Petreikis

Dievas stebisi

(Albino Liučiani – pop. Jonas Paulius I, laiškas Šarliui Peguy)

Mielas Peguy,

man visada patiko Tavo ugningumas, Tavo sugebėjimas patraukti žmones ir juos vesti. Nemažiau traukia ir Tavo literatūrinis talentas: čia Tu karčiai ironiškas, čia vėl Tu ugningai puoli savo meto žmonių klaidas. Tavo kūryboje yra nuostabiai poetiškai pavykusių vietų, nors teologiškai jos ir nėra taip tikslios.

Pavyzdžiui, kaip leidi Dievui kalbėti apie viltį:

„Žmonių tikėjimas nestebina manęs: kūrinijoje aš taip aiškiai esu, kad tik akli žmonės galėtų manęs nematyti. Žmonių meilė nestebina manęs: be meilės jie galėtų gyventi tik tada, jei turėtų akmenines širdis. Bet jų viltis stebina mane“.

Pritariu Tau, mielasis Peguy, kad žmonių viltis – net Dievą stebinantis dalykas. Ir Dantė buvo teisus, kai sakė, kad viltis – tai laukimo tikrumas. Tikiu tuo, ką šv. Raštas pasakoja apie žmones, turėjusius nesulaužomą viltį. Abraomas nežinojo, kidėl Dievas pareikalavo nužudyti vienatinį sūnų. Jam buvo nesuprantama, kaip jis besulauks Dievo žadėtų daugelio palikuonių. Bet jis buvo tikras.

Kovoje prieš Galijotą Dovydas žinojo, kad penki akmenys jo laidynėje (ragatkėje) toli gražu per menkas ginklas prieš milžino riterio šarvus. Bet jis buvo tikras, kad nugalės milžiną: „Ateinu Viešpaties vardu. Todėl po kelių akimirksnių atskirsiu tavo galvą nuo kūno“.

Psalmėmis vis meldžiuosi, mielasis Peguy, ir jos mane taip pakeičia, kad aš su įsitikinimu kalbu: „Viešpatie – mano šviesa ir Gelbėtojas mano: ko man bijotis? Jei ir kariuomenės pulkas mane apsuptų, mano širdis nesudrebėtų. Jei ir karas man būtų paskelbtas, aš neišsigąsčiau“.

Mielasis Peguy, kaip baisiai klysta tie, kurie praranda viltį. Koks kvailas Judas, už trisdešimt sidabrinių išdavęs Jėzų. Bet dar kvailiau jis galvoja, kai manė, jog padarė tokią didelę nuodėmę, kurios Dievas nebegali atleisti. Bet kokią blogybę gali ištrinti begalinis gailestingumas. Dievas, kaip tas sūnaus palaidūno tėvas, bėga mūsų nusidėjusių pasitikti, puola mums ant kaklo ir bučiuoja. Mūsų praeities klaidas jis paverčia mūsų gydymo ir tobulinimo priemonėmis. Kai mes savo nuodėmes atiduodame Dievui, jas jis paverčia brangenybėmis, puošiančiomis mūsų sielą.

Jėzaus protėvių tarpe Evangelija išvardina keturias moteris. Trys iš jų – tikrai nevertos to vardo: Rahaba – kurtizanė, Tamara gimdo sūnų nuo savo uošvio ir Betsabėja (Baršeba) svetimavusi su Dovydu. Paslaptis, kodėl Jėzus priėmė jas į savo giminių eilę. Manau, kad tuo Dievas nori mums parodyti, jog galime tapri šventais, nežiūrint iš kokios šeimos esame, kokį temperamentą paveldėjome ir kokia mūsų praeitis.

Bet juk klaidinga, mielasis Peguy, vien tik laukti. Tas, kas leidžiasi į kelią „vėliau“, nueina į tikslą „niekada“. Pažįstu ne vieną, kurių gyvenimas tarsi stoties laukiamasis. Traukiniai vis važiuoja ir važiuoja, o jie vis sako: „Suspėsiu kitu traukiniu. Atsiversiu gyvenimo pabaigoje“. Gražiai apie tokį Anzelmą išsireiškia Visconti–Venosta: „Diena po dienos praeina, o Anzelmas negrįžta“. Gi mano pažįstami priešingai: niekada neišvažiuojantys anzelmai.

Įsivaizduok: laukiniai užpuola Italiją, viską griauna, nusiaubia. Visi bėga. Važiuoja traukiniai, automobiliai, lekia lėktuvai. Lipk, – šaukia jie Anzelmui, – dar yra vietos“. O jis: „Bet argi tikrai tie laukiniai mane nužudys, jei aš čia pasikiksiu?“ – „Gal ir ne. Bet niekas negali garantuoti, kad jie to nepadarys. Jų laukti būtų neatleistina kvailystė“...

Argi ne taip yra su atsivertimu, kai mes atsikalbantiems vis sakome: „Taip, tu gali atsiversti ir vėliau. Bet tada bus dar sunkiau, negu dabar. Kartojamos nuodėmės tampa įpročiais, sukaustančia grandine, kurią vargiai begalima nutraukti. Todėl reikia atsiversti dabar. Tučtuojau!

Mielas Peguy, gerai žinome, kad tikrasis laukimas remiasi Dievo gerumu, Jėzaus laikysena. O Jis Evangelijoje vadinamas vadinamas nusidėjėlių bičiuliu. Tos draugystės mastai mums žinomi: praradęs avį, Viešpats leidžiasi ieškoti, kol ją randa. Radęs su džiaugsmu užsideda ant pečių ir parėjęs namo visiems sako: „Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno nusidėjelio, darančio atgailą, negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsivertimo“.

Jis visų ieško ir su visais taip elgiasi: tik prisiminkim samarietę, svetimautoją, Zachiejų, dešinįjį piktadarį, paralyžuotąjį. Tai ir kelia mūsų nusistebėjimą.

Taip pat nuostabą kelia, kaip Dantė sako, „būsimosios karalystės tikrumas, su kuriuo jos laukiame“. Tas tikrumas paremtas tik mūsų ateities viltimi.

Esame kaip Abraomas, kuris pakluso ir leidosi į kelią, nežinodamas kur eiti, nes Dievas pažadėjo jam derlingą žemę. „Mes, – kaip sako evangelistas Jonas, – dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime“ (1Jn 3,2). „Mes, – kaip sako Napaleonas pas rašytoją Mandzonį, – leidžiamės į žėrintį vilties kelią“, nors to krašto , į kurį vedas tas kelias, nežinome.

Gal bent apytikriai galime apibūdinti tą mums pažadėtąją žemę? Argi fantazuoja Dantė, kai bando tą žemę aprašyti, kaip šviesos, meilės ir džiaugsmo žemę. Taip, mūsų tikrai laukia „dvasios šviesa“, nes ten aiškiai pažinsime Dievą, kurį žemėje tik nujautėme. Ten pajusime tikrųjų gėrybių vertę, nes „gėrybės“, kurias žemėje mėgstame, tėra tik lašeliai ir trupiniai tos Dievo gėrio visumos. Ten patirsime džiaugsmą, viršijantį visus žemės džiaugsmus, nes nėra jokio palyginimo tarp šio ir ano pasaulio grožio. Ir šv. Augustinas pritaria šiai minčiai, kai sako, kad Dievas – amžinas ir nesenstantis grožis. „O vietoj žemiškosios garbės bus tik tyla ir tamsa“, – sako Mandzoni. Tai minčiai pritaria ir pranašas Izaijas: „Šauk! – Ką turiu šaukti? – Kiekvienas žmogus kaip žolė ir jo garbė nuvys kaip lauko gėlė. Žolė sudžiūsta ir gėlė nuvysta“.

Mielasis Peguy, juk su tais didžiaisiais sutinkame ir mes. Sausieji teoretikai gal mus pavadins naiviais svajotojais. O mes atsakysime: Mes vilties vaikai, tai mumis stebisi Dievas.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode