Marija – pirmoji Bažnyčios charizmininkė

 

Teksto autorius tėvas Raniero‘as Cantalamessa OFM Cap. yra CHARIS dvasinis asistentas. CHARIS – tarptautinė katalikų charizminio atsinaujinimo tarnyba. Tai trečiasis iš apmąstymų, laukiant Sekminių.

Pirmąjį skaitykite čia

Antrąjį skaitykite čia

Apaštalų darbuose, išvardinęs vienuolikos apaštalų vardus, autorius toliau tęsia: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais“ (Apd 1, 14).

Pirmiausiai turėtume išsklaidyti klaidingą įspūdį. Aukštutiniame kambaryje, kaip ir Kalvarijoje, Marija minima kartu su kitomis moterimis. Dėl to gali atrodyti, tarsi ji būtų viena iš jų, niekuo ne viršesnė už kitas moteris. Tačiau žodžiai, paminėti prieš jos vardą – „Jėzaus motina“, – visa keičia ir ją išaukština ne tik moterų, bet ir apaštalų atžvilgiu.

Ką gi reiškia, kad Marija čia yra pristatoma kaip Jėzaus motina? Tai reiškia, kad Šventoji Dvasia, kuri tuoj nužengs, yra „jos Sūnaus Dvasia“! Tarp Marijos ir Šventosios Dvasios įtvirtintas objektyvus ir nenutraukiamas ryšys, kuris yra pats Jėzus, gimęs iš Marijos ir Šventosios Dvasios susijungimo. Tikėjimo išpažinime sakoma, jog Jėzus „prasidėjo iš Šventosios Dvasios“ ir priėmė kūną „iš Mergelės Marijos“.

Taigi Marija Aukštutiniame kambaryje nėra tik viena iš moterų, nors žvelgiant išoriškai ji niekuo nesiskiria iš aplinkinių: nei išvaizda, nei savo veiksmais.

Ta pati Marija, kuri po kryžiumi tampa Bažnyčios Motina, čia, Aukštutiniame kambaryje, mums atsiskleidžia kaip Bažnyčios krikšto motina. Tvirta ir pasitikinti krikšto motina. Tačiau tam, kad galėtų gerai atlikti savo pareigas, krikšto mama turi būti pati gavusi krikštą. Marija šias sąlygas atitinka: pirmiausia pati pakrikštyta Šventąja Dvasia, dabar tarsi krikštamotė ji lydi Bažnyčią, patiriančią Dvasios krikštą.

Tą pačią Mariją regime ir Apaštalų darbuose, kur ji atkaklioje maldoje laukia Šventosios Dvasios atsiuntimo, ir pačioje Evangelijos pagal Luką pradžioje, kur ant Marijos nužengia Šventoji Dvasia. Galime matyti ir šių dviejų Šventosios Dvasios atsiuntimo įvykių – Apreiškimo Marijai ir nužengimo ant Bažnyčios Sekminių metu – paraleles.

Marijai duotas pažadas, kad Šventoji Dvasia yra „Aukščiausiojo galybė“, kuri „pridengs“ ją (Lk 1, 35); apaštalams taip pat duodamas pažadas, kad bus atsiųsta „jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49). Vos tik gavusi Šventąją Dvasią, Marija įkvepiančia kalba pradeda skelbti (gr. megalynei) didžius darbus (gr. megala), kuriuos Viešpats joje nuveikė (plg. Lk 1, 46–49). Panašiai ir apaštalai, vos gavę Šventąją Dvasią, pradeda skirtingomis kalbomis skelbti nuostabius Viešpaties darbus (gr. megaleia) (plg. Apd 2, 11).

Vatikano II Susirinkime šie du įvykiai taip pat minimi drauge, kai sakoma, kad Aukštutiniame kambaryje „Marija taip pat savo maldomis prašė dovanoti Dvasią, kuri jau Apreiškimo metu buvo pridengusi ją savo šešėliu“ (LG 59).

„Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (Lk 1, 35). Visi, pas kuriuos Marija siunčiama, Šventajai Dvasiai ant jos nužengus, yra taip pat Šventosios Dvasios pripildomi ir paliečiami (plg. Lk 1, 41; 2, 27). Žinoma, ne kas kitas, bet Marijoje esantis Jėzus spinduliuoja Dvasią, tačiau Jis gyvena Marijoje ir veikia per ją. Mariją matome kaip Šventosios Dvasios buveinę ar šventovę, tai nurodo šešėliu ją pridengusio debesies įvaizdis. Iš tiesų, jis primena ir švytintį debesį, kuris Senajame Testamente visada reiškė Dievo Artumą ar Jo įžengimą į palapinę (plg. Ez 13, 22; 19, 16).

Šią apreikštą tiesą Bažnyčia priėmė ir labai greitai išskleidė pačioje Tikėjimo išpažinimo šerdyje. Nuo pat antrojo amžiaus pabaigos gyvuojančiame Apaštalų tikėjimo išpažinime sakoma, jog Jėzus „buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos“. 381 m. vykusiame Konstantinopolio ekumeniniame susirinkime (jame apibrėžtas ir Šventosios Dvasios dieviškumas), buvo paskelbtas Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas, kuriame taip pat sakoma, jog Kristus, „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos“.

Tad tai yra tikėjimo tiesa, priimama visų krikščionių: Rytų ir Vakarų, katalikų ir protestantų. Šis mums, krikščionims, duotas saugus pagrindas, leidžiantis atrasti vienybę, susibūrus aplink Dievo Motiną, niekad nebus tik menka smulkmena. Marija su Šventąja Dvasia yra susieta objektyviu, asmeniniu ir nesugriaunamu ryšiu – Jėzaus asmeniu, kuris dėl jų bendro veikimo įsikūnijo, nepaisant kiekvienos padarytų skirtingų įnašų. Tam, kad Marija ir Šventoji Dvasia būtų atskirtos, būtina atskirti patį Kristų, kuriame jų skirtingi darbai amžiams tapo kūnu. Jėzus suvienijo Mariją ir Šventąją Dvasią daugiau nei kada nors koks nors kitas sūnus buvo suvienijęs savo tėvą ir motiną, nes jei bet kuris vaikas galėtų pasakyti, jog jo tėvas ir motina buvo susivieniję kūnu, tai šis sūnus, Jėzus, skelbia, kad Šventoji Dvasia ir Marija buvo susivienijusios „pagal Dvasią“, taigi – neišardomu būdu. Dangiškoje Jeruzalėje prisikėlęs Jėzus išlieka tuo, kuris „gimė iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos“. Eucharistijoje taip pat priimame tą, kuris buvo „gimęs iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos“.

Marija kaip pirmoji Bažnyčios charizmininkė

Po Jėzaus Marija yra didžiausia charizmininkė visoje išgelbėjimo istorijoje. Tai reikėtų suprasti ne tąja prasme, kad ji turėjo daugiausiai charizmų. Priešingai, išoriškai atrodo, kad charizmų ji turi mažai. Kokių stebuklų padarė Marija? Apie apaštalus sakoma, kad net jų šešėlis išgydydavo ligonius (plg. Apd 5, 15). Nėra žinoma nei vieno, kol buvo gyva, Marijos padaryto stebuklo ar kokių nors nuostabių ir sensacingų jos veiksmų. Tačiau ji yra didžiausia charizmininkė, nes joje Šventoji Dvasia atliko patį nuostabiausią darbą, vadinamą Pradėjimu iš Mergelės Marijos. Tai ne išminties žodis, ne valdžios dovanos, ne vizija, ne svajonė, ne pranašystė, bet paties Mesijo gyvenimas, visų charizmų šaltinio, to, iš kurio mes gavome „malonę po malonės“ (Jn 1, 16)!

Kai kurie Bažnyčios Tėvai kartais priskirdavo Marijai pranašo titulą, ypač mąstydami apie Magnificat arba neteisingai priskirdami jai Izaijo 8, 3. Tačiau, techniškai kalbant, Marija nepriklauso pranašų kategorijai. Pranašas yra tas, kuris kalba Dievo vardu; Marija nekalbėjo Dievo vardu. Ji beveik visuomet išliko tyloje. Jei ji pranašė, tuomet nauja ir didinga prasme: ta prasme, kad ji tyliai „išreiškė“ Dievo Žodį, suteikdama Jam gyvybę.

Tai, ką Šventoji Dvasia nuveikė Marijoje, yra daugiau nei paprastas pranašiškas įkvėpimas, greičiau tai gali ir turi būti vertinama kaip charizma, iš tiesų, kaip didžiausia charizma, suteikta žmogiškai būtybei. Tai dovana, viršijanti bet kokio pranašo, kuris buvo Šventosios Dvasios paakintas kalbėti Dievo vardu (plg. 2 Pt 1, 21), dovaną. Iš tiesų, kas gi yra „charizma“? Ir kaip ji apibrėžiama? Šv. Paulius tai apibūdina kaip „Dvasios apraišką bendram labui“ (1 Kor 12, 7). Taigi, kokia Dvasios apraiška buvo labiau išskirtinė nei Marijos ir kokia Dvasios apraiška buvo naudingesnė „bendram labui“ nei Marijos dieviškoji motinystė?

Marijai priėmus tokį intymų ryšį su Dvasia (pirmiausiai Įsikūnijime, po to jau kitokiu būdu per Sekmines), apaštalas Lukas ją parodo kaip pneumatinę būtybę par excellence: tą, kuri veikia vedama Dvasios ir kurioje pasireiškia kūrybinė Dievo galia.

Tačiau visa tai neturėtų mūsų skatinti įsivaizduoti, kad tarp Marijos ir Šventosios Dvasios yra vien objektyvus ir funkcinis ryšys, kuris nepaliečia intymiausios žmogaus dalies – emocijų ir jausmų. Marija buvo ne tik „vieta“, kurioje Dievas veikė. Dievas nesielgia su žmonėmis kaip su daiktais, Jis elgiasi su jais kaip su žmonėmis, t. y. bendradarbiais ir pašnekovais.

Apaštalas Lukas gerai žino apie blaivų apsvaigimą, kurį Dievo Dvasia provokuoja savo veiksmais. Jis atkreipia mūsų dėmesį į Jėzų, kuris vieną dieną „pradžiugo Šventąja Dvasia“ (plg. Lk 10, 21); jis pasakoja apie apaštalus, kurie, gavę Dvasią, pradeda kalbėti kalbomis ir atrodo tokie „išėję iš savęs“, kad kai kurie šalia esantys klaidingai palaiko juos pasigėrusiais nuo jauno vyno (žr. Apd 2, 13). Galiausiai, Lukas pasakoja apie Mariją, po Šventosios Dvasios apreiškimo skubančią susitikti su Elzbieta ir giedančią Magnificat, kuria išreiškia visą savo džiūgavimą.

Šv. Bonaventūra, mistikas, žinojęs apie tokį Šventosios Dvasios veikimo būdą, tai, kas vyksta Marijoje, apibūdina taip: „Joje nužengusi Šventoji Dvasia kaip dieviška ugnis uždegė jos protą ir pašventino jos kūną, suteikdama jai tobuliausią tyrumą (...). O, jei būtume galėję išgirsti, kokia didinga ugnis nužengė iš dangaus, kokią vėsą ji su savimi atnešė, koks palengvėjimas išsiskleidė, kaip Mergelė Motina buvo pakylėta, koks žmonijos išaukštinimas, koks Dieviškosios Didenybės nusižeminimas! (...) Manau, tuomet ir mes kartu su labiausiai palaiminta iš visų Mergelių saldžiausiu balsu giedotume šią šventą giesmę „Mano siela šlovina Viešpatį“. Ir kartu su pranašu įsčiose šokteltume iš džiaugsmo, adoruodami didingiausią pradėjimą Mergelėje.“

Netgi Liuteris, komentuodamas Magnificat, šią Mergelės giesmę priskiria ypatingam Šventosios Dvasios veikimui. Jis rašo: „Norint gerai suprasti šią šventąją šlovinimo giesmę, reikia pažymėti, kad palaimintoji Mergelė Marija kalba iš savo patirties, apšviesta ir mokoma pačios Šventosios Dvasios; nes niekas negali teisingai suprasti Dievo ar Dievo Žodžio, nebent yra tiesiogiai apdovanotas pačia Šventąja Dvasia. Gauti Šventosios Dvasios dovaną reiškia patirti, ją pajausti. Šventoji Dvasia mus moko per patirtį, kuri yra pati geriausia mokykla. Be patirties nieko neišmokstama, nebent tik tuščių žodžių ir plepalų. Tad šventoji Mergelė patiria, jog, nors ji pati ir yra nuolanki, vargana ir paniekinta, Dievas joje daro didžius dalykus. Tad Šventoji Dvasia ją moko žinojimo ir didingos išminties – „Viešpats išaukština nuolankiuosius ir pažemina tuos, kurie yra save išaukštinę.“

Marija yra gyvas to „blaivaus pasigėrimo Dvasioje“ pavyzdys. Pirmajame istoriniame Katalikų charizminio atsinaujinimo susitikime su institucine Bažnyčia Šv. Petro aikštėje 1975 m., baigęs skaityti parašytą kalbą, Paulius VI pacitavo šv. Ambraziejaus himno posmelį „džiugiai tad gerkim saldųjį blaiviosios Dvasios svaigulį“ (Laeti bibamus sobriam profusionem Spiritus), ir sakė, kad šie žodžiai galėtų tapti Charizminio atsinaujinimo šūkiu.

Marija, kaip CHARIS modelis

Vatikano II Susirinkimas išryškino Marijos apibūdinimą, kuris Bažnyčios Tėvams jau anksčiau buvo brangus – „Bažnyčios paveikslas“, jos pavyzdys ir motina. Norėčiau giliau paaiškinti, kokiu būdu Marija yra ir CHARIS paveikslas. Pats žodis „charis“ nurodo į ją, „malonės pilnąją“ (gr. kecharitomene). Bet ne vien tai. Marija yra ta, kuri, pirmiausiai priėmusi ir patyrusi Dvasios galią Apreiškimo metu, yra drauge su apaštalais per Sekminių įvykius, kad jie irgi gautų tą pačią dovaną ir „tą pačią galią iš aukštybių“.

Būtent to Šventasis Tėvas ir Bažnyčia nori iš CHARIS – kad ši tarnyba būtų kaip Marija, kad tai būtų įrankis, neturįs teisinės ar valdomosios galios, tik nuolankiai tarnaujantis ir lydintis. Tai „vieta“, kurioje tie, kurie jau patyrė Naujųjų Sekminių malonės srovę, padeda patarnauti Bažnyčioje, kad ir kiti galėtų gauti tą pačią atnaujinimo patirtį. „Vieta“, kurioje gavę dovanai, duoda dovanai.

Kviečiu melstis ypatinga malda, kuri leidžia mums būti drauge „su Marija Aukštutiniame kambaryje, laukiant Šventosios Dvasios“. Ši malda yra Rožinis, kurio „slėpiniais“ šaukiamės didžio Šventosios Dvasios buvimo Išgelbėjimo istorijoje , o dešimtimis „Sveika, Marija“ prašome, kad Mergelės užtarimu patirtume Šventosios Dvasios vaisius mumyse. Siūlau galimus apmąstymus, kurie lydėtų Rožinio maldos slėpinius:

1. Pirmame Rožinio slėpinyje mąstome apie Šventąją Dvasią kūrimo darbe. „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę,ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1, 1–2). Mes prašome Šventosios Dvasios, kad ji, kaip pasaulio pradžioje, kai atskyrė šviesą nuo tamsos, vandenis nuo žemės ir perkeitė kosmoso chaosą į tvarką, kartotų šį stebuklą šiandieniniame pasaulyje, Bažnyčioje ir mūsų pačių sielose, atnešdama vienybę ten, kur yra skilimas, šviesą, kur yra tamsa, kad mumyse kurtų „naują širdį“. („Tėve mūsų“, dešimt „Sveika, Marija“ ir „Garbė Dievui“, kaip įprasta.)

2. Antrame Rožinio slėpinyje mes kontempliuojame Šventąją Dvasią Apreiškime. „Nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Pt 1, 21). Mes prašome Šventosios Dvasios, kad gautume „Dievo žodžio supratimą“. Dievo įkvėpti Raštai dabar spinduliuoja Dievą, „trykšta“ Juo. Mes prašome sugebėjimo suvokti save Dievo Žodyje, pažinti Jo valią, išreikštą mumyse, visose mūsų gyvenimo situacijose. Mes prašome, kad, kaip Marija, „visa priimtume ir dėtumėmės į širdį“, visus Dievo žodžius.

3. Trečiame Rožinio slėpinyje mąstome apie Šventąją Dvasią Įsikūnijime. „Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“(Lk 1, 34–35). Mes pernelyg dažnai prieš mums skirtą išbandymą ar kažką naujo, ko iš mūsų prašo Dievas, klausinėjame savęs: „Kaip tai atsitiks? Aš nežinau, neturiu jėgų, tai pranoksta mano galimybes…“ Dievo atsakymas visada tas pats: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės“ (Apd 1, 8). Mes prašome Šventosios Dvasios, kad, kaip Mergelės Marijos įsčiose ji sukūrė Jėzaus žmogiškumą ir per Mariją pasauliui davė Kristų, taip pat ir mumyse kurtų Kristų ir suteiktų stiprybės skelbti Evangeliją mūsų broliams.

4. Ketvirtame Rožinio slėpinyje apmąstome Šventąją Dvasią Jėzaus gyvenime: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3, 21–22). „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). Krikšto metu Jėzus buvo pateptas kaip karalius, pranašas ir kunigas. Jame Šventoji Dvasia susitelkė kaip kvepalai alebastro indelyje (Šv. Ignacas Antijochietis) ir „įprato gyventi tarp žmonių“ (Šv. Irenėjus). Ant kryžiaus jo žmogiškas alebastro indelis buvo sudaužytas ir jo Dvasios kvepalai išpilti ant pasaulio. Marijos užtarimu prašome pranašiškojo, karališkojo ir kunigiškojo patepimo, kurį gavome Krikšto metu, atnaujinimo. Mes prašome pagalbos sudaužyti tą stiklinį indą, kuriame slypi mūsų žmogiškumas ir mūsų „aš“, kad galėtume būti „geru Kristaus kvapu“ pasaulyje.

5. Penktame Rožinio slėpinyje mąstome apie Šventąją Dvasią Bažnyčios gyvenime. „Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2, 3–4). Jėzaus pažadas prieš žengiant į Dangų yra įvykdytas: „Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“ (Apd 1, 5). Nuo tos dienos visa Bažnyčioje gyvuoja ir gauna jėgų iš Šventosios Dvasios: sakramentai, Dievo žodis, institucijos. Šventoji Dvasia yra duota Kristaus kūnui, kuris yra Bažnyčia, kaip siela yra duota žmogaus kūnui (šv. Augustinas). Mes prašome, kad Mergelės Motinos užtariami daugelis šiandien galėtų atsiverti ir gauti atnaujinančią malonę per krikštą Šventojoje Dvasioje.

Prie Rožinio maldos pridėkime ir Šventosios Dvasios litaniją. Prisiminkime Šventosios Dvasios vardus: Šventumo Dvasia, Ramybės Dvasia, Džiaugsmo Dvasia, Nuolankumo Dvasia, Susitaikymo Dvasia, Kristaus Dvasia ir kt. Jei maldai susirenka grupė žmonių, visi gali ištarti vis kitą Šventosios Dvasios vardą, kuris yra artimas jo ar jos širdžiai, ir visi kartu atsiliepia: „Ateik, Šventoji Dvasia!"

Tekstą vertė Dalia Mackelienė.

Katalikų charizminis atsinaujinimas

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode