Romas

Internetinė Bažnyčia – neišvengiama?

Internetinė Bažnyčia – gana naujas reiškinys. Prie jos prisijungiama virtualiai, gali susirašinėti su kitais nariais, užduoti klausimus pastoriams, giedoti kartu per ekraną, klausytis pamokslo...

Diskutuoti, ar Bažnyčia gali būti internetinė, į „XFM“ radijo laidą „Apologetika.lt“ (vedėjas – Laurynas Jacevičius) pakviesti 1,5 metų Vilniuje gyvuojančios 180° Bažnyčios pastorius GEDIMINAS DAILYDĖ ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto absolventė, studijavusi Kūrybines industrijas, KAROLINA KUBERTAVIČIŪTĖ. Jos bakalauro darbo tema: „Religinių idėjų komunikacija naujosiose medijose“.

Kodėl tu nusprendei rašyti darbą šita tema?

Karolina: Kai įtikėjau, aš tikėjau be Bažnyčios. Vieninteliai krikščionys, kuriuos matydavau, daugiausia būdavo internete. Jų istorijos mane įkvėpdavo, skatindavo eiti toliau tikėjimo keliu, drąsindavo ir panašiai. Tuo metu man naujųjų medijų įrankis atrodė labai svarbus, dabar – taip pat. Galbūt tai ir paskatino, nes dabar daugelį žmonių gali pasiekti per internetą ir, jei neturi bendruomenės, gali jaustis kažkokiu nariu. Aišku, visada buvo noras turėti tikrą bendruomenę. Bet tuo metu, kai įtikėjau, visi mano draugai buvo netikintys.

Ar tau kyla klausimas dėl internetinių Bažnyčių? Kodėl?

Gediminas: Aš manau, kad tai yra neišvengiamas dalykas, o Bažnyčia tam tikra prasme jau yra internetinė. Netgi fizinės bažnyčios, kurios turi savo pastatus ar nuomojasi, renkasi sekmadieniais, turi Biblijos studijas, įvairiai deda labai daug informacijos jau turbūt 15 metų, pavyzdžiui, informaciją transliuoja podcast‘ais ar tiesiogiai. Anksčiau visa tai darydavo Bažnyčia ir tikintieji per radiją, knygas, žurnalus. Tai yra neišvengiamas dalykas – yra paklausa, yra ir pasiūla. Ir tai labai svarbu, klausimas, kur visa tai eina toliau. Aš pradėjau ieškoti, kokios apskritai yra internetinės bažnyčios. Netgi 2004 metais jau buvo trumpalaikis projektas „Church of Fools“, kuriame galima bet kam pasijungti. Per vieną dieną jis sulaukdavo 8000 vartotojų. Prisijungęs tu gali tokiais kaip lego žmogeliukais nueiti į savo vietą, atsisėsti ten klausytis kokio nors pamokslo. Jie leisdavo labai skirtingus pamokslus: nuo evangeliškų, katalikiškų iki scientologiškų. Į projektą labai stipriai nesigilinau, bet esmė tokia, kad Bažnyčia jau yra pusiau virtuali.

Kas tave labiausiai nustebino atlikus šį tyrimą?

Karolina: Pirmiausia mes, kaip ir kiekviename rašto darbe, turėjome parašyti teorinę dalį. Joje į internetines bažnyčias ganėtinai teigiamai žvelgiama iš tos pusės, kad internetinės bažnyčios yra žmonėms, turintiems fizinę negalią, ar labai toli gyvenantiems nuo fizinių bažnyčių, taip pat tiems žmonėms, kurie iš viso nebelanko Bažnyčios arba nedrįsta ateiti, ir tai yra tam tikra platforma, kur jie galėtų ateiti, jaustis priimti ir panašiai. Tai yra įrankis išlaikyti anonimiškumą, kurio kartais nori nauji tikintieji, tai nuo žmogaus priklauso.

Daugiausia aš tyriau Lietuvos evangelikus protestantus. Paaiškėjo nuomonė, kad kartais galima, bet visiškas prisijungimas prie virtualios bažnyčios iškreiptų tikrąjį krikščioniškąjį tikėjimą. Yra ir kitų minusų, pvz., atšalimas, atsitraukimas nuo kitų tikinčiųjų, tavo kaip tikinčiojo augimo sustabdymas. Taigi, Lietuvoje labai įtariai, su nepasitikėjimu žiūrima į visišką perėjimą virtualios bažnyčios link.

Kokie yra internetinių bažnyčių pavojai?

Karolina: Manau, ne vien internetinių bažnyčių, bet ir viso interneto iššūkiai yra tai, kad gali pradėti reikštis klaidinga teologija; žmonės gali nebenorėti gyvai bendrauti su Bažnyčios nariais, gali užsidaryti savo virtualiame pasaulyje.

Gediminas: Žmogus yra socialinė būtybė, sukurta pagal Dievo atvaizdą. Gali būti tam tikras procentas, kurie nori būti tik virtualioje erdvėje, kad niekas jų neliestų, nekalbintų ir t. t., bet iš esmės žmogus nori bendrauti. Psichologų yra nustatyta, kad vienas iš pagrindinių dalykų, kuris kelia džiaugsmą ir pasitenkinimą gyvenimu, yra artimi santykiai, bendravimas. Taigi, vienas iš pavojų, kad jeigu mes vis labiau įlįsim į telefoną, planšetes, kompiuterius, taip save izoliuosim nuo kokybiško gyvenimo. Kitas dalykas – teologinis. Jėzus kvietė sakydamas ne „ateik, pažiūrėk į mane“, o „ateik, pažiūrėk, kaip aš gyvenu“, galiausiai – „ateik, sek paskui mane“. Gali būti, kad virtualioje erdvėje niekada nepadarysi šito žingsnio, nes reikia būti mokinystėje, santykyje su kitais žmonėmis, Biblijos grupelėje, jausti atskaitomybę Bažnyčios lyderiui, vyresniesiems, draugams, kurie žino, kaip tu gyveni. Kitu atveju tu tiesiog pasijungei, pavartojai ir išsijungei. Tai nėra mokinystė ir sekimas Jėzumi Kristumi. Tai yra vartojimas, ir ką tu vartoji, niekas nežino, nes nėra jokios atskaitomybės, kam tu išpažįsti nuodėmes. Mes kalbam apie gilų dvasinį augimą, o aptariamu būdu mes nesam apskritai garantuoti, kuo tikim ir kur link einam.

Jeigu žmogus tau sakytų: „Man nereikia gyvų susirinkimų. Aš esu užsiėmęs, o visą informaciją galiu rasti internete. Man šito užtenka.“ Ką tu jam atsakytum?

Gediminas: Yra jau žmonių, kurie taip kalba. Nenoriu įžeisti, bet jie – tokie freelancer‘iai: aš vaikštau, kur noriu, nesu prisijungęs prie jokios bendruomenės, netgi klausau geresnių pamokslų. Nėra geresnio pamokslo negu Jėzus Kristus ir Evangelija. Klausyk kokioje nori šaly, kurio nori pamokslininko – gali būti kažkoks emocinis pakylėjimas, bet nėra geresnio dalyko negu Jėzus ir Jėzaus kūnas – bendruomenė. Jėzus yra galva, o mes esame Jo kūnas. Ir jeigu tu nesi pasijungęs prie kūno, galima sakyti, esi atsijungusi ranka kažkur kitur. Na, tai kažkaip neskamba. Ta ranka, atsijungusi nuo kūno, neveikia. Aš žinau, kad yra daug medžiagos, galima klausyti, mokytis ir netgi šiek tiek augti. Bet vienas iš būdų, kaip mes augam, yra būnant bendruomenėje, kartu tarnaujant.

Ar Bažnyčia gali būti tik internetinė, kodėl?

Karolina: Jeigu būtų vien internetinė Bažnyčia, tokių ritualų kaip Krikštas, Komunija, rankų uždėjimas ir panašiai negalėtum fiziškai padaryti. Tyrime tai buvo vienas iš punktų, kodėl visgi negalėtų būti. Mano nuomone, kartais taip. Dabar praplėstos maldos galimybės – galima prašyti maldų, melstis už kitus tikinčiuosius visame pasaulyje. Kartais dalyvauti, išmokti ką nors iš kitų pamokslininkų, augti tikėjime yra teigiamas dalykas, bet tai neturėtų pereiti vien į virtualų bendravimą, manau, kad to ir nebus. Galbūt ji galėtų būti internetinė tiems žmonėms, kurie negali dėl fizinės negalios ar dėl tolimo atstumo, ar jei toje šalyje yra draudžiamas krikščioniškas tikėjimas, tuomet internetu yra saugiau. Kalbant apie Lietuvą, manau, taip pat iš tyrimo paaiškėjo, kad čia žmonės vis tiek labiau linkę prie gyvo bendravimo. Manau, kad bendruomenės tik didės ir nepereis tik į virtualią erdvę bent jau Lietuvoje.

Gediminas: Daug gerų dalykų turi socialiniai tinklai. Visa medžiaga: informacija, liudijimai, pamokslai, gali būti internetu. Aš matau tai kaip priemonę ir papildymą Bažnyčiai, kur vyksta gyvas santykis. Juo labiau kad visi mes keliaujame iš vienos vietos į kitą, tai yra galimybė prisijungti prie Bažnyčios, kurioje esi narys, jeigu tu keliauji, dirbi kitoj šaly tuo metu, tu gali paklausyti pamokslo, toli neatsitraukti nuo savo bendruomenės veiklos. Tai – didelis pliusas, bet dabar mes bent jau 20 metų esame taip stipriai pasinėrę į įvairiausias technologijas, kad daugėja psichologinių ligų, tiesa, negaliu pasakyti, jog tik vien to įtaka. Taigi, manau, kad tas artimas santykis yra būtinas. Ar Bažnyčia bus vien tik virtuali, aš labai norėčiau, kad ne, nes tai bus didelė problema mums.

Evangelizuoti monologu galima, bet kur aprašyti persekiojimai? Kaip mes virtualioje erdvėje esame persekiojami, jeigu tiesiog keliame ir niekas netrukdo? Įkelta įvairiausios informacijos, kai kurie, kai pasirenka keisti savo tikėjimą, gali dėl to mirti. Virtualioje erdvėje tau nieko nekainuoja: tu paimi, išjungi mygtuką, ir viskas. Tam tikra prasme tai keistai skamba, lyginant su Raštu. 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode