Romas

Kodėl Vilnius – gailestingumo miestas?

Vau daugiau nei 400 metų prie Aušros vartų Dievo Gailestingumo Motinos paveikslo susitinka Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos ir kitų kraštų tikintieji melsti globos ir užtarimo, dėkoti už patirtas malones.

Dievo Gailestingumo Motina buvo ypač brangi šv. Faustinai, Dievo Gailestingumo Motinos kongregacijos vienuolei, tapusiai viena žymiausių Bažnyčios mistikių, per kurią Jėzus perdavė žmonijai Dievo Gailestingumo žinią, kviesdamas atsigręžti į Jo Gailestingumą: „Senajame Testamente, – sakė Jis jai, – siunčiu pranašus pas savo tautą su griausmais. Šiandien siunčiu tave pas visą žmoniją su manuoju Gailestingumu.Nenoriu bausti išvargintos žmonijos, bet trokštu ją išgydyti, glausdamas prie gailestingosios savo širdies“ (Dien. 1588). „Iki ateisiu kaip teisingas Teisėjas, plačiai atversiu savo Gailestingumo duris. Kas nenori įeiti pro Gailestingumo duris, tas turi įeiti pro mano teisingumo duris” (Dien. 1146).

Šv. Faustina prieš Antrąjį pasaulinį karą 1933–1936 m. gyvendama Vilniuje patiria apie aštuoniasdešimt Jėzaus apsireiškimų, per kuriuos jai nurodomos pamaldumo Gailestingumui formos. Vilniuje šv. Faustina sutiko pal. Mykolą Sopočką, kuris tapo jos nuodėmklausiu, paskatino rašyti dienoraštį. Šio kunigo iniciatyva pagal šv. Faustinos vizijas 1934 m. Vilniuje buvo nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kuris šiandien gerbiamas Dievo Gailestingumo šventovėje. 1935 m. šis paveikslas pirmą kartą buvo gerbiamas viešai Aušros vartuose per Velykų Tridienį naudojant jį kaip iliustraciją pal. M. Sopočkos pamokslui apie Dievo Gailestingumą. Tuo metu šv. Faustina patyrė regėjimus, kai paveikslas, pakilęs virš Vilniaus sutraukė miestą uždengusius tinklus ir nubrėžė kryžiaus ženklą, kaip spinduliai skverbėsi į susirinkusių maldininkų širdis. Vilniuje 1935 m. šv. Faustinai padiktuota Gailestingumo vainikėlio malda, o 1946 m. leidus arkiv. Mečislovui Reiniui šv. Jonų bažnyčioje švęstas pirmasis Gailestingumo Sekmadienis. Iš Vilniaus Dievo Gailestingumo žinia pasklinda po visą pasaulį, šios žinios skelbimo centru tampa Krokuva, kur šv. Faustina praleido paskutinius savo gyvenimo metus ir yra palaidota.

Bandome suvokti, kodėl būtent Vilniuje per paprastą, silpnos sveikatos, mažai išsimokslinusią vienuolę Faustiną Kovalską Jėzus apreiškia Dievo Gailestingumo žinią ir leidžia išpildyti regėjimuose nurodytus prašymus. Šv. Jonas Paulius II knygoje „Atmintis ir tapatybė” rašo, kad šv. Faustinos Gailestingumo slėpinio atskleidimas yra susijęs su laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų, kai vystėsi nacizmo ir komunizmo ideologijos ir tik Dievo Gailestingumas joms galėjo būti atsakas. Praėjus keletui metų po to, kai Jėzus per šv. Faustiną perdavė Dievo Gailestingumo žinią, Vilnius taip pat ir Krokuva šių ideologijų buvo paliesti ypatingu būdu. Vilniuje mirčiai buvo pasmerkta šio miesto žydų bendruomenė, nužudyta tūkstančiai kunigų, kankiniais tapo šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų, o pats Viniaus miestas virto griuvėsiais ir skendėjo liepsnose. Šiuo laikotarpiu taip pat vyko ir dviejų tautų nuožmi kova dėl Vilniaus miesto. Šie karo ir kovų nusikaltimai, melas, neapykanta nugulė keleto kartų atmintyje ir siekia mūsų laikus, daugybė neatsakytų klausimų vis dar neveda vidinio ir bendruomeninio susitaikinimo link. Paveikslas ir jo istorija Vilniuje tiek tuo metu, tiek šiandien primena, kad mums ypatingai reikia Dievo Gailestingumo ir nurodo būdus, kaip mes galime jį pasiekti: „Per šį paveikslą suteiksiu sieloms daug malonių, jis (paveikslas) turi priminti mano gailestingumo reikalavimą, nes net stipriausias tikėjimas be darbų nieko nepadės” (Dien. 742). Tas reikalavimas, tai gailestingumas, parodytas artimui pirmiausia darbu, antra – žodžiu, trečia – malda. Dievo Gailestingumo žinia neatrodo racionaliai mums, įpratusiems pasitikėti savo jėgomis, tačiau užrašas po Jėzaus atvaizdu Jėzau, pasitikiu Tavimi” primena, kad tik pasitikėjimas Dievu yra kelias į Jo Gailestingumą.

Gailestingumo kelias Vilniuje jungia vietas, susijusias su šv. Faustinos ir pal. kun. Mykolo Sopočkos gyvenimu ir veikla, Gailestingumo žinios skelbimo istorija. Šio kelio centre Dievo Gailestingumo Motina ir Gailestingasis Jėzus, o visas kelias veda Lietuvos krikščionybės pėdsakais, liudija apie kankinius dėl tikėjimo, žmones ir bendruomenes, kurios gyveno meilės artimui – Dievo Gailestingumo darbais, apie prancūzų, vokiečių, rusų ir kitų tautų karius, beprasmių kovų metu amžinojo poilsio toli nuo savo namų. Prisilietimas prie šių vietų ir jų jautrus apmąstymas yra tam tikras būdas, kaip atpažinti mums labiausiai skaudančias vietas, gydyti savo tautinę, savo šeimos, giminės, asmeninę atmintį, atrasti susitaikinimą. Šv. Faustinos kelią Dievas suko per Vilnių žinodamas, kad Gailestingumo reikės šio miesto ir visos Lietuvos gyventojams.

Tėvas Jonas Emanuelis, buvęs Vilniaus Šv. Jono brolių bendruomenės prioras, yra vienas tų žmonių, kuriam ypatingai rūpi, kad pasaulis atrastų Vilnių – kaip Dievo Gailestingumo žinios šaltinį. Jis dalinasi savo jautriu pažinimu, kad Lietuva yra kraštas, kuris labai daug kentėjo, ne kartą buvo okupuotas. Dėl to žmonėms dažnai sunku atleisti, tačiau būtent atleidimas ir susitaikinimas yra svarbiausias dalykas: „Svarbiausia – kad širdis būtų laisva mylėti. Manau, kad Lietuvos žmonių misija – gyventi Gailestingumu. Kad Lietuva, „jauniausias brolis“ iš visų pakrikštytų Europos valstybių, dabar jau padėtų „vyresniesiems“, tokiems, kaip Prancūzija. Lietuvos tikinčiųjų misija – kad pasaulis pažintų Dievo Gailestingumo žinią.“ Šv. Jonas Paulius II 2000 m. kanonizuodamas šventąja Faustiną paskelbė ją Vilniaus ir trijų Lenkijos miestų – Varšuvos, Polocko ir Krokuvos globėja: „Išvardydamas miestus, kurių globėja yra naujoji šventoji, jų gyventojams patikiu Dievo Gailestingumą skleisti ypač rūpestingai.“

Plačiau: kongresas.lt

Powered by BaltiCode