Klausyti ir mylėti

  Antrąjį gavėnios sekmadienį su Jėzumi ir trimis apaštalais – Petru, Jokūbu ir Jonu - kopiame į kalną, kur Galilėjos Mokytojas leis savo mokiniams dalyvauti nepaprastame regėjime -  pamatyti į jo dieviškąjį spindėjimą (plg. Lk 9,28-36).

   Jėzaus atsimainymo šviesoje buvo pristatyta jo misijos kulminacija, įvyksianti ant Golgotos Jėruzalėje. Evangelistas užrašė labai svarbią atsimainymo detalę - regėjime apaštalai matė Jėzų kalbantis su Moze ir Eliju apie Jėzaus gyvenimo pabaigą Jėruzalėje, kur jis  bus pasmerktas ir nukryžiuotas.

   Petras nenori eiti į Jeruzalę, nes ten laukia skaudūs išbandymai; jis verčiau liktų čia, kur matė spindintį Jėzų. Petras kalbėjo: „Mokytojau, kaip gera mums čia! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Pastatyti palapinę, reiškia ir pasilikti. Tuo metu, pasakoja evangelistas, kalną apgaubė debesis ir iš jo pasigirdo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite“.

   Raginimas klausyti reiškė nelikti ten, kur malonu ir gera, bet eiti ten, kur eis Dievo Avinėlis, pasiryžęs pasiaukoti už mūsų nuodėmes. Sekančią dieną Jėzus aiškiai kalbės mokiniams apie tai, kas turi greitai įvykti:„Įsidėmėkite gerai mano žodžius: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas“ (Lk 9,44). Mokiniai, šitai girdėdami, nuliūdo, bet taip ir nesuprato kodėl jų Mokytojas turi eiti į kančią.  

   Mes taip pat esame gundomi likti ant Taboro kalno, tai yra, pasiimti iš tikėjimo tik tai, kas mums malonu ir daug nekainuoja. Šiek tiek pasimelsti, sekmadienį aplankyti bažnyčią ir susitikti su vienminčiais, į metus kartą susitaikyti su Dievu. O gal į antrus ar trečius tai padaryti. Iš tikrųjų, tokia tikėjimo praktika daug nekainuoja.

   Dabartiniai žmonės neina dar toliau. Jie dažnai susikuria sau patogų tikėjimą iš kelių religijų, ir patys nusprendžia kaip ir kiek jie bendraus su Dievu. Pavyzdžiui, tiki į Kristų, bet taip pat tiki į reinkarnaciją arba savo gyvenimą tvarko ne pagal Evangeliją, bet astrologines pranašystes ar horoskopus.

   Daugelis nenori net girdėti, kad sekimas paskui Kristų nėra tik malonus pasivaikščiojimas; jis visuomet reikalauja tam tikros aukos, tai yra, atsisakyti viso to, kas nesuderinama su Dievo valia ir sąžine.  Sekimas paskui Kristų nuolat primena Viešpaties žodžius: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (Mt 16,24-25).

   Sekti paskui Kristų reiškia eiti prieš srovę. Mums, krikščionims/katalikams, yra labai didelė pagunda plaukti pasroviui. Ši pagunda aktuali ne tik vaikams ir jaunimui, bet ir suaugusiems katalikams. Pasaulis diktuoja savo madas, kurios dažnai būna nesuderinamos su krikščioniškais įsitikinimais, ir esame gundomi neišsiskirti iš minios. Baimė išsiskirti ir būti pažemintam jaunus žmones paskatina daryti, ką daro draugai: gerti alkoholį, rūkyti etc.

   Jėzus Kalno pamoksle labai aiškiai nubrėžė, koks turi būti kelias tų žmonių, kurie nors būti jo mokiniais. Jėzaus palaiminimus reikėtų skaityti ir skaityti ir dar kartą skaityti. Jie turi tapti mūsų gyvenimo keliu. Antraip mūsų gyvenimas bus pastatytas ne ant uolos, o ant smėlio. „Kas klauso šių mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Papliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“ (Mt 7,26-27)

   Dievo žodis pabrėžia klusnumo Dievui svarbą. Pradžios knygoje yra aprašytas Dievo pokalbis su Abraomu. Dievas šiam teisiam vyrui pažadėjo: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti. Taip gausūs bus tavo palikuonys. Aš esu Viešpats, kuris išvedžiau tave iš kaldėjų Ūro, kad duočiau tau šį kraštą kaip paveldą“ (Pr 15,5 -7). Už tai Abraomas privalėjo pasitikėti Dievu ir ištikimai jo klausyti.

   Klusnumas Dievui šiam vyrui kainavo labai daug. Viešpats paprašė Abraomą paaukoti ne bandos gyvulį, bet sūnų Izaoką. Dievui buvo reikalinga ne Abraomo sūnaus auka, bet klusnumo auka, ir šį  klusnumo egzaminą teisusis Dievo vyras išlaikė dešimtukui.

   Pagrindinis klausimas, į kurį kiekvienas turime atsakyti: koks yra mano  klusnumas Dievui? Ypač noriu atkreipti dėmesį į didžiausią įsakymą – mylėti Dievą visa širdimi... ir mylėti artimą kaip save patį.

   Paskutinės vakarienės kambaryje Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,12-13). Štai vieta, kur mes save ypač turime tikrinti. Jei mes mylime tik tuos, kurie mus myli, kurie yra geri, tai šitaip gali mylėti ir pagonis.

   Popiežius Pranciškus nepaliaudamas kartoja: „Mylėkite vargšus, žmonių atstumtus, nurašytus“. Jis kalba, kad Bažnyčia turi būti tarsi karo ligoninė, kuri priima kenčiančius, sužeistus ir visiems bando būti motina. O juk mes esame šios Bažnyčios nariai.

   Patikrinkime savo krikščionišką meilę, kokie mes esame su tais žmonėmis, kurie nėra mums artimi, simpatiški, kurie kartais būna net mums priešiški. Jie yra mūsų meilės termometras.

   Į Velykų prisikėlimą veda tik klusnumo Dievui ir meilės kelias. Dėl to Jėzaus atsimainymo metu skambėjo balsas: „Šitas yra mano išrinktasis Sūnus,- jo klausykite!“ 

   Arkivysk. Sigitas Tamkevičius

Powered by BaltiCode