Romas

Mergelė Marija – tikroji Dievo šventykla

Bažnyčia šiandien mini Švč. Mergelės Marijos Paaukojimo šventę. Jos ištakos siekia VI amžių: 543 m. lapkričio 21 d. Romoje įvyko Naujosios Dievo Motinos bazilikos (pastatytos vietoje senosios Šventyklos) pašventinimo metinės, kurios ilgainiui buvo susietos su pasakojimu apie Mergelės gyvenimą Šventykloje.

Ši šventė Rytų Bažnyčioje vadinama Dievo Gimdytojos Įžengimu į Šventyklą ir yra viena iš dvylikos pagrindinių švenčių. Tuo metu Vakaruose ji paplito gana vėlai. Tik 1472 m. ji buvo įtraukta į Romos Mišiolą, tačiau 1568 m. Pijus V ją išbraukė dėl apokrifinės kilmės. Vis dėlto, kilus pamaldžiosios liaudies pasipriešinimui, 1585 m. Sikstas V šią šventę sugrąžina. Po 1969 m. liturginės reformos, dėl savo senos kilmės ir teologinės prasmės, šventė paliekama kaip minėjimas, panaikinant visas nuorodas į apokrifinį pasakojimą ir šią dieną pagerbiant Mergelės Marijos pasišventimą Dievui bei jos tyrumą.

Apokrifinis pasakojimas

Ir štai Onai apsireiškė Viešpaties angelas, kuris tarė: „Ona, Ona, VIEŠPATS Dievas išgirdo tavo maldą, štai tu pastosi ir pagimdysi, o tavo palikuonis bus garsus visame pasaulyje.“ Tai išgirdusi Ona pradžiugo: „Šlovė Viešpačiui mano Dievui. Jei aš pagimdysiu, ar berniuką ar mergaitę, paaukosiu savo vaiką kaip atnašą Viešpačiui savo Dievui. Jis tarnaus Jam per visas savo gyvenimo dienas.“ Ir štai mergaitei suėjo treji. Tą dieną Joakimas liepė: „Pakvieskite tyrąsias žydų mergeles, lai jos neša degančius žibintus, idant vaikelis neimtų spyriotis ir jo širdis nenusigręžtų nuo Viešpaties Šventyklos.“ Taip jie ir padarė. Priėjus Šventyklą, kunigas paėmė Mariją ant rankų, pabučiavo ir palaimino: „Viešpats išaukštins tavo vardą visose kartose, per tave, laikui bėgant, Viešpats atsiųs atpirkimą savo tautai.“ Tuomet kunigas pasodino ją ant trečio altoriaus laiptelio. Viešpaties Dvasia nužengė ant Marijos ir ši ėmė šokti. Visi Izraelio namai pamilo mergaitę. Joakimas ir Ona grįžo namo stebėdamiesi ir šlovindami Dievą už tai, kad mergaitė nenusigręžė nuo Jo.

Taip apie Marijos paaukojimą pasakoja Palestinos žydų krikščionių bendruomenėje maždaug 120 m. užrašytas apokrifas „Genesis Mariae“ (Marijos Gimimas), kurį galime drąsiai vadinti pirmuoju ir pačiu populiariausiu Ankstyvosios Bažnyčios mariologiniu veikalu. Žinoma, Bažnyčia niekada apokrifų nelaikė patikimais šaltiniais, tačiau jie mums autentiškai liudija, kokiu dvasingumu gyveno to meto pamaldžioji liaudis.

O kaip buvo iš tikrųjų?

Ar Marija tikrai gyveno Jeruzalės šventykloje? Į šį klausimą, remiantis vien istoriniais šaltiniais, atsakyti sunku. Viena aišku – nei Marija, nei kita mergaitė negalėjo gyventi pačioje Šventykloje, nes moterys ten negalėdavo įžengti. Jos turėjo savo kiemą, kuriame melsdavosi. Taip pat ir į pačią vidinę Šventyklos patalpą, kurioje buvo Sandoros skrynia, įžengdavo tik vyriausiasis kunigas – vienąkart per metus.

Viena teorija aiškina, kad šalia Šventyklos galėjo būti patalpos, skirtos Dovydo giminės mergaitėms, kurios rūpindavosi apeiginių rūbų, Šventyklos uždangalų priežiūra. Kita versija Marijos paaukojimą sieja su esenų bendruomene, kuri turėjo namų kvartalą šalia Šventyklos. Esenai savo gyvensena priminė būsimuosius krikščionių vienuolius.

Tikroji šventės prasmė

Tačiau šio įvykio, kurį šiandien minime, esmė – ne istorinės tiesos ieškojimas, bet simbolinė prasmė. Kaip žinome, to meto judaizmo sampratoje Jeruzalės šventykla buvo pati svarbiausia vieta visoje Žemėje, nes joje, vidinėje Šventų Švenčiausiosios patalpoje, buvo Dievo Artumas. Aplankyti Šventyklą – tai reiškė ne vien pasimelsti ar atlikti apeigas, bet pirmiausia ateiti į tikrą Dievo Artumą. Todėl, kai 70 m. romėnai sugriovė Šventyklą, – tai buvo tikra katastrofa pamaldžiam žydui. Turbūt mes, katalikai, šiandien panašiai jaustumėmės, jei sužinotume, kad šventosios Mišios yra panaikinamos ir uždraustos.

Anų laikų judaizme pasaulis buvo padalintas į tai, kas švaru ir nešvaru – kitaip sakant, šventa ir sutepta. Šventykla buvo pati švenčiausia vieta, nes čia gyveno Izraelio Šventasis. Gyventi Šventykloje taip pat reiškė būti švariam – šventam. Tad apokrifo autorius, sakydamas, kad Marija savo vaikystę praleido Šventykloje, pirmiausia omenyje turi tai, jog ji buvo be dėmės ir šventa. Tai yra tikėjimo tiesa, kurią šiandien įvardijame terminu „Nekaltasis Prasidėjimas“. Marija buvo apsaugota nuo nuodėmės ir ruošiama tapti Naująja Šventykla Gyvajam Dievui. Todėl šiandienos šventė mums atskleidžia tikėjimo tiesą, kad Marija nuo pat savo pradėjimo per visą gyvenimą buvo nepaliesta jokios nuodėmes – nes joje gyveno Šventoji Dvasia.

Šiandien – taip pat ir „pro orantibus“ diena

1997 m. šv. Jonas Paulius II, siekdamas labiau įprasminti šį minėjimą, visus tikinčiuosius pakvietė maldoje prisiminti tuos, kurie patys nuolat meldžiasi, t. y. uždaro gyvenimo vienuolius – brolius ir seseris, kurie Bažnyčioje tarnauja savo paslėpta malda ir tylia auka. Anot popiežiaus, šie žmonės yra meilės ugnis Bažnyčios širdyje. Sekdami Mergelės Marijos pavyzdžiu, jie savo maldomis apglėbia tuos, kurie vykdo aktyvią misiją ir, kaip Kauno katedroje susitikęs su kontempliatyviosiomis seserimis minėjo popiežius Pranciškus, „stovi mūšio su velniu priešakinėse gretose“.

Šiandien prašykime, kad Marija savo malonės apsiaustu apgaubtų mūsų brolius ir seseris maldos tarnystėje.

Išganytojo Tyriausioji Šventovė

Puošniausioji Menė,

Mergelė Dievo šlovės šventasis Lobynas

šiandien į Dievo namus įvesdinamas

įsiveda su savimi ir malonę,

kurią Šventoji Dvasia duoda.

Ją šloviną šventieji Dievo angelai:

„Ši yra Dangaus Buveinė!“

(Įžengimo šventės kondakas)

Bernardinai.lt

Powered by BaltiCode