Romas

Popiežius: Caritas – ne paslaugos ir verslas, bet Kristaus liudijimas

Pirmadienį popiežius Pranciškus priėmė šiomis dienomis Romoje vykstančios Caritas internationalis konfederacijos generalinės asamblėjos dalyvius. Asamblėja prasidėjo praėjusios savaitės ketvirtadienį popiežiaus aukotomis Mišiomis; baigsis šios savaitės antradienio vakarą.

Caritas savo misiją vykdo Bažnyčioje, dėl to, pasak popiežiaus, pirmiausia paklauskime, ką mums reiškia „artimo meilė“? Artimo meilės darbai – tai ne kitiems žmonėms suteikiamos paslaugos ir ne išmalda, duodama tik sąžinei nuraminti. Niekada neturime užmiršti, kad meilės šaltinis yra pats Dievas, kad meilė – tai švelnus Dievo glėbys, tai gerumas, su kuriuo mūsų Tėvas apkabina kenčiančiuosius ir atstumtuosius. Jiems Dievo širdyje skirtos pirmosios vietos. Jei artimo meilės darbus suvoktume tik kaip paslaugas, Bažnyčia taptų humanitarine agentūra, o Caritas taptų tik „logistikos padaliniu“. Tačiau Bažnyčia yra kas kita. Bažnyčia yra žymiai daugiau. Ji yra Kristaus apreikštos Dievo meilės žmonijai ir visai kūrinijai, mūsų bendriems namams, ženklas ir įrankis.

Antrasis žodis – integralus vystymasis. Artimo meilės darbai skirti žmogui, kalbėjo popiežius. Jie negali ribotis tik kai kuriais žmogiškumo aspektais, bet susiję su visu žmogumi, kurį Dievas sukūrė panašų į save – kaip savo vaiką. Vargstančiuosius visada turime suvokti kaip asmenis; jų veiduose turime matyti Kristaus veidą. Jie yra jo Kūnas, nukryžiuotas jo Kūnas. Mes turime juos pasiekti net ir tolimiausiuose paribiuose, istorijos požemiuose ir parodyti jiems Motinos Bažnyčios gerumą ir švelnumą. Turime siekti viso žmogaus ir visų žmonių pažangos, kad kiekvienas pats galėtų tvarkyti savo gyvenimą. Dėl to artimo meilės darbai privalo vadovautis integralios pažangos logika, kuri yra priešnuodis išmetimo kultūrai ir abejingumui.

Savo kalboje Caritas internationalis konfederacijos nariams popiežius priminė, kaip jau buvo rašęs savo apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium, kad „didžiausia diskriminacija, kokią kenčia vargšai, yra dvasinio dėmesio stygius. Milžiniška gausybė vargšų yra labai atvira tikėjimui, jaučia Dievo poreikį, ir mes privalome siūlyti jiems Jo draugystę, palaiminimą, žodį, sakramentų šventimą ir augimo bei brendimo tikėjimu kelią.“ (EG 200). Kaip moko daugybės šventųjų pavyzdys, pirmenybės teikimas vargšams pirmiausiai turi reikštis prioritetiniu dėmesiu jų dvasiniams ir religiniams poreikiams.

Trečiasis žodis – bendrystė – Bažnyčioje labai svarbus, juo nusakoma jos esmė. Bažnyčioje bendrystė – tai susitikimas su Dievo Sūnumi Jėzumi Kristumi, kuris Bažnyčios misijos dėka pasiekia žmones ir juos suvienija su Savimi, su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Pasak popiežiaus, šitaip suvokiama bendrystė gaivina, palaiko ir palydi artimo meilės tarnystę tiek pačių bendruomenių viduje, tiek ir veikiant įvairiose stokos ir pavojaus situacijose pasaulyje. Šitaip artimo meilės tarnystė tampa regimu Bažnyčios bendrystės kūrimo įrankiu.

Popiežius ragino Caritas organizacijų atstovus iš viso pasaulio šiuos tris fundamentalius savo veiklos aspektus – artimo meilę, integralų[DZA1]  vystymąsi ir bendrystę – liudyti kasdieniu santūrumu, nuolankumu ir neatlyginamu dovanojimu. „Neįmanoma liudyti artimo meilės be asmeninio bendravimo su vargstančiaisiais. Turime gyventi su vargstančiaisiais ir dėl vargstančiųjų. Vargstantieji yra ne skaičiai, bet asmenys. Gyvendami kartu su jais mes mokomės neturto dvasios, suprantame, kad meilė – tai dalijimasis. Reikia visada saugotis veidmainiavimo ir apsimestinės artimo meilės. Artimo meilė – tai ne atsainiai duodama išmalda ir ne raminamasis vaistas neramiai sąžinei nutildyti.“

„Artimo meilė yra viena kilniausių dorybių, kurių siekia žmogus, trokštantis sekti Dievo pavyzdžiu, dėl to sėja papiktinimą tie Bažnyčios nariai, kurie artimo meilę paverčia verslu, kurie daug kalba apie artimo meilę, o patys prabangiai gyvena, kurie švaisto pinigus organizuodami niekam nereikalingus forumus apie artimo meilę. Skauda širdį, kai matome, kai atsakingieji už artimo meilės darbus tampa funkcionieriais ir biurokratais.“

„Štai kodėl, – sakė popiežius, baigdamas savo kalbą, – reikia vis kartoti, kad krikščioniškoji meilė – tai ne idėja ir ne pamaldus sentimentas, bet gyvas susitikimas su Kristumi; tai troškimas gyventi pagal Dievo širdį. Jis iš mūsų laukia ne neapibrėžtos meilės, ne tik solidarumo su vargšais ir palankumo jiems, bet nori, kad jį priimtume kiekviename vargstančiame žmoguje, kad neturtas būtų ir mūsų gyvenimo stilius.“ (JM / VaticanNews)

Powered by BaltiCode