Romas

Trečiadienio katechezė. Nėra šventojo be praeities ir nėra nusidėjėlio be ateities

Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus, komentuodamas apaštalo Mato pašaukimą, dar kartą apsvarstė žmogiško nuodėmingumo ir Dievo gailestingumo susitikimą: tiek paties Mato, tiek visų tikinčiųjų gyvenime.

Matas buvo muitininkas, mokesčių rinkėjas, dirbęs romėnams, ir todėl traktuojamas kaip viešas nusidėjėlis. Tačiau Jėzus pakviečia jį juo sekti ir tapti jo mokiniu. Matas sutinka ir pakviečia į savo namus vakarienei, su visais mokiniais. Tada ir kyla ginčas tarp Jėzaus mokinių ir fariziejų, kurie priekaištauja jiems, kad jie, kartu su Mokytoju, dalinasi maistu su muitininkais ir nusidėjėliais. Pasak jų, į tokių žmonių namus negalima eiti. O Jėzus, priešingai, nuo jų nesišalina, bet lankosi jų namuose, atsisėda šalia jų. O tai reiškia, kad jie gali tapti jo mokiniais.

Ir lygiai taip pat tiesa, - sakė popiežius Pranciškus, - kad buvimas krikščionimis mūsų nepadaro nepriekaištingais. Kaip ir muitininkas Matas, taip ir kiekvienas iš mūsų pasitiki Viešpaties malone, nepaisant savųjų nuodėmių. Visi esame nusidėjėliai, visi turime nuodėmių. Pašaukdamas Matą Jėzus parodo, kad nežiūri į jo praeitį, į socialinį statusą, išorinius vertinimus, bet, greičiau, atveria jam naują ateitį. Kartą girdėjau gražų pasakymą: „nėra šventojo be praeities ir nėra nusidėjėlio be ateities“. Pakanka atsiliepti į kvietimą nuolankia ir nuoširdžia širdimi. Bažnyčia yra bendruomenė ne tobulųjų, bet mokinių kelyje, sekančių paskui Jėzų, nes prisipažįsta esantys nusidėjėliais, kuriems reikia jo atleidimo. Krikščioniškasis gyvenimas tad yra nuolankumo mokykla, kuri mus atveria malonei.

To nesupranta tas, kuris manosi esąs „teisuolis“ ir geresnis už kitus. Išdidumas, puikybė neleidžia pripažinti išgelbėjimo reikalingumo, trukdo matyti Dievo gailestingą veidą ir veikti gailestingai. Išdidumas ir puikybė yra mūras, kuris trukdo santykiui su Dievu, pabrėžė popiežius. Ir vis tik, anot jo, Jėzaus misija būtent tokia – eiti ieškant kiekvieno iš mūsų, gydyti mūsų žaizdas ir pakviesti su meile juo sekti. „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams“, fariziejams pasako pats Jėzus. Jis skelbia Dievo Karalystę ir jos ženklai yra aiškūs: jis pagydo nuo ligų, išlaisvina iš baimės, mirties ir velnio. Jis neatstumia nei vieno nusidėjėlio, nes gydančiajai Dievo galybei nėra nepagydomų atvejų – ir tai mūsų širdims kelia pasitikėjimą.

Pakviesdamas nusidėjėlius į savo puotą Jėzus sugražina jiems tą pašaukimą, kuris buvo pamestas ir kuri fariziejai pamiršo: kiekvienas yra pašauktas dalyvauti Dievo puotoje. „Galybių Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, puotą su rinktiniais vynais, – pokylį su gardumynais ir grynais, geriausiais vynais. (...) Tą dieną bus sakoma: Štai šis yra mūsų Dievas! Mes juo pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! Šis yra Viešpats, juo mes pasitikėjome! Džiūgaukime, linksminkimės, kad jis mus išganė!“, citavo pranašą Izaiją popiežius Pranciškus (Iz 25,6.9).

Jei fariziejai mato tik nusidėjėlius ir atsisako atsisėsti šalia, tai Jėzus, priešingai, primena, kad ir jie yra pakviesti į Dievo vaišes. Sėsti prie vieno stalo su Jėzumi reiškia būti jo perkeistiems ir išgelbėtiems. Krikščionių bendruomenėje Jėzaus duodamas valgis yra dvigubas: žodžio valgis ir Eucharistija. Tai yra vaistai, kuriais Dieviškasis Gydytojas mus išgydo, maitina. Per Žodį jis pakviečia draugiškam pokalbiui – nebijodamas nusidėjėlių, muitininkų, paleistuvių, nebijojo nei vieno, mylėjo visus. Ir jo Žodis mus persmelkia, veikia gelmėse ir išlaisvina iš ten įsikūrusio blogio. Kartais šis Žodis skausmingas, nes atskleidžia veidmainystes ir apgaulingus pasiteisinimus, apnuogina paslėptas tiesas, tačiau tuo pat metu apšviečia, ištyrina, suteikia jėgų ir vilties, sustiprinimą tikėjimo kelyje. O Eucharistija mus maitina pačiu Jėzaus gyvenimu, kaip galingas vaistas slėpiningai atnaujina mūsų krikšto malonę.

Baigdamas pokalbį, Jėzus fariziejams primena pranašo Ozėjo žodžius: „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“. Tuosyk pranašas peikė Izraelio tautą, nes jų maldos buvo tušti, nenuoseklūs žodžiais, dažnai tik „fasadinis“ religingumas, o ne gilus Viešpaties įsakų priėmimas. Todėl pranašas pabrėžia – „noriu pasigailėjimo“: lojalumo širdies, kuri pripažįsta savo nuodėmes, pasitaiso ir sugrįžta prie Sandoros su Dievu. „O ne aukos“ – kiekvienas religinis veiksmas be atgailaujančios širdies yra neveiksmingas. Jėzus šią logiką pritaiko žmogiškam elgesiui: taip, fariziejai buvo labai religingi formaliai, tačiau nesidalijo stalu su nusidėjėliais, nepripažino galimybės jiems pasikeisti ir išgyti. Būdami ištikimais Dievo Įsakymo sergėtojais parodė, kad nepažįsta Dievo širdies. Tai tarsi, anot popiežiaus, gauti dovaną, bet jos neišvynioti: matyti tik įpakavimą, nematant to, kas iš tiesų viduje.

Esame pakviesti į Viešpaties puotą, priimkime šį kvietimą, atsisėskime šalia Jo ir kitų mokinių, išmokime žiūrėti vienas į kitą gailestingai, kaip į bendrų vaišių dalyvį, mums visiems reikia Dievo gailestingumo, iš kurio ištrykšta mūsų išgelbėjimas, katechezės pabaigoje paragino visus popiežius Pranciškus. (Vatikano radijas).  

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode