Mąstymas: Laisvės gynėjų diena

Tą naktį, tą naktį, tą naktį,

Kai bėgom prie bokšto visi,

Jie užmušė dvylika brolių

Ir sesę lyg žvėrys pikti.

Tą naktį, tą naktį, tą naktį,

Kai gynėme laisvę tautos,

Jie traiškė po tankais ir mušė

Geriausius vaikus Lietuvos.

Tą naktį, tą naktį, tą naktį,

Kai kraujas nudažė rasas,

Jie vykdė įsakymą – mušti,

Užgniaužti mūs laisvės dainas.

Tą naktį, tą naktį, tą naktį,

Išplėšę dalelę širdies,

Jie plėšė ir draskė, ir draskė

Mūs laisvę lyg paukštį vilties

(p.: Amelija-Marija M.5m.; e.:M.A. 12m.)

Kreipiuos... į akmenį

Išminties Kūrėjau, į ką daugiau mums kreiptis? Mums vis dar sakoma, jog visa valdžia iš Dievo, o mus užvaldė nebaudžiami sukčiai, demonokratijos kūrėjai. Žmogžudžiai, plėšikai, milijonų valgys ir veidmainiai ministrai šluostosi dugnus Tavo ir mūsų valstybės įstatymais. Ciniškai besišypsantis premjeras vis dar vaidina tėvynės mylėtoją, teisybės sargą, doro darbo ir darnos apaštalą. Šitaip ir Judas būtų suvaidinęs Išganytoją.

Ne kartą mums apsimelavę...<...> ...kaip varnas varnui kerta į akį.N.N. – jo piramidės teatro ryškiausioji žvaigždė. Iš demokratijos meno mokosi ministrai ir teisėtvarkos saugotojai.

Mes tarsi girdim, Viešpatie, Tavo atsakymą: „Ką išsirinkot, tą ir turit...“ Betgi ne visi šaukėm – paleiskit mums Barabą, o aną teisųjį – ant kryžiaus! Kas galėjo manyti, kad piramidės papėdėj suksis tokia šėtono karuselė: policininkai ir vagys, kontrolieriai ir milijonieriai, mafijozai ir ministrai, prokurorai ir „urkos“ – tarsi vienos „chebros“ vaikigaliai, kurie netrukus gali susikeisti vietomis.

Valstybės galvos, prisiekusios tarnauti Tėvynei su žodžiais „Tepadeda,man Dievas“, susideda su pačiu velniu. Sulenda į kokią nors maišiagalą ir lošia, amžiams užstatydami mus kaip savo baudžiauninkus, nes lošimo bankas – visa Lietuva.

Vargšus vidaus suirutės ministrus kažkokie „liaudies priešai“ įsodina į vogtą leksusą, pavažinėja, kol apsisuka galvelės, o paskui už jų kruvinai uždirbtus eurus bruka gangsterio vertas palūkanas! Kodėl Tu, Viešpatie, leidi ponams N.N. šitaip gudrauti?..

Gal Tau kelia apmaudą mūsų vergiškas tikėjimas? Tyli valdžios papyraginti kunigai ir visuomenės veikėjai, tyli liaudies numylėti poetai – tyli, lyg būtų užmigdyti <N.N.> lunatiškos lopšinės apie santarvę su tautos pardavikais.

Devyniskart apgautam Lietuvos vargdieniui tyla – degtinės bala, kurioje skandinami badmiriaujantys bemoksliai vaikai, visos viltys ir pilietinis protestas. Taip gausėja /.../ rezervas būsimiems Seimo rinkimams, patikimiausias, lengviausiai paperkamas jų elektoratas.

Tad į ką mums, Viešpatie, tiesti rankas, jeigu tyli Tavo tarnai, tyli išprievartauta Lietuva, jos šviesiausi protai? Todėl kreipiuosi į LIETUVOS miesto plytą, į grindinio akmenį, kurio dar neuždengė asfaltas ir neišgraužė žiemos druska.

Akmenie, nors tu netylėk! Tave per amžius trypė svetimi batai, trupino okupantų šarvuočiai, ašarom laistė tremtiniai mano tėvynainiai... Sakyk, ar tu kada matei, ar buvo toks metas, kai SAVI NIEKŠAI būtų šitaip pranokę svetimuosius? O gal tu jau esi buvęs savo turtą ir garbę ginančio piliečio rankoj? Gal jam esi skridęs tartum paukštis ieškoti beteisio žmogaus teisingumo?

Deja, mes per daug nustekenti, kad išluptume tave iš griūvančio senamiesčio sienos ar grindinio. Mes ne iš tų maištingųjų, mes iš nuolankiųjų giminės. Anie žuvo vaikų nepalikę, o mes džiaugiamės gyvenimu ir balsuojame už savo prievartautojus...

O, išdidus ir kietas akmenie! O, garbingoji plyta, kadaise buvus tokiu pat moliu kaip ir aš!.. Palaukit, kol pasibaigs mūsų kantrybė. Dar neskubėkit pavirsti antkapiu visos mūsų viltims... Gal mes (dar) įrodysim sau ir kitiems, kad esame verti?..

(plg. K.Sają)

 

Parengė kun. Paulius Jaraminas

Powered by BaltiCode