plati, klauptas , staliukas– be staltiesėlės, langelis be užuolaidų... Nebeprisimenu, ar buvo ant sienos koks paveikslėlis, tik gerai įsidėmėjau – ant palangės jokios gėlelės, sušildančios erdvę. „Tėvelis ir skintų gėlių nepriima, – paaiškino teta Jadvyga. – Kapucinų regula labai griežta.“ Apdaras su kapišonu, nešiojamas ir žiemą, ir vasarą... Basomis įsispyręs į sandalus. Dar stebėjausi jo puodų kolekcija, iškabinta ant namo sienos. Ir daugybe iš metalo iškaltų kryželių – saulučių su virpančiais spinduliais. Trys tokie kryžiai-saulutės daugelį metų puošė mano Tėvelio kapą. Priminė Kryžių kalną. Net ir pastačius akmeninį paminklą, jos skleidė šilumą, jaukumą... Bet vieną dieną kažkas jas pavogė. Gal tam „kažkam“ reikėjo labiau?
Tėvas Stanislovas ne tik kalė metalinius kryžius-saulutes. Mėgo drožti iš medžio koplytstulpius. Ir statė juos netoli esančiose kapinaitėse ant nelankomų, užmirštų kapelių. Taip atsirado koplytstulpiai su Šv. Roko, Šv. Agotos, Šv. Mato skulptūrėlėmis... Savo išdrožtais koplytstulpiais pažymėjo ir 1863-iųjų metų sukilėlių kapus. Juk kaip tik iš štai šitos Paberžės bažnytėlės kunigas Antanas Mackevičius išvedė baudžiauninkus ir valstiečius į sukilimą. Vieni žuvo, kiti buvo ištremti į Sibirą, o sukilimo vadai pakarti. Kažkokia Apvaizdos ranka atidengia jų iki šiol nerastą poilsio vietą Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečio metais... „Kokios linksmos jūsų kapinaitės“, – nusistebėjo kartą atvykusių rusų „delegacija“. Kapinaičių „linksmumą“ pastebėjo ne tik jie. Mediniai koplytstulpiai kelia žvilgsnį aukštyn, įneša šviesos. Ateina šita šviesa iš lietuvio bendrystės su medžiu, iš jo pajautos: medis yra amžinesnis už akmenį, nes gyvas. Medis gyvena ir tuomet, kai iš jo padaromas stalas, lova, lopšys, kryžius, statomas prie kiekvienos sodybos... Kapinaitės, anot Tėvelio Stanislovo, ir turėtų būti linksmos, jei tikime amžinąja šviesa ir sielos nemirtingumu. Gyventi šitoje šviesoje turėtų kiekvienas tikintysis, nes ji reiškia pasitikėjimą Dievu ir jo dovanojamu amžinuoju gyvenimu.
„Pastaruoju metu bijau lipti ant scenos“, – prisipažįsta aktorė D. Kazragytė. Suklūstu: ar gali taip būti? Poza tai ar nuoširdus prisipažinimas? Aktorė scenoje daugiau nei 50 metų. Sukurta daugybė puikių, išgyventų vaidmenų. Mylima, kviečiama, laukiama ligi šiol... Ar gali būti, kad gyvenimo saulėlydy žmogus ima abejoti savo pašaukimu? „Pradėjau galvoti, kad nesu verta kažką žmonėms pasakyti“, – gunktelėjusią, išdžiūvusią kaip šakalėlis aktorę atpažįstu iš balso, iš įtaigaus jos žodžio, iš nuoširdaus ir drąsaus kalbėjimo apie labai skaudžias savo ir mūsų visų dvasinio gyvenimo problemas. Doloresos Kazragytės aktorystė – ne profesija, o tarnystė, būdas skleisti savo išpažįstamą Tiesą arba Tikėjimą, taip darniai atliepiantį Tėvo Stanislovo skelbtas tiesas. Būtent todėl kalbėtis su Tėvu Stanislovu buvo pasirinkta per ją. Nelengva tokį atitikmenį surasti. Laimei, buvo surastas tas žmogus, ta aktorė, kuri sugebėjo sudabartinti iš fotografo Gintaro Česonio nuotraukų mums kalbantį kapucinų vienuolį Tėvą Stanislovą.
