Pasitikėk manimi ir...

Jėzaus sieloms: Kodėl jūs susipainiojate nerimaudami? Leiskite, kad aš pasirūpinčiau jūsų reikalais, ir viskas nurims. Iš tiesų jums sakau, kad kiekvieno tikro, aklo, visiško man atsidavusio akto efektas būna toks, kurio trokštame, ir tai išsprendžia visas spygliuotas situacijas.

Man atsiduoti – tai nereiškia nertis iš kailio, susijaudinti ir nusivilti, o po to tik į mane kreiptis nerimastinga malda, kad aš jumis sekčiau, pakeičiant nerimavimą į maldą. Atsiduoti reiškia: užverti tyliai sielos akis, nukreipiant mintis nuo kamuojančių dalykų, sugrįžti prie manęs iš naujo, kad tokiu būdu tik vienas aš veikčiau, sakydami: tuo pasirūpink Tu. Atsidavimui esminiai priešingas yra susirūpinimas, nerimavimas ir noras galvoti apie fakto pasekmes.

 Tai yra lyg sumaištis, kuri apima kūdikius, kurie reikalauja, kad mama pasirūpintų visomis jų reikmėmis, o tuo tarpu patys nori tuo rūpintis, trukdydami jos darbą savo idėjomis, užgaidomis. Užmerkite akis ir leiskitės nešami manosios malonės srovės, užmerkite akis ir negalvokite apie dabarties momentą, o nukreipdami kartu mintį ir nuo ateities kaip nuo kokios nors paguodos, pailsėkite manyje, tikėdami manuoju gerumu; ir jums prisiekiu savąja meile, kad, sakydami šiuo nusiteikimu: tuo pasirūpink Tu, tuo aš visiškai pasirūpinsiu, jus paguosiu, jus išvaduosiu, jus vesiu.

Ir kai turėsiu jus nešti skirtingu keliu, nei kad jūs manote, aš jus pamokysiu, nešiu savo rankose ir padarysiu, kad lyg motiniškose rankose užmigę vaikai atsirastumėte kitame krante.

Tai, kas jus sudrumsčia ir jums suteikia beribio skausmo, yra jūsų samprotavimas, jūsų mintys, jūsų nusikamavimas ir noras bet kokia kaina pasirūpinti savimi, patiems apsisaugoti nuo to, kas jus slegia.

Dvasiniame ir materialiniame varge

Kiek aš daug nuveikiu, kai siela, tiek savo dvasiniame – tiek materialiniame varge – kreipiasi į mane sakydama: tuo pasirūpink Tu, užmerkia akis ir pailsi! Pelnote mažai palankumo, kai jūs nusikamuojate, norėdami patys viską atlikti, ir pelnote gausiai, kai jūsų malda tampa visišku pasivedimu man. Skausmuose jūs meldžiatės, kad aš veikčiau, tačiau tam, kad aš veikčiau taip, kaip jūs tikitės... Jūs kreipiatės į mane, tačiau norite, kad prisitaikyčiau prie jūsų idėjų; esate ligoniai, kurie neprašo gydytojo, kad jis pagydytų, bet kad jam patarinėtumėte. Taip nedarykite, bet elkitės, kaip jus mokiau „Tėve mūsų“ maldoje: Teesie šventas Tavo vardas, t. y. jis tebūna pašlovintas tame mano varge; teateinie Tavo Karalystė, t. y. viskas mumyse ir pasaulyje tepavirsta Tavąja Karalyste; Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje, t. y. šiame varge viską Tu tvarkyk kaip Tau atrodo geriau mūsų laikinajam ir amžinajam gyvenimui.

Jei man išties sakote: teesie Tavo valia, yra tas pats, ką sakyti: tuo pasirūpink Tu; aš įsiterpiu visa savąja visagalybe ir išsprendžiu pačias sudėtingiausias problemas. Nustok nerimavęs, užmerk akis ir sakyk man su pasitikėjimu: Teesie Tavo valia, tuo pasirūpink Tu. Tau sakau, tuo aš pasirūpinsiu, įsiterpsiu kaip gydytojas ir padarysiu net stebuklą, kai to reikės. Matai, kad ligonis blogėja? Nesijaudink, tik užmerk akis ir pasitikėdamas sakyk: tuo pasirūpink Tu. Aš tau sakau, kad tuo pasirūpinsiu ir kad nėra didesnės meilės už manąją. Tuo pasirūpinsiu tik tuomet, kai užmerksite akis.

Bemiegiai, viską norime įvertinti, ištirti, pasitikėdami tik žmonėmis...

Jūs esate bemiegiai, viską norite įvertinti, ištirti, apie viską galvoti ir atsiduodate tik žmogiškoms jėgoms ar, dar blogiau, žmonėmis, pasitikėdami tik jų įsiterpimu. Ir tas yra būtent tai, kas sukliudo mano žodžių veikimą ir mano ketinimus. O, kaip trokštu iš jūsų to atsidavimo tam, kad jus palaiminčiau, ir kaip sielvartauju, matydamas jus nerimaujančius! Šėtonas trokšta tiesiog šito: pastūmėti į nerimą, tam, kad jus atitrauktų nuo manojo veikimo ir kad jūs taptumėte tik žmogiškų iniciatyvų grobiu. Pasitikėkite vien tik manimi, pailsėkite manyje, atsiduokite man visame kame. Tik proporcingai pagal jūsų atsidavimą man aš darau stebuklus, ir nėra jokios kitos jūsų minties; aš išlieju malonių lobius tuomet, kai jūs esate visiškame neturte! Jei turite bent šiek tiek savųjų resursų, net ir mažų, arba, jei jų ieškote, esate natūralioje plotmėje ir sekate, taigi, natūraliu dalykų keliu, kuris ne kartą būna šėtono sukliudytas. Nė vienas protautojas ar svarstytojas nėra padaręs stebuklų, net iš šventųjų tarpo; tas veikia dieviškai, kas atsiduoda Dievui.

O visgi, kada pasitikime Dievu...

Kada matai, kad dalykai komplikuojasi, ištarki užmerktomis sielos akimis: JĖZAU, tuo pasirūpink Tu. Ir prasiblaškyk, nes tavo protas yra aštrus... Tačiau sunku sau pačiam numatyti blogį ir pasitikėti manimi, nusikreipiant nuo savęs. Tą daryk dėl visų savųjų vargų; tai darykite visi, ir pamatysite didžius, nuolatinius ir tylius stebuklus. Jums prisiekiu savąja meile. Ir aš tuo pasirūpinsiu, tai jums užtikrinu.

Melskitės visuomet šiuo atsiduodančiu nusistatymu, ir iš to jausite kylančią didžiulę ramybę ir daug vaisių net ir tuomet, kai aš teikiu aukojimosi, atsiteisimo ir meilės malonę, kuri įveda kartais ir į kentėjimo paslaptį. Tau atrodo tai neįmanoma? Užmerk akis ir pasakyk visa siela: JĖZAU, tuo pasirūpink Tu. Nebijok, aš tuo pasirūpinsiu, o tu nusižemindamas pašlovinsi manąjį vardą. Tūkstančiai maldų neatstoja vienintelio atsidavimo akto: tai gerai atminkite. Nėra veiksmingesnės novenos už šią: O JĖZAU, aš atsiduodu Tau, tuo pasirūpink Tu.

(kun. D. RuotoloDvasiniu Testamentu paliko parašęs šiuos žodžius: „Kada būsiu miręs, pabelskite į mano kapą, ir aš jums atsakysiu: „Pasitikėkite Dievu!“)

Parengė relig. m. mgr. kun. Paulius JARAMINAS

Powered by BaltiCode