Ketvirtadienį, liepos 23-ąją, Bažnyčios liturginis kalendorius mini šv. Brigitą Švedę, Bažnyčios vienybės apaštalę ir keleivių globėją, kurią 1391 metais popiežius Bonifacas IX kanonizavo Bažnyčios šventąja, o 1999 metais popiežius šv. Jonas Paulius II paskelbė Europos globėja.
Šv. Brigita gimė apie 1303 metus Finstade, netoli Švedijos sostinės Stokholmo. Ištekėjusi susilaukė 8 vaikų su suktuoktiniu Ulfu Gudmarssonu. Mirus vyrui, našlė Brigita įkūrė Švenčiausiojo Išganytojo seserų ordiną, vėliau išvyko į Romą, kur atsidėjo katalikų dvasininkijos, vienuolių ir pasauliečių krikščioniškojo gyvenimo ugdymui, daug darbavosi įtikinėdama Avinjone įsikūrusį popiežių sugrįžti į savo sostą Romoje.
Brigita ypač garsėja kaip mistikė, palikusi nemažą rašytinį palikimą, įskaitant keletą knygų. Brigita Švedė mirė 1373 metais Romoje.
Popiežius šv. Jonas Paulius II šv. Brigitos Švedės gimimo 700 metų jubiliejaus proga 2002 metais patikino, jog skelbdamas ją Europos globėja norėjo tikintiesiems pasiūlyti moterišką šventumo pavyzdį. Pasak jo, Brigita, po laimingos ir ištikimos sutuoktinės, pavyzdingos motinos ir išmintingos auklėtojos patirties, turėjo pereiti našlystę, kad savo gyvenimą visiškai pašvęstų Dievui. Kiekviename savo gyvenimo tarpsnyje Brigita mokėjo išmintingai suderinti kontempliatyvų ir aktyvų krikščionišką gyvenimą, palaikomą meilės Kristui ir Bažnyčiai. Savo laikmečio krikščionių bendruomenę ji praturtino moteriškumu.
Šv. Jonas Paulius II laiške Brigidiečių Švč. Išganytojo seserų ordino vyresniąjai reiškė viltį, kad Europos globėjos šv. Brigitos Švedės gyvenimo pavyzdys paskatins šių laikų moteris tapti veiksmingomis moters orumą pilnutinai gerbiančios visuomenės veikėjomis, visuomenės, kurioje vyrai ir moterys lygiomis teisėmis vykdo visuotinį Dievo planą žmonijai.
Šv. Brigitos dvasingume galima išskirti daug žavesį keliančių aspektų – besąlyginį Kristaus sekimą, įkvėptą evangelinės dvasios, mokymą priimti Kristaus Kryžių, kaip pagrindinę tikėjimo išraišką.
Pasak šv. Jono Pauliaus II, Brigita, pavyzdinga Bažnyčios mokinė, išpažino nepadalytą krikščionybę, buvo nepailstanti krikščionių vienybės apaštalė, turėjusi pranašišką dovaną: skaityti istoriją Evangelijos šviesoje ir Evangeliją – istorijos šviesoje.
Brigitietiškame dvasingume glūdi Dievo pirmenybės pripažinimas. Jame misionieriškumo matmuo priklauso nuo mistinio matmens, o karitatyvinė, misijinė ir netgi politinė veikla rėmėsi malda ir kontempliacija. Skirdama laiką Dievui, Brigita Švedė rado laiko ir žmogui.
Šv. Jonas Paulius II laiške priminė šv. Kotrynos, šv. Brigitos dukters ir įpėdinės Brigitiečių ordine, liudijimą kanonizavimo procese: „kol tėvas dar buvo gyvas ir vėliau, kai mama tapo našle, niekuomet nesėdavome prie stalo pirmiausiai nepamaitinę dvylikos vargstančiųjų“.
„Todėl šv. Brigita visai pagrįstai vadinta „vargstančiųjų motina“, priminė šv. Jonas Paulius II.
*
Jis 1999 metais paskelbė tris šventąsias moteris – Brigitą Švedę, Kotryną Sienietę ir Editą Stein – Europos bendraglobėjomis greta trijų pirmojo krikščionybės tūkstantmečio šventųjų vyrų – monastinio gyvenimo Vakaruose steigėjo Benedikto Nursiečio ir slavų apaštalų Kirilo ir Metodijaus. Popiežius šv. Jonas Pauliaus reiškė viltį, kad „kritiškų antrojo krikščionybės tūkstantmečio epochų atstovės taps dvasine atrama Europos krikščionims, kartu su visais žemyno gyventojais patiriančiais vilties kupinas epochines permainas, atnešančias taip pat naujų rūpesčių“. (SAK / Vatican News)
