Popiežiaus homilija Pelenų trečiadienį: du kvietimai – susitaikyti ir sugrįžti

Gavėnios pradžios, Pelenų trečiadienio Mišių, aukotų pavakare šv. Petro bazilikoje, homilijoje popiežius Pranciškus kalbėjo apie du kvietimus mums ir Bažnyčiai, girdimus Dievo Žodyje.

Pirmasis yra šv. Pauliaus laiške: „„Susitaikinkite su Dievu!“. Tai, pasak Pranciškaus, nėra vien geras tėviškas patarimas, pasiūlymas, bet tikras maldavimas „Kristaus vardu“. Kam toks skaudus ir iškilmingas kvietimas? Nes Kristus žino, kad esame trapūs ir nusidėjėliai; pažįsta mūsų širdies silpnumą, mato ją sužeistą blogio, kurį padarėme ar patyrėme, žino, kaip mums reikia atleidimo, žino, kad mums reikia jaustis mylimiems, kad darytume gero. Vieni nepajėgiame ir todėl apaštalas nesako mums „daryti kažką“, bet „susitaikyti“ su Dievu, leisti Jam atleisti, nes Dievas didesnis už mūsų širdį. Tačiau turime pripažinti, kad mums reikia gailestingumo, tai pirmasis žingsnis krikščionio gyvenime.

Tačiau, pridūrė Šventasis Tėvas, gali iškilti kelios kliūtys, kurios uždaro širdies duris. Pirmiausia tai pagunda „užrakinti duris“ – susigyventi su savo nuodėme, ją nureikšminti, pateisinti, manyti, kad nesame blogesni už kitus. Ir taip liekame uždaryti viduje, blogio kaliniai. Kita kliūtis yra „gėda atidaryti“ slaptas širdies duris. Gėda yra geras simptomas, nes rodo, kad norime atsiriboti nuo blogio, tačiau neturi tapti baime. Ir trečioji pagunda yra „nutolti nuo durų“, nuolat skundžiantis, matant tik neigiamus dalykus, nusileidžiant į tamsiausius sielos rūsius. Tada liekame nuliūdę ir be drąsos, silpni. Taip nutinka, nes liekame su savimi, užsidarydami ir slėpdamiesi nuo šviesos, kai tik Viešpaties malonės išlaisvina.

Kreipdamasis į Mišiose dalyvaujančius „gailestingumo misionierius“, popiežius jiems palinkėjo padėti atverti besigailinčiųjų širdies duris, padėti įveikti gėdą, nebėgti nuo šviesos. „Tegu jūsų rankos laimina ir tėviškai pastato ant kojų brolius ir seseris; tegu per jus Tėvo žvilgsnis ir rankos prisiliečia prie Jo vaikų ir gydo žaizdas“, - linkėjo popiežius.

Antrasis Dievo kvietimas per pranašą Joelį pakviečia: „grįžkite pas mane visa savo širdimi“. Reikia sugrįžti, nes nutolome. Tai nuodėmės slėpinys: nutolome nuo Dievo, nuo kitų, nuo savęs pačių. Nesunku tai suprasti, visi matome kaip sunku iš tiesų pasitikėti Dievu, patikėti save Jam kaip Tėvui, be jokios baimės; kaip nelengva mylėti kitus, negalvojant blogai apie juos; kiek daug kainuoja daryti tai, kas iš tiesų yra mūsų gėris ir kaip lengvai esame patraukiami ir sugundomi daugybės materialių dalykų, kurie išnyksta ir galiausiai liekame be nieko. Greta šios nuodėmės istorijos Jėzus pradeda išgelbėjimo istoriją. Gavėnios pradžios Evangelija mus kviečia būti aktyviais, pasinaudojant trejomis priemonėmis, trimis vaistais, kurie išgydo nuodėmę.

Pirmiausia, tai malda, kuri yra atvirumo ir pasitikėjimo Dievu išraiška: susitikimas su Juo sumažina nuodėmės sukurtą atstumą. Melstis reiškia pasakyti – nesu sau pakankamas, man reikia Tavęs, Tu mano gyvenimas ir išgelbėjimas. Antra, tai artimo meilė, per kurią įveikiame svetimumą kitiems. Tikra meilė, ne išorinis veiksmas, ne sąžinės nuraminimas, bet priėmimas to, kuriam reikia mūsų draugystės ir pagalbos. Ir trečia, tai pasninkas, kad išsilaisvintume nuo priklausomybės tam, kas praeina ir pratintumėmės būti jautresniais ir gailestingesniais. Tai kvietimas paprastumui ir pasidalijimui: paimti kažką nuo savo stalo, iš savo gėrybių, kad atrastume tikrąjį laisvės gėrį.

„Sugrįžkite pas mane, - sako Viešpats, - visa savo širdimi“, ne vien keliais išoriniais veiksmais, bet savo gelme. Jėzus kviečia gyventi malda, artimo meile ir atgaila nuosekliai ir autentiškai, įveikiant veidmainystę, - kalbėjo popiežius, linkėdamas išsižadėti melagingumo ir minties, kad „viskas gerai, nes aš jaučiuosi gerai“; suprasti, kad svarbu ne kitų pritarimas ar sėkmė, bet širdies ir gyvenimo švara; kad krikščioniška savastis yra tarnaujanti meilė, o ne egoizmas, kuriam tarnaujama.


Powered by BaltiCode