Reklama 1

Fariziejus ir muitininkas

  Jėzaus pasakojimas apie fariziejų ir muitininką suteikia galimybę pamąstyti, kaip mes save vertiname ir kaip mus vertina Dievas.

Fariziejus apie save buvo geriausios nuomonės, kadangi priklausė tautos elitui: buvo išsilavinęs, žinojo Šventąjį Raštą, be to reguliariai pasninkavo, lankė šventyklą ir sąžiningai jai skirdavo dešimtinę. Jis išdidžiai žvelgė į šalia besimeldžiantį muitininką, kuris, kaip fariziejui atrodė, buvo vertas didžiausios paniekos.

Iš tikrųjų muitininkas tarnavo okupantui, rinko jam mokesčius ir tikriausiai dalį pinigų pasilikdavo sau. Atėjęs į šventyklą jis neskaičiavo savo gerų darbų, nes jų neturėjo, tik meldė Dievo gailestingumo. „Muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui“ (Lk 18, 12-13).

Šis Jėzaus pasakojimas paliečia labai svarbią kiekvieno žmogaus gyvenimo sritį – jo santykį su Dievu ir žmonėmis. Šis santykis atskleidžia, ko yra vertas žmogus. Pasakojimas ypač svarbus, nes parodo, kad net padoriausiai atrodantis žmogus Dievo akyse gali būti vertas tik pasmerkimo

Šventajame Rašte žodis „teisus“ yra naudojamas apibudinti žmogui, kuris visuomet elgiasi pagal sąžinę. Apie Marijos sužadėtinį Juozapą pasakyta: „Juozapas, būdamas teisus, ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti“ (Mt 1,19).

Būti teisiu Dievo akyse turėtų būti kiekvieno mūsų siekinys, nes, būdami Dievo kūriniai, galime būti laimingi tik tuomet, kai vadovaujamės mūsų prigimtyje įspaustu teisingumo įstatymu. Nukrypdami nuo šio įstatymo, mes visuomet jaučiame vidinę sumaištį ir sąžinės priekaištus. Tiesa, sąžinę galima užmigdyti, bet ji anksčiau ar vėliau vis tiek prabyla ir, jeigu jos nepaisoma, žmogus patiria didžiausius dvasinius nuostolius.

Aplink save matome labai daug fariziejaus tipo žmonių, kurie vietoje stengęsi būti teisiais tik vaidina teisuolius. Kartais mes stebimės, kodėl žmonės taip linkę kritikuoti kitus ir nepastebėti savo klaidų. Kritika dažnai slepia pasąmoninį norą pasirodyti geresniais už kitus. Kritikuojame valdžią, kad ji nedidina atlyginimų, bet pateisiname save, kai vengiame mokėti mokesčius. Kritikuojame įstatymų leidėjus, kai jie nepasirūpina laiku išleisti reikiamų įstatymų, bet mes patys dažnai nesilaikome net kelių eismo taisyklių.

Jeigu dvasiškis nepastebi ir nekovoja su savo puikybe, jo tarnystė Bažnyčioje yra apgailėtina, nes pasmerkta būti bevaise. Neseniai ( 2019 10 22) pop. Pranciškus kalbėjo: „Vienas didis jėzuitas man patarė būti atidžiu suteikiant išrišimą, nes sunkiausios nuodėmės yra tos, kurios labiausiai „angeliškos“: puikybė, išdidumas, dominavimas... Ir mažiau sunkios yra tos, kurios mažiau angeliškos: liečiančios gerklę ar geismus. Susitelkiama į seksą ir visai neteikiama svorio socialiniam neteisingumui, apkalboms, šmeižtui, melui. Bažnyčiai šiandien reikia gilaus atsivertimo šituo klausimu“.

Būti teisiu ir nuolankiu yra sunku. Koheleto knygoje net tvirtinama: „Nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų taip teisus, kad tik gerai elgtųsi ir niekad nenusidėtų (Koh 7,20).

Skamba kaip paradoksas, bet Jėzus teisiu pavadino nusidėjėlį muitininką, kuris meldėsi šventykloje, nedrįsdamas net galvos pakelti. Muitininkas jautė savo nuodėmingumą, todėl negalėjo nieko kito pasakyti, kaip tik: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui“ (Lk 18).

Jėzus nepagyrė muitininko, kai šis sukčiavo, bet tuomet, kai jis apgailėjo savo kaltes. Kaltės apgailėjimui reikia tikro nuolankumo, o jį turi ne tie, kurie save lygina su didžiausiais nusidėjėliais, bet tie, kurie kasdien tiria savo sąžinę ir apgaili padarytas nuodėmes.

Šventajame Rašte skaitome: „Juk nors teisusis septynis kartus puola, jis vėl atsikelia, o nedorėlį užklumpa nelaimė (Pat 24,16). Į tų nedorėlių eilę Jėzus priskyrė visus išdidžiai apie savo teisumą kalbančius fariziejus. Bloga, kai žmogus suklysta, bet šimtą kartų blogiau, kai jis nesigaili ir laiko save teisuoliu.

„Nuolankiojo malda prasiskverbia pro debesis ir nenurimsta, kol nepasiekia savo tikslo“ (Sir 35,17),- rašoma Siracido knygoje. Nuolankaus nusidėjėlio muitininko buvo išklausyta. Pats Jėzus išteisino: „Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.

Apaštalas Paulius prieš atsivertimą taip pat buvo išdidus fariziejus, niekinęs ir persekiojęs krikščionis. Pažinęs Jėzų tapo uoliu ir nuolankiu jo sekėju. Viename savo laiške jis skundžiasi: „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu (Rom 7,19).

Melsdamiesi patyrinėkime, į ką esame panašūs? Į savo klaidas apgailintį muitininką, ar į povo plunksnomis pasipuošusį fariziejų.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode