Romas

Patirti Adventą. Zacharijo tyla

(Lk 1, 5–25; Lk 1, 57–79)

Turbūt niekada nebuvai toks laimingas, Zacharijau, kaip tuos devynis tylos mėnesius iki meto, kol tavoji žmona pagimdė sūnų, kurį paėmęs pragydai šlovinimo giesme.

Iki tol visą tą laiką girdėdavai, kaip tave lankantieji tau už nugaros kuždėjosi kraipydami galvas – nes jie manė, kad Aukščiausiojo ranka ištiko tave, kuomet buvai Šventykloje, Jo Artume.

„Tikrai jis turi kokią nors slaptą nedorybę, kurios mes nežinome, nes jisai ne tik bevaikis, bet dabar ir nebylys. Visagalio rūstybė ištiko jį“, – taip jie tarpusavyje šnekėdavosi.

Tačiau tai girdėdamas tu tik juokdavaisi širdyje iš jų paikystės – nes iš tiesų pirmąkart gyvenime buvai laimingas.

Pagaliau tu supratai, kas yra malda. Nes Viešpaties angelas Gabrielius, Aukščiausiojo Pasiuntinys, tau užverdamas lūpas, atvėrė širdį.

Savo tyloje pagaliau atradai Dievą, arba teisingiau – leidaisi Dievo atrandamas.

Ilgai spyriojaisi, Zacharijau – kaip Adomas, kuris žaidė slėpynių su Dievu; taip ir tu daugelį metų slapsteisi nuo Viešpaties, užlįsdamas už savo kunigiškos tarnystės, Įstatymo mokymo, nesuskaičiuojamų aukų bei permaldavimų.

Apie Dievą žinojai viską, bet Jo Paties nepažinai.

Iš tiesų buvai nevaisingas. Ne kūnu, bet dvasia. Buvai kaip išdžiūvusi vandens talpykla ar nudžiūvęs vynmedis.

Net ir išvydęs spindinčia šviesa apsisiautusį Gabrielių, tu širdyje nepatikėjai Jo pažadu, nes tavoji širdis jau daugybę metų buvo kurčia ir nebyli.

Ir štai dabar kaip Mozė priešais nesudegantį krūmą tu gėriesi Izraelio Šventuoju, Tuo, kuris yra Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas, – ir nuo šiol tavo Dievas, o Zacharijau.

Išmokyk mus tylos, Zacharijau.

Padėk mums ją atrasti, nes joje atrasime Dievą,

O teisingiau, tai leisimės Jo atrandami.

Mes irgi, kaip ir tu, Zacharijau, esame įsitraukę į Adomo pradėtą žaidimą –

Slėpynes su Dievu.

Mes taip puikiai pasislėpėme, jog nebesitikime, kad būsime surasti

Ir jau patys nebežinome kelio atgal.

Esame pavargę tikėti bei pasitikėti.

Bijome nutilti ir sustoti,

Nes suprasime, jog nieko gero nepasakome

Ir nežinome, kur link einame.

Išmokyk mus tylos, Zacharijau.

Bernardinai.lt

Powered by BaltiCode