Karalaite
Poniai

Neįtikėtini Pranciškaus metai

Laikas – reliatyvus dalykas ir tai puikiai įrodo popiežiaus Pranciškaus veikla per pastaruosius dvylika mėnesių. Gruodžio viduryje atšventęs kunigystės 50-metį, 83-ejų metų popiežius stebina visus savo aktyvumu bei atkaklumu. Tiesa, Naujojo pasaulio popiežiaus rėmėjai nerimauja, ar šis sugebės įgyvendinti visas reformas bei užmojus, kurių ėmėsi. Tuo tarpu kritikai neslepia, kad jau laukia šio pontifikato pabaigos... Kuo svarbūs Pranciškui buvo 2019-ieji ir kas jo laukia šiais metais?

Bažnyčios viduje

Metus pradėjęs Panamoje, kur susitiko su euforiška 250 tūkstančių Lotynų Amerikos ir viso pasaulio jaunimo minia, Pranciškus toliau mynė Bažnyčiai kelią jaunosios kartos link. Statistika, liudijanti apie Bažnyčios senėjimą Europoje ir JAV, kelia klausimų, ką darome ne taip? Kodėl prieš prabildami nepamėginame pirmiausia klausytis jaunosios kartos? Posinodinis paraginimas jaunimui ir visai Dievo tautai „Christus vivit“– dar vienas programinis Pranciškaus tekstas, kviečiantis permąstyti mūsų buvimą Bažnyčia, nepasitenkinti vien idėjų ir principų perteikimu, bet atsigręžti į gyvą žmogų bei konkrečią, o neretai ir dramatišką, jo gyvenimo situaciją. Palydėti jauną žmogų tikėjimo ir gyvenimo kelionėje. „Ateitį turėsime tik tada, jeigu jaunimas kalbėsis su vyresniąja karta“, – kita proga sakė popiežius, atkreipdamas dėmesį į faktą, kad Bažnyčios, o ir kitų institucijų balsą dažnai ignoruojanti naujoji karta tampa lengvu grobiu „naujiems mesijams“.

Sinodališkumas, kaip alternatyva griežtai hierarchiniam stiliui, yra vienas iš Pranciškaus pontifikato leitmotyvų, turintis svarbių pasekmių. Kai atsakomybe dalinasi visa bendruomenė, sumažėja klerikalizmo, tai yra uždaros, save saugančios „kastos“ pavojus. Geriau ir greičiau reaguojama į piktnaudžiavimo atvejus, moralinius nukrypimus. Tokia išvada tapo aiški vasario pabaigoje vykusiame vyskupų susitikime, kuriame buvo analizuota lytinių nusikaltimų prieš mažamečius ar lengvai pažeidžiamus suaugusiuosius situacija.

Skaudus ir sunkus procesas išjudino ne vieną svarbią „kėdę“, iškėlė sudėtingų klausimų, tačiau nesustojo. Dokumentas „Vos est lux mundi“ įpareigojo seminaristus bei pašvęstojo gyvenimo narius pranešti apie savo vyresniųjų netinkamą elgesį. Visos vyskupijos įpareigotos iki 2020 m. birželio įsteigti informacijos pateikimo bei tyrimo mechanizmą, informuoti kuriją apie pradėtas bylas.

Baigiantis metams, Pranciškus žengė dar vieną svarbų žingsnį, pakoreguodamas bažnytinę teisę: atšaukė popiežiaus paslapties antspaudą seksualinio išnaudojimo bylose. Tai reiškia, jog baudžiamąsias bylas pradėję teismai gali kreiptis į savo šalių vyskupus ir reikalauti, kad jiems būtų suteikta medžiaga apie bažnytiniuose teismuose iškeltas bylas dėl seksualinių nusikaltimų. Šių bylų medžiagai negalios popiežiškosios paslapties norma.

Kurijos reforma, pirmiausia pasireiškusi kaip noras užtikrinti finansinį skaidrumą, skinasi kelią gan nelengvai. Garsusis kardinolų patarėjų devynetas susitraukė iki šešeto, o jų drauge su popiežiumi ruošiamas dokumentas vėluoja. Tačiau galime tikėtis, jog šių metų pradžioje jau pasirodys naujos konstitucijos, apibrėžiančios Romos kurijos funkcionavimą, apmatai. Ji ruošiama konsultuojantis ne vien su viso pasaulio vyskupais, bet ir vienuolijų vadovais, popiežiškųjų universitetų profesoriais. Nėra lengva išjudinti amžių senumo tradicijas bei veiklos mechanizmus. O Pranciškus nėra linkęs iškart pakeisti visą personalą. Jam svarbu pakloti solidų pamatą, kurio panorėjus nebūtų galima lengvai atsisakyti.

Spalį daug dėmesio sulaukęs Amazonijos sinodas jau dabar yra laikomas istoriniu. Pasak stebėtojų, jis yra Pranciškaus pontifikato lūžio taškas, po kurio nebegrįžtama atgal – antroji fazė. Nors sinodas buvo skirtas konkrečiam geografiniam regionui, tačiau aptarė globalias problemas ir turės pasaulinio masto poveikį, kalbant apie socialinį teisingumą, ekologiją ir politiką. Be to, nauja šviesa nušvietė Bažnyčios ekleziologiją, tarnystes ir misiją.

Kaip jau ne kartą minėta, šiame sinode matėme realizuotą lig šiol Bažnyčioje nematytą sinodališkumą: dar iki susitikimo Vatikane vyko išsamios konsultacijos, įtraukusios dešimtis tūkstančių pasauliečių, pašvęstojo gyvenimo narių, ekspertų, ne vien vyskupų ar atsakingų asmenų Vatikane. Dėmesio centre – poreikis permąstyti Evangelijos ir Bažnyčios gyvenimo perteikimo būdus, tarnystes, kalbą. Remtis vietos kultūra, konkrečios tautos būdingomis raiškos formomis. Žadinti sąžinėse ekologinę atsakomybę.

Vienas iš tikėtų sinodo rezultatų – Amazonijos apeigų (rito) įsteigimas. Gali būti, kad, norėdamas šiam įvykiui paruošti katalikų bendruomenę, Pranciškus adventą pradėjo Šv. Petro bazilikoje vykusiomis Mišiomis, praturtintomis įspūdingomis kongoliečių apeigomis, kurias Bažnyčia pripažino 1988 m. Po poros savaičių vyko filipiniečių tradicijos Mišios, įtrauktos į liturgiją dar 17 amžiuje. Taip atsigręžta į seną ritų įvairovės tradiciją, kurią nutraukė Tridento susirinkimas (1545–1563), palikęs vos porą išimčių ir nustatęs visam katalikiškam pasauliui vieną – Romos ritą.

Ne kartą Pranciškus priminė, jog išgyvename ne epochų kaitą, o kaitos epochą. Ir jam tenka būti šio istorinio virsmo dalimi. Bažnyčiai patiriant seniai nematyto masto sukrėtimą, popiežius ragina statydintis ant nepajudinamos uolos. Rugsėjo pabaigoje buvo paskelbta, kad kasmet, trečiąjį eilinį sekmadienį, švęsime Dievo žodžio šventę (šiemet – sausio 26 d.). „Be Šventojo Rašto – Jėzaus ir jo Bažnyčios misijos įvykiai pasaulyje nebūtų suvokiami“, – rašo Pranciškus.

Vienas iš paskutiniųjų prabėgusiais metais paskelbtų dokumentų – laiškas apie prakartėlės simbolio reikšmę, paskelbtas Grečio vietovėje, kur Asyžiaus šventasis, manoma, pirmą kartą atkūrė Kristaus gimimo sceną. Anuomet Pranciškus norėjo paprastiems žmonėms suprantama kalba priartinti dievišką slėpinį. Ir Bergoglio yra liaudies, žmonių popiežius, išaugęs Lotynų Amerikos teologijos dirvoje. Tad Bažnyčios ateitį mato – vien įsimaišius tarp žmonių.

Lyderystė pasaulyje

Abejingų nepaliekančios Pranciškaus kelionės praėjusiais metais vėl mus visus nuvedė į ne vieną pasaulio „pakraštį“: nuo Saudo Arabijos ir Maroko, Mozambiko ir Mauricijaus iki Bulgarijos, Rumunijos, Tailando ir Japonijos. Popiežiaus dėmesio centre – socialinis teisingumas ir dialogas. Juk taika neįmanoma be teisingumo.

Akivaizdžios Pranciškaus pastangos ir kitas didžiąsias religijas įtraukti į sau išsikeltą uždavinį: tapti taikos raugu visuomenėje. „Brolystės deklaraciją“, kurią Abu Dabyje pirmiausia pasirašė su vienu svarbiausių islamo pasaulio lyderių, didžiuoju imamu Al-Tayyebo'u, vėliau įteikė ir Tailando budistų patriarchui, tikėdamasis sąjungininkų „gabalais vykstančio trečiojo pasaulinio karo“ fronte.

Nagasakyje Pranciškus atvirai prabilo apie atominio karo grėsmę, kviesdamas vyriausybes atsikvošėti. Argi žmonija taip greitai pamiršo karo beprotybės pasekmes?

„Norėjau susitikti su Šventuoju Tėvu, kad išreikščiau dėkingumą už jo darbą. Popiežius prisideda prie daugelio mūsų tikslų, tarp kurių yra tvarus vystymasis, kova su klimato kaita ir taikos kultūros skleidimas, – sakė Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas, prieš pat Kalėdas aplankęs Pranciškų Vatikane. Taikos procesas – „tai kantrus tiesos ir teisingumo ieškojimo darbas, kuris gerbia aukų atminimą ir atveria žingsnis po žingsnio už kerštą stipresnę bendrą viltį“, – Taikos dienai skirtoje žinioje rašo popiežius. Reikia pirmiausia „tikėti taikos galimybe“.

Kur link ves popiežiaus keliai 2020-aisiais?

Neseniai Romoje lankantis anglikonų vadovui, buvo susitarta, kad Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby kartu su popiežiumi vyks į Pietų Sudaną, jei per pastaruosius tris mėnesius šalies politikai sugebės sudaryti vyriausybę.

Nors oficialiai dar nėra paskelbtas, jei tik leis politinė situacija, popiežiaus yra išreiškęs pageidavimą 2020-aisiais apsilankyti Irake. Jo planuose ir Papua Naujoji Gvinėja, Indonezija bei Rytų Timoras.

Galimai popiežius rugsėjį lankysis Vengrijoje, kur vyks tarptautinis eucharistinis kongresas. Dar galioja ir Kipro prezidento kvietimas.

Tikriausiai labiausiai smalsumą žadina kalbos apie galimą Pranciškaus apsilankymą Kinijoje. Tokių užuominų pasigirdo pernykščio vizito Japonijoje metu. Santykiai su šia valstybe Vatikanui – vieni sudėtingiausių, tačiau jėzuitams nestinga patirties apeiti išorinius barjerus ir siekti perkeisti kultūrą iš vidaus. Visuotinai pripažįstama, kad Vatikano diplomatija ne kartą suvaidino svarbų vaidmenį globalios politikos mastu. Tad diplomatinių santykių raida su šia pasaulio galiūne – bus išties įdomi.

Bernardinai.lt

Powered by BaltiCode