Ssc pirmasis
Ssc antrasis

Kun. Vaidas Vaišvilas: „Pasižiūrėti į save kritiškiau“

Druskininkų Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje pastarąjį pusmetį galima pastebėti vykstant nemažus pokyčius. Bažnyčios klebonas kun. Vaidas Vaišvilas džiaugiasi parapijoje įkurtu šv. Augustino religijos studijų centru, kurį lanko virš 130 klausytojų: „Kuo žmonės daugiau studijuos teologiją, filosofiją, Šventąjį Raštą, tuo greičiau pradės suprasti, kas yra Bažnyčia, bus mažesnė galimybė nusišnekėti ir klaidingai suprasti Bažnyčią.“

Druskininkų bažnyčioje saugomos šv. Valentino relikvijos suteikia vilties, kad Druskininkai bus ne tik šv. Jokūbo kelio dalis, bet ir dar viena gausiai lankoma piligriminė vieta Lietuvoje.

Žmonės dažnai turi įvairių stereotipų apipintą įsivaizdavimą, koks turi būti kunigas. Galima pastebėti, kad spaudoje Jūs dažnai įvardijamas kaip maištaujantis kunigas. Kodėl?

Nepasakyčiau, kad esu maištaujantis. Kunigystė nepadaro visų vienodų. Galbūt žmonėms taip atrodo, kad sportuoju, mėgstu keliauti, nemėgstu taikytis su kažkieno norais, save visiškai „nutrinti“. Gal jiems tai yra neįprasta. Mūsų visuomenėje įprasta dėl šventos ramybės geriau patylėti ir prie visko prisitaikyti. Jeigu man kažkas nepatinka, tai aš ir sakau, kad man nepatinka. Ir nesvarbu, kas man tą pasakytų – ar kolega kunigas, parapijietis ar ganytojas, kuriam esi paklusnus. Jeigu matai, kad žmonės truputį „pievas“ šneka, tai pasakau, kad tai yra „pieva“. Kai nebandai kažkam patikti, įtikti, meilikauti, būti visiems labai geras ir saldus, nesergi labai dėl savo ateities ar netgi karjeros kunigystėje, kai visa tai iš savęs išmeti – lieka tai, kas tu esi. Kai kurie tai priima kaip maištavimą. Bet kai tavo kaip kunigo gyvenime yra labai daug noro patikti, įtikti, vien tuo pradedi gyventi, man atrodo normalu, kad tavo veidas dingsta, tu pradedi kitokiais ėjimais žaisti, o ne tarnauti.

Iki šiol 15 metų buvote Gailestingumo šventovės rektorius. Kaip sekasi darbuotis Druskininkuose? Nuo ko pradėjote?

Druskininkų parapija yra labai nuostabi. Žmonės geri, labai mylintys vienas kitą, atviraširdžiai. Santykį čia galima pamatyti kitokį nei didmiestyje, čia dingsta svetimumo jausmas ir visa parapija yra tarsi didelė giminė. Tai parapija, turinti labai didelį potencialą.

Pradėjau nuo bažnyčios kolektyvo pravalymo. Supratau vieną dalyką, kad jeigu nori, kad čia būtų Bažnyčios dvasia tokia, kokia ji iš tiesų turi būti, tai reikia šviežio oro. Nes ką bedarysi, ką bekursi, tie, kurie per daugybę metų įpratę prie vienos tvarkos, prie tavęs gali šypsotis, bet kai tavęs nebus, žmones, jaunimą vis tiek dusins ir šokdins sena melodija. Naujas kelias, nauja pradžia, nauji žmonės – tai buvo labai teisingas sprendimas. Dabar bažnyčioje yra ir jaunimo, ir labai atsidavęs bažnyčiai zakristijonas, darbuotojai, savanoriai. Kai matai, su kokiu užsidegimu jie stengiasi, išgyvena, širdyje budi, kai matai, kad jiems viskas yra svarbu, tada pačiam sustiprėja noras tarnauti ir kažką gražaus padaryti. Man svarbu, kad visi jaustųsi laisvi ir nebijotų, ateitų į bažnyčią kaip į bažnyčią, o ne į muitinę, kur bus visapusiškai patikrinti.

Ar yra vieta, pagal kurią modeliuojate tai, kaip turėtų atrodyti ši bažnyčia? Ar sprendimus priimate atsižvelgdamas į esamą situaciją ir galimybes?

Viskas mano galvoje gimsta spontaniškai. Sunku paaiškinti, bet tai lyg įkvėpimas, kad reikia padaryti darbą. Visi planai, brėžiniai, viskas, ko reikia, yra mano galvoje. Jeigu aš statau namą, tai man nereikia kito žmogaus brėžinių, aš pats galiu jam paaiškinti, kaip turi būti. Tai ateina iš vidaus, atsiranda toks užsidegimas – pavyzdžiui, tu turi atverti bažnyčios duris, kad ji būtų atvira nuo ryto iki vakaro. Širdis tiesiog nerimsta, kad turi būti Adoracija, maldos dvasia. Arba nešioji viduje mintį, kad būtinai turi išstatyti šv. Valentino relikviją bažnyčioje, kad reikia patarnautojams pamatyti Romą ir kelis mėnesius esi neramybėje, kad jie ją pamatytų. Bet atsakydamas į klausimą noriu pabrėžtinai pasakyti, kad visko šeimininkas yra Kristus, čia Jo Bažnyčia. Mes tik neverti tarnai.

Ar drastiškais pokyčiais neišgąsdinote parapijiečių?

Manau, kad kai kurie išsigando, bet išsigando tik tie, kurie turėjo susikūrę monopoliją ir tam tikra prasme jautėsi viršesni už kitus čia gyvenančius žmones. Šventėme pirmus Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus. Man buvo pasakyta, kad švęsime atlaidus parapijos namuose, juose būtų šventę dvidešimt trys žmonės. Ir aš sakau – „Ne“. Mūsų beveik penki tūkstančiai parapijiečių, todėl šventė vyks prie bažnyčios, valgysime, klausysimės muzikos, o jeigu jūs nenorite švęsti kartu, tai galite eiti į parapijos namus. Mūsų parapija – tai visi žmonės, kurie čia gyvena, netgi tie, kurie neina į bažnyčią. Turime teisingai suprasti, kas yra Bažnyčia ir parapija. Ten, kur yra muštras, kur nėra pagarbos kitiems, kur nėra artimo meilės, bet kur yra tik aklas savo tiesos brukimas ir nenoras išgirsti, izoliavimasis nuo kitų, atvirumo priimti kitą – ten nėra Bažnyčios.

Kartas nuo karto galima išgirsti mūsų laikus pavadinant bažnyčių tuštėjimo metu. Ar tikėjimas tampa nebeaktualus, ar vis dėlto žmonės ieško, ateina atviromis širdimis tikėdamiesi rasti, bet „anonimiškai“ pasisvečiavę bažnyčioje, neradę gyvybe pulsuojančio žodžio iš naujo atitolsta?

Taip, kai neberanda gyvybės savo parapijoje, silpnesnio tikėjimo žmonės važiuoja į Tibetą. Į šį klausimą neįmanoma trumpai atsakyti. Priežasčių gali būti labai daug ir įvairių. Bažnyčia netuštėja, o jeigu tuštėja, tai pirmiausia ir kunigas, ir parapijiečiai turi pasižiūrėti į save kritiškiau arba paprašyti, kad kas nors kritikos išsakytų. Taip pat reikia prašyti Dievo, kad duotų nuoširdumo ir paprastumo, nesusireikšminimo malonę, kai Dievas tai duoda ir visa darai dėl Dievo, tada bažnyčia vėl tampa pilna. Kodėl Italijoje net kalnuose bažnyčia atidaryta visą dieną? O pas mus kai kur tik prieš Mišias ir po jų kuo greičiau uždaroma. Bažnyčia yra žmonėms, ji nori buti atidaryta. Ji kaip motina visada budinčia širdimi laukia grįžtančio savo vaiko, kur jis bebūtų ir koks jis begrįžtų. Žmonės juk mato ir supranta.

Turi dingti baimės siena tarp kunigo ir parapijiečių. Parapijiečiai yra tavo šeima, turiu pasitikėti ir tikėti jais, turiu mylėti juos. Kai dėl kai kurių bažnytinių išgyvenimų ir nusivylimų kunigystėje dingsta jaunatviškas užsidegimas tarnavimui, atsiveria liūdesio ir jausmo, kad esi nelaimingas, bedugnė. Ir tos pirminės dvasios, su kuria tu užsidegi širdy eiti paskui Kristų, nebelieka. O to pasekmė – nusivylimo ir liūdesio dvasia visoje parapijoje. Reikia išmokti saugotis nuo tokios dvasios, nenusivilti ir pasitikėti Jėzumi. Bažnyčia yra gyva ten, kur gyvenama Kristumi ir mylima jo širdimi. Apaštalas Paulius sako: „Jei turėčiau tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau”. Nereikia nieko bijoti, nėra nieko aukščiau Dievo, jis žino mūsų troškimus ir sunkumus. Viskas yra Dievo valioje, svarbu būtų noras gyventi, kurti, mylėti ir su Jo malone viskas bus gerai.

Ačiū už pokalbį.

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)

Powered by BaltiCode