Pasiaukojimo vertė ir džiaugsmas

Evangelistas Lukas pasakoja apie Betliejaus Kūdikio paaukojimą Jeruzalės šventykloje. Juozapas ir Marija vykdė tai, ko reikalavo Įstatymas: paaukoti pirmagimį vaikelį Dievui ir ta proga šventovei palikti auką. Dievo Dvasios paragintas senelis Simeonas atėjo į šventyklą ir pasitiko Jėzaus gimdytojus; paėmęs Kūdikį ant rankų jis džiaugsmingaišlovino Dievą, kad jam buvo leista pamatyti pasaulio Gelbėtoją, tapsiantį pagonims šviesa ir Izraelio tautos garbe (plg. Lk 2). Ta proga Simeonas motinai Marijai pasakė pranašiškus žodžius: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 34–35).

Marija įdėmiai klausėsi šių žodžių ir svarstė, ką jie galėtų reikšti. Kodėl jos Sūnui turėtų būti prieštaraujama, jeigu jis ateina gelbėti žmonių? Kodėl jos širdį turėtų perverti skausmo kalavijas, jeigu ji visiškai pasiaukojusi Dievui?

Simeono pranašystė išsipildė su kaupu. Kryžius ant Golgotos kalba netik apie Jėzaus meilę dangaus Tėvui ir žmonėms, bet ir apie nuolatinį prieštaravimą bei nenorą tą meilę priimti. Mes žinome tūkstantmetę Bažnyčios istoriją su nesuskaičiuojamais kankiniais vien dėl to, kad jie save laikė Kristaus sekėjais ir draugais. Mūsų amžius nėra išimtis – nuolat girdime apie vienuolių, kunigų ir eilinių tikinčiųjų pagrobimus bei nužudymus.

Į Dievą tikintis žmogus norėtų Viešpaties artumoje rasti saugumo, bet vietoj to ne kartą išgyvena tai, ką Marija patyrė savo Sūnaus kančios metu.

Kol gyvename žemėje, šviesą dažnai keičia tamsa –mūsų viltys dažnai sudūžta ir kartais atrodo, jogjos tiesiog palaidojamos. Kančios valandos ir sutinkami išbandymai yra tiekalavijai, kurie perveria net pačių geriausių žmonių širdis,tačiau tai, ką sudedame į Viešpaties rankas, nesunaikinama.

Kasmet per Kristaus Paaukojimo šventę už savo pašaukimą ir galimybę tarnauti Dievui ir žmonėmsateina padėkoti vyrai ir moterys, savo gyvenimą pašventę Dievui. Jų pasiaukojimas nėra simbolinis;jie, padarę skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus, tarnauja Viešpačiui, gyvena labai kukliai, neieškoviso to, ką pasaulis brangina,ir eina ten, kur yra siunčiami.

Tai, ką Lietuvos žmonės priima kaip didžiausią bėdą – kuklų gyvenimą, kai negalima mėgautis prabanga, Dievui pasišventusieji laisvai vykdo per visą gyvenimą. Atsisakęnuosavybės ir pasirinkę neturto kelią, didžiausiu turtu jie laiko patį Viešpatį. Šis pasirinkimas neveda į depresiją, bet yra džiaugsmo šaltinis. Atsisakydami nuosavybės, jie randa didžiausią turtą – patį Dievą, kartu saugumą, laimę ir džiaugsmą;atsisakydami šeimos, jie randa vienuolinę šeimą, drauge su kitaistarnauja irdžiaugiasi Dievo artuma.

Televizijos žvaigždės, siekdamos iš gyvenimo paimti kuo daugiau naudos, malonumų ir garbės, ne kartąnet degraduoja;apie taikomunikavimo priemonės gana dažnai kalba. O Dievui pasišventusieji, darydami vienuolinius įžadus, atrodo, apiplėšia save, bet Dievas jiems atlygina šimteriopai jau čia, žemėje. Jūs nerasite nei vienos televizijos žvaigždės, kuri turėtų tiek daug ir tokio džiaugsmo, kiek jo turiDievui pasišventusieji,ištikimai einantys savo pašaukimo keliu.

Susituokusiųjų gyvenimas taip pat gali būti pilnas džiaugsmo, jei tik paisoma Dievo valios ir gyvenama tiesoje beimeilėje. Santuoka taip pat yra pasiaukojimo aktas gyventi nesavanaudiškai ir rūpintis savo šeima.

Paaukodami Dievui savo gyvenimą vienuolyne ar santuokoje, negalime tikėtis, kad mūsų nesužeis jokie šio gyvenimo erškėčiai. Mes gyvename nuodėmės pavergtame pasaulyje, todėl turime prisiimti Jėzaus dalią: Jis buvo paaukotas ne tik Jeruzalės šventykloje, bet ir ant Golgotos kryžiaus, tačiau šis kryžius vedė į pergalę – prisikėlimą. Kai mus palies koks nors kryžius, laikykimės stipriai įsikibę į Viešpaties ranką ir neišleiskime iš akių, kas yra pažadėta, – mes einame ne į mirtį, bet į prisikėlimą gyvenimui.

Per Krikštą mūsų gyvenimas tapo paaukotas Dievui. Kristaus Paaukojimo šventės proga maldoje peržvelkime, kiek mūsų gyvenime yra aukos dvasios, nes tik tai yra vertinga, ką darome nesavanaudiškai dėl Dievo ir žmonių gerovės. Maldoje atnaujinkime pasiryžimą, kad didžiausiasmūsų gyvenimo turtas būtų Dievas ir tik su Juoeitume savo pašaukimo keliu.

Kardinolas Sigitas TAMKEVIČIUS

Powered by BaltiCode